Sausio 13-oji signatarų akimis

Nepasidavė spaudimui

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė akcentavo, kad dauguma žuvusiųjų prie TV bokšto - labai jauni žmonės, dar moksleiviai ar studentiško amžiaus jaunuoliai.

„Kai pamatai, kad buvo ir vienuoliktokų, supranti, kiek jaunystė, patriotizmas vedė ginti savo Tėvynę. Nepabūgo nei tankų, nei brutalios mašinos, kuri buvo paleista. Nepabūgo, bet tikrai savęs nelaikė didvyriais. Tiesiog atliko savo pareigą ginti savo Tautos laisvę. Šiandien tai yra didvyriai, prieš kuriuos turime nusilenkti ir visada prisiminti. Nes tai yra žmonės, kurie paaukojo brangiausia, ką turi - gyvybę. Už Nepriklausomybę", - akcentavo B.Valionytė.

Signatarė priminė, kad 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba nubalsavo už aktą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo.

„124 balsai, 6 susilaikė. Salėje buvo euforija, bet labai švelni. Pergalė, bet ore tvyrojo klausimas, o kas bus rytoj? O rytoj Maskvoje prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Kovo 11 d. Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, o štai kovo 13-15 dienomis Lietuva gauna iš Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, sprendimą, kad mes turime atšaukti visus savo sprendimus ir grąžinti Lietuvą juridiškai į kovo 10-osios būseną. Lietuva, žinoma, nepakluso šitam spaudimui. Taip kad kova už Lietuvos Nepriklausomybę prasidėjo tą pačią minutę, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė.

Kovo 17 d. Aukščiausioji Taryba dirbo iki išnaktų ir mums buvo pirmas išbandymas. Nes iš Alytaus į Vilnių važiavo tankų kolona. Tuneliu, virš kurio pastatyti Seimo rūmai. Mes visi žiūrėjome, kur ta kolona važiuoja ir ką ji veiks. Ji nuvažiavo į Šiaurės miestelį. Tai buvo pirmas psichologinis spaudimas. Po mėnesio, balandžio 18 d., Lietuvoje prasideda blokada - ekonominis spaudimas. Situacija buvo be galo sudėtinga. Lietuva biudžeto neturėjo, jis nepatvirtintas. Ekonominė padėtis - be galo sunki, nes Lietuvoje trūko visko: degalų, prekių, žaliavų, kad gamyklos dirbtų. Tačiau mums pavyko pralaužti blokadą", - pasakojo B.Valionytė.

Nepalaužiama vienybė

Tačiau, pasak signatarės, spaudimas tęsėsi toliau.

„Prasidėjo pastatų užiminėjimai, civilių teroras. Įtampa augo ir didžiausią lygį pasiekė apie gruodžio vidurį. Įvyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų bendras posėdis, kuriame priimtas sprendimas kreiptis į pasaulio šalių parlamentus, į TSRS IV liaudies deputatų suvažiavimą, į Baltijos valstybių gyventojus bei kariškius. Ir rezoliucija dėl tarpparlamentinės darbo komisijos sudarymo bei tautinio lygiateisiškumo - kad visos tautos yra lygios. Nes agresijos iš Kremliaus motyvas buvo toks: mūsų kareivių atsisakymas tarnauti sovietinėje kariuomenėje, jų gaudymas bei rusakalbių gyventojų gynimas - korta, kurią Rusija ir dabar labai sėkmingai naudoja. Buvo labai malonu, kad rusų bendruomenė palaikė Nepriklausomybę, kitos mažumos. Buvo vienybė", - dėstė signatarė.

„Jedinstvo" šturmas atremtas

Pasak jos, buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas, kurio vadovu paskirtas signataras Audrius Butkevičius.

„Savanoriai tapo pagrindine gynybos ašimi. O savanoriai daugiausiai buvo Sąjūdžio žaliaraiščiai, kurie dalyvaudavo mitingų apsaugoje - kad mitinguose būtų palaikoma rimtis. Sausio 12 d. jie davė pirmąją priesaiką Seime. Ir taip prasidėjo konkrečios krašto apsaugos tarnybos formavimas. Nebe tik savanoriškame lygyje, bet ir struktūrizuotame. Spaudos rūmai užimti, sandėliai užimti, laikraščių spausdinti nėra kur. Visa ši didžiulė įtampa sukurta, kad mes kapituliuotume. Bet nuotaika buvo viena: mes turime atsilaikyti.

Sausio 11 d., kai atskrido „Alfa" būrys į Lietuvą, kai karinės struktūros buvo permestos į Vilnių, kai buvo užblokuoti Lietuvos geležinkeliai, oro uostas, Lietuvoje trūko maisto produktų ir buvo pradėti jie normuoti... Šitame kontekste atėjo sausio 13-oji. Vyriausybė atsistatydina, ministras pirmininkas dingsta. Ir ateina tankų šturmas prie TV bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto. Atrodė, kad Lietuvos nebėra. Bet žmonės susitelkė, prasidėjo nuolatinis budėjimas prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. „Jedinstvo" bandė Aukščiausią Tarybą šturmuoti, bet nepavyko - įsiveržė tik 18 žmonių. Mūsų žmonėms ir struktūroms pavyko juos izoliuoti", - pasakojo B.Valiotytė.

Apie agresiją žinojo iš anksto

Signataras A.Butkevičius, tais laikais organizavęs strateginių Lietuvos objektų gynybą, priminė, kad Lietuva jau 1990 m. rugpjūtį turėjo informacijos, jog mus ruošiamasi pulti ginklu.

