1 nuotr.Šiandien daug kam sunku suvokti, kad būdavę laikai, kai lapkritis būdavo pažliugęs, permerktas ir tyvuliuojantis bekraščiais laukų vandenimis, ir visų svajonė tokiu metu būdavusi viena: šaltis. Taip, tik šaltis surakindavo balas ir kelių purvą, tik pašalus galėjai keliauti bet kur, nesibaimindamas prasmegti, įklimpti, išsiterlioti ir susigadinti sau nuotaiką. Pabandykite tik įsivaizduoti, koks smagumas per purvą bristi į šokius ar vakarėlį ir ten kam nors kristi į akį, bet... jei tu purvinas, jei dumblais aptiškęs, kas į tave bežiūrės...
Taip, buvo tokie laikai - dar iki melioracijų eros, iki socrealizmo, kuris su gamta kovojo atvirai ir gerokai ją nuskurdino. Jau matome lapkričio galą, o vandens net paprastai dumblynei stinga.
Gamtoje laiko skaičiavimas be galo sudėtingas, bet - labai paprastas ir aiškus. Jeigu mes kada nors suabejosime jo tikslumu ir tikslingumu, kaltinti galėsime tik patys save. Taip taip - mes čia nieko nereiškiame, mūsų laikrodžiai yra tik mums, o jų rodyklių sukinėjimas - net ne visai mums. O kad būtų lengviau gyventi, siūlau žiūrėti į gamtą - kaip darys ji, taip iš paskos kartoti turime ir mes.
Neseniai laukuose stebėjau pulkelį stirnų. Jau rusvai pilkais žieminiais kailiais, sočios ir nurimusios, jos įsitaisė želmenų lauko viduryje, skabė daigus, gulėjo ir atrajojo. Žvėrys, sakytum, labai apdairiai pasirinko poilsio vietą; iš kurios pusės bežiūrėsi, visur yra apie pusę kilometro stebėjimui. Taigi, iš toli žiūrėjau į žvėris ir skaičiavau: vienas ragus numetęs patinas, vienas šių metų patinėlis su mažučiais rageliais, du dar raguoti patinai ir penkios patelės. Iš patelių net trys - gimusios šiemet. Tokia bandos struktūra atrodo nelabai gera, tuo labiau, kad baužas (ragus numetęs) stirninas jau labai brandaus amžiaus, du patinai 4-5 metų, gali būti - broliai. Viską kitaip pakreipia tolėliau besiganančios dvi, dar keturios, dar penkios stirnos. Jos savęs apžiūrėti neleido, nušuoliavo, tačiau supratau, kad jų čia tikrai daug ir maža laukų bei miško pakraščio stirnų populiacija gyvena labai gyvybingą gyvenimą. Ar ji bijo žiemos?
Iš viso, ar laukiniai žvėrys (ir visi kiti gyvūnai) turi tokį baimės jausmą? Ko gero, ne, nes tai, ką jie išgyvena ir patiria, yra dėsninga ir paprasta. Mūsų supratimą apie tai klaidingai suformavo daug kas - vadovėliai, knygos, pasakojimai... Teko perskaityti daug knygų, kurias rašė apie gamtą nieko neišmanantys žmonės, todėl pripaisė visokių niekų, tolimų nuo tikrovės. O žmonės patikėjo, nes knygomis tikėti reikia!
Ten pat, prie želmenų lauko, jau kelintus metus kaupiami šieno ritiniai. Nežinia, kam šienaujamos tos pievos, jeigu šieno nereikia. Jeigu už tai skiriamos išmokos, vadinasi - absurdas netgi turi pateisinimą.
Taigi, radosi kai kas, kam tokie šieno ritiniai patinka - į juos dar rugsėjo pradžioje įsikraustė pieviniai pelėnai, atkeliavo dirvinės pelės, o pačiame viršuje, tik giliai, įsikūrė pelės mažylės. Jos turi begalę laiko, dabar viskas čia priklauso joms. Maisto iki valios, todėl atkampiame užunarvyje jauniklius atvedė pelėnai, iki žiemos graužikų čia dar padaugės. Nesakysiu, kad jie niekam neįdomūs - dieną pasilenkęs krebždėjimo šiene klausosi suopis, vakare atskrenda naminė pelėda, o po to ateina lapė. Bet kas iš to - pelės ir pelėnai kažkur toli.
Žiemos laukti reikės taip. O tada pamatysime...
