1 nuotr.Žaibiškai vaikus paimti, bet ne žaibiškai grąžinti. Tokia nuostata vadovaujasi šalies institucijos, kai kyla konfliktas šeimoje. O nukenčia niekuo dėti vaikai.
Per paskutinius metus nuo įsigaliojusio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo smurtas artimoje aplinkoje, šeimoje yra sumažėjęs - paimamų vaikų skaičius į saugią aplinką sumažėjo nuo dviejų tūkstančių iki septynių šimtų. Kritimas yra, kaip matyti Vaikų teisių ir įvaikinimo tarnybos ataskaitoje, tačiau skaičius Lietuvos mastu vis dar yra didelis.
Viskas kaip ir gerai, centralizuota vaikų teisių tarnybų sistema kol kas veikia. Nebėra vietos politikų sprendimams, kas turėtų dirbti šioje jautrioje organizacijoje. Sena praktika buvo ydinga, nes dirbdavo ir nelabai kompetentingi žmonės. Dabar reikalavimai specialistams yra kur kas aukštesni, tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme vis dar galima rasti spragų.
Paskutiniai įvykiai dėl atimtų vaikų iš tėvų Vilčinskų: teismo sprendimu buvo pripažinta, kad vaikai buvo paimti neteisėtai. Kitas įvykis, nuskambėjęs per visą šalį, kai iš namų buvo paimamas berniukas nuo mamos. Tada visuomenė buvo pasipiktinusi Palangos vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų veiksmu, kai rėkiantis vaikas atsisakė eiti kartu. Ši situacija dar kartą patvirtina problemas dėl specialistų veiksmų.
Ar ne laikas būtų ne tik laikytis įstatymo raidės, bet ir žmogiškiau pažiūrėti, išgirsti vaiko kalbą, nes rėkimas balsu jau buvo aiški jo kalba, kad ne laikas, ne tokioje situacijoje turi būti prievarta paimamas vaikas? Kur vis dėlto yra teisinės spragos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme? Kas turi prisiimti atsakomybę panašiose situacijose? Kodėl vaikai vis dar nukenčia nuo kai kurių specialistų, žaibiškai paimančių vaikus iš tėvų?
Žinoma, specialistų darbas yra nepavydėtinas, sudėtingas, bet turime ir nemažai nusiskundimų dėl paėmimo proceso iš tėvų bei nevyriausybinių organizacijų. Kodėl tokie dalykai nėra sprendžiami Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos? Kas turi atsakyti už padarytą moralinę žalą vaikui, paliekančią randus ateičiai?
Deja, lankantis savivaldybėse tenka girdėti, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas kai kuriais atvejais pradėjo kenkti paimtiems vaikams. Kol specialistai per teismus sprendžia tėvų santykius, o tai trunka net keletą savaičių ar mėnesių. Laikas tiksi ne vaiko naudai, kol yra sprendžiamas jo likimas.
Ką paimtas vaikas dėl tėvų susierzinimo, dėl žmogiškos klaidos galvoja būdamas svetimoje aplinkoje? O gi liūdi, pergyvena, galvoja, kaip greičiau grįžti namo, įsisupti į lovą tarp tėvų ir žiūrėti televizorių ar klausytis sekamos pasakos. Ar tiesiog būti, užmigti šalia jų. Štai kokie pirmi jausmai apima į svetimą aplinką paimtus vaikus.
Noriu pabrėžti, kad situacija situacijai nelygi: ten, kur vyksta fizinis ar psichologinis smurtas, vaikas turi turėti žaibo paėmimą, bet ne dėl netyčinio įdrėskimo, kuris trunka kone visą mėnesį, kol vaiko teisių apsaugos tarnyba aiškinasi, iš kur tas įbrėžimas atsirado - kieme, mokykloje, namie ar kitur. Išsiaiškinimo trukmės turi būti tobulinamos, trumpinamos, daromos efektyvesnės.
Dažnai girdžiu, kad vaiko teisių apsaugos specialistai už padarytą klaidą turi prisiimti atsakomybę, taip kaip mokykloje atsakomybę prisiima mokytojas, darbuotojas savo darbe ar politikas. Klausimas, kodėl čia nėra įteisinta tokia atsakomybė?
Būta daug karštų diskusijų, kai buvo ruošiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, tačiau kelią užkirto projekto rengėjai, tokie, kaip tuometinė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su socialdemokrate Seimo nare Dovile Šakaliene. Nevyriausybinės organizacijos, kurios gina vaikų paėmimus, apie tai tada garsiai kalbėjo ir prieštaravo, tačiau nebuvo išgirstos. Buvo nuspręsta, kad specialistai neturi būti atsakingi už žaibišką vaiko paėmimą nepavojingais atvejais.