„Žinodami tai mes ruošėmės gynybai. Svarbiausia buvo suprasti, kaip turi gintis valstybė, kuri neturi ginklų, kuri yra žymiai mažesnė nei agresorius ir kuri ginklu laimėti negali. Priėmėme svarbiausią nuostatą, kad turime priešintis agresoriui panaudodami tas priemones, kuriomis esame stipresni nei priešas: žmonių valią, pasirengimą išsaugoti Nepriklausomybę. Šiandien tokie dalykai vadinami psichologine operacija. Buvo sudarytas Laikinasis valstybės gynimo komitetas prie Aukščiausiosios Tarybos, kuris patvirtino planą, kaip ginsimės panaudodami Lietuvos žmonių jėgą", - teigė A.Butkevičius.

Pasak jo, per sukurtą tinklą gynybai buvo galima sutelkti apie 140 tūkst. žmonių.

„Šito tinklo organizavimui buvo pasitelktas Krašto apsaugos departamentas, kuris tuo metu visoje Lietuvoje turėjo savo struktūrą, vadinamą komendantūromis. Jos rinko žmonės stambiausiose miestuose, turėjo išėjimą į pagrindines informavimo priemones. Tokiu būdu sukūrėme jėgą, kuri galėjo būti priešpastatyta agresoriui. Ko gi norėjo agresorius? Siekė išsaugoti savo valdžią bei prigąsdinti ką tik Nepriklausomybę atkūrusią valstybę atsisakyti Nepriklausomybės. Lemiamas momentas buvo 1991 m. sausio 8-9 dienomis. TSRS vadovybė bandė visai TSRS „pasiūlyti" vaizdelį, pagal kurį nepatenkinti Lietuvos valdžia žmonės išvaiko naująją Lietuvos valdžią. Mes sugebėjome pasitelkti daugybę žmonių, kurie mūsų kvietimu atvyko ginti svarbiausių mūsų institucijų. Jie fiziškai nepraleido tarybų valdžios organizuotai komandai įsiveržti į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, Vyriausybę bei kitas institucijas. Kai kuriuos objektus mes praradome, bet panaudojome pas mus buvusį didelį skaičių užsienio žurnalistų, kurie sugebėjo nufilmuoti visa tai, kas vyksta Lietuvoje, ir parodyti savo šalyse", - pasakojo A.Butkevičius.

Rėmė net Afrika ir Azija

Signataro teigimu, demokratinių šalių gyventojai, pamatę, kad Lietuva gina savo Nepriklausomybę, ėmė iš savų šalių valdžių reikalauti paremti Lietuvą.

„Pačiomis pirmomis dienomis, kai prasidėjo TSRS agresija, sulaikėme didžiulės užsienio valstybių paramos. Visų pirma tai buvo Skandinavijos valstybės, Didžioji Britanija, JAV. Net ir kai kurios Azijos bei Afrikos šalys pasisakė už mūsų Nepriklausomybės paramą. Kulminacija įvyko 1991 m. sausio 13 d. TSRS vadovybė nusprendė, kad mes nebegalime toliau disponuoti televizija ir kad nebegalime turėti savo parlamento. Buvo priimtas sprendimas atakuoti parlamentą, bet prieš tai atjungti mus nuo televizijos - nuo galimybės transliuoti tai, kas vyksta Lietuvoje, pasauliui. Sausio 13 d., žinodami priešininko planus, Aukščiausiojoje Taryboje sutelkėme gynėjus. Pirmomis valandomis turėjome apie 1400 žmonių, vėliau tas skaičius išaugo iki 2,5 tūkst. Pusę jų sudarė Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos žmonės, departamentui talkinantys mokomojo junginio kariai, kitas departamento aktyvas. Kitą dalį sudarė savanoriai, kuriuos rinkome čia pat, gatvėje, pasitelkdami žinomus žmones. Tokiu būdu subūrėme jėgą, kuri, priešininkui veržiantis į Aukščiausiąją Tarybą, būtų sugebėjusi fiziškai neleisti šio įsiveržimo", - dėstė A.Butkevičius.

Skirtingos taktikos

Anot jo, Aukščiausiosios Tarybos gynėjams „padirbėti" neteko, nes tuo pačiu buvo organizuojamas gynybos žiedas aplink Aukščiausiąją Tarybą lauke, pasitelkiant paprastus Lietuvos gyventojus.

„Pradėjome formuoti didžiulį jėgos žiedą, kuriuo buvo ginamos ir kitos svarbios Lietuvos institucijos - Lietuvos radijo ir televizijos komitetas, TV bokštas, per kurį buvo transliuojami įvykiai Lietuvoje. Dešimtys tūkstančių žmonių atvyko savo noru, atsiliepdami į Lietuvoje išplatintą kreipimąsi. Tuo metu Krašto apsaugos departamento žmonės stengėsi atvykusius išdėstyti taip, kad priešininkas negalėtų lengvai prasiveržti į mūsų saugomus objektus. Pirmoji TSRS pajėgų ataka vyko į TV bokštą. Iš Šiaurės miestelyje dislokuotų pajėgų buvo mesta šarvuota technika, kuri, jų manymu, turėjo išgąsdinti Lietuvos žmones, susirinkusius ginti objektų. Šarvuota technika bandė prasiveržti per susirinkusius žmones.

Kadangi žmonės nesiskirstė, o tarybinė vadovybė buvo davusi įsakymą užimti objektus bet kokia kaina, kariai pradėjo veržtis per minią. Kadangi žmonės ir tada nesiskirstė, panaudotas šaunamasis ginklas. Todėl apie 1000 žmonių gavo traumas, 14 žuvo. Prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto vyko panašūs dalykai, tik čia buvo panaudotos specialiosios TSRS pajėgos, kurios, naudodamos jėgą, šaudydamos, naudodamos šaltąjį ginklą, prasiveržė per minią ir įsiveržė į pastatą. Tenