Rimti istorikai turguje nepaklausūs

Jei istorikai nori būti žmogiškai saugūs, jiems verčiau atlikinėti mokslinius tyrimus apie Žalgirio mūšį. Ir tai - ne apie mūšio dalyvių tautybes, apie kurias dalyviai patys nenutuokė, bet apie karių uniformas, vėliavas, ginkluotę. Tačiau net ir šis mūšis XX a. vis dar buvo ideologizuojamas. Spaliukams ir pionieriams buvo kalte įkalta, jog mes prieš „fašistus" vokiečius tik todėl laimėjome, kad mums padėti atskubėjo Smolensko pulkas. O kiekvienas spaliukas, pionierius žinojo, jog Smolensko miestas yra Rusijoje. Taip pat dar buvome prisiklausę įvairiausių plepalų, jog Lietuvą „išdavęs" ir Lenkijos karaliumi tapęs Jogaila mūšio vos nepramiegojo. Vokiečius „fašistus" nugalėjo mūsiškis Vytautas. Padedamas „nefašistų" Smolensko karių.

Teks luktelėti iki 2300-ųjų

Dar saugiau tirti, kokius dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys žiedė puodus. Kada ėmė verstis žemdirbyste, gyvulininkyste. Turbūt niekas nesupyktų ant mūsiškio, dabar gyvenančio istoriko, jei parašytų išsamų traktatą apie vaidilutes. Ir susietų jas su romėnų „virgines vestales" bei šiuolaikinėmis „darbininkėmis" prie Vilniaus geležinkelio stoties. Dar patikslinus, jog dalis šių „darbininkių" galėtų sudaryti Lydos ar Gardino pulką. Tokia istorinė interpretacija atrodytų originali, drąsi, nelaukta, provokuojanti, šiuolaikiška. Visi ją skaitytų, analizuotų, ginčytųsi. Feministės šūkautų. Bet net ir tuo atveju, jei istorikas vadovautų Seimo komisijai, jam tikrai netektų atsistatydinti iš komisijos pirmininko pareigų. Tiesa, mūsų istorikams dar leidžiama domėtis tarpukario Kauno poniučių gyvenimu. Baliukais, madomis, slaptais jų kavalieriais, tarnaitėmis, šoferiais. Bet yra temų, kurias verčiau palikti 2300 metais gyvensiantiems istorikams. Aišku, jei iki to laiko lietuvių - ir istorikų, ir ne - dar liks. Štai tada, baugščiai apsidairęs, ar kas nors iš XXI a. gūdumos nepradės rėkti „niekšai lietuviai!", istorikas galėtų ramiai darbuotis archyvuose.

Yra temų, kurias istoriškai nagrinėti, moksliškai įvertinti dar ne laikas. Per daug skaudu. Visiems. Per daug išžudyta žmonių. O jei žmonės, kad ir šeimoje, paliečia skaudžią temą, reaguoja visaip. Bet tik ne moksliškai istoriškai. Vienus šeimos narius ištinka teksto suvokimo problemos. Kiti užmiršta tai, kas jiems nenaudinga prisiminti. Dar treti užsikemša ausis. Ar traktuoja praeitį kaip spalvotų komiksų knygutę. Šitas personažas - geras, o šitas - kaka. Pabandytų koks nors Lietuvos politikas Turkijoje užsiminti apie armėnų genocidą - ir iškart sulauktume protesto notos. O privačiame pokalbyje - niukso į akį. Pabandyk Albanijoje teigiamai atsiliepti apie serbus, vėlgi tapsi priešu. Neverta tikėtis mokslinės, išsamios ir visiškai objektyvios traktuotės iš žmonių, kurie vis dar mintyse laidoja savo artimuosius. Ir vis dar su jais kalbasi. O ir palaidotieji iš nuotraukų vis dar šaukiasi keršto. Dabartinis laikas - ne išsamių tyrimų, bet šūkių ir veidmainingų pasipinigavimų, abejotinos vertės knygučių kepimo laikas. Tad kas lieka istorikams? Arba rašinėti romantinius beletristinius niekalus kaip viduramžių dvarų kronikininkams, arba pasirinkti kitas temas. Pvz., Durbės mūšį. Ir apgailestauti, jog nesi tiksliųjų mokslų atstovas. Nes fizikoje nesvarbu, kokia ideologija bandytų apdoroti Omo dėsnį, jis nepasiduotų jokioms interpretacijoms.

Kolegos - krūmuose

V.Rakutis - dar nepatyręs politikas. Nesuprato, jog net pats nekalčiausias tekstas, publikuojamas Holokausto paminėjimo dieną, bus išnarstomas po molekulę. Ir skandalu suinteresuotos pusės vis vien ras kokią nors molekulę netinkamą. (Pvz., nepatiks žodis „nekalčiausias" - aut. past.). Juk atėję į bažnyčią taip pat nepradedame su kunigu pokalbio apie inkviziciją. Šis reiškinys dabarties klebonijose neminimas. Niekas neklausia dabartinio klebono - kiek, tamsta, pasmerkei raganų. Kiek jų sudeginta šioje parapijoje? Neklausia juolab per Velykas ar Kalėdas. Antraip etatinis rėksnys Andrius Tapinas mus sudraustų. Už parodytą netaktą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, nuo V.Rakučio nusigręžė, jį pasmerkė ir Gabrielius Landsbergis, ir Seimo konservatorių frakcija. Neužtarė netgi istorikas krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Kas gi taip neapdairiai kenks savo karjerai. „Apmaudžiu nesusipratimu" pasipiktino ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda. Todėl kyla klausimas. Ar jie iš tikrųjų perskaitė tekstą? O gal kaip tos jau simboliu tapusios Ivanovo miesto audėjos pasmerkė autorių jo teksto nė neskaičiusios? Na, ir kas? Jei ir būtų perskaitę tekstą, vis vien V.Rakutį pasmerktų. Dėl viso pikto. Kad sukėlė diplomatinių nepatogumų prieš Izraelio, JAV ir Vokietijos ambasadorius.

Vyskupas gina

O šit vyskupas Jonas Kauneckas sausio 29 dieną socialiniuose tinkluose taip rašė:

„Valdas Rakutis dabar dėmesio centre. Labai atidžiai skaičiau jo mintis apie holokaustą. Ne, tikrai negaliu prikibti nė prie vienos jo minties. Viskas teisinga ir nuoširdžiai pasakyta. Nuoširdus bandymas išsiaiškinti holokausto kilmę ir priežastis."

J.Kauneckas rašo perskaitęs komentarus ir beveik neradęs komentarų, smerkiančių V.Rakutį. Todėl, anot J.Kaunecko, jis išsigandęs dėl žurnalistų ir valdžios žmonių, kurie reikalauja, kad V.Rakutis atsiprašytų, atsisakytų Seimo komisijos pirmininko pareigų. J.Kauneckas padaro tokią išvadą:

„Vadinasi, žurnalistai ir valdžios žmonės eina ne su tauta, ne su savo tautos žmonėmis. O tai be galo baisu. Nes kyla klausimas: su kuo gi jie eina? Tai baisiausia, kad valdžios žmonės ir žurnalistai nusiteikę prieš savo tautą."

Kartais norėtųsi, jog apie holokaustą kalbėtų tik Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Miestelio romansas", Adolfo Ramanausko-Vanago biografija ir lietuvių Pasaulio teisuolių pavardės. Nes visas kitas foninis triukšmas turi savyje tiek proginio pakleketavimo, kad pats savaime tragediją nupigina iki analfabetų ginčo turgelyje, ar žemė tikrai plokščia. Tragedijoje nelieka nei tikros dramos, nei filosofinio, kančią apibendrinančio, turinio. Tiesiog pašūkauja proginis andriukas ar kokia nors kita proginė poniutė. Ir visi liekame nelaimingi, visi kalti, visi suglumę ir pikti. Išsiliejame bent ant V.Rakučio.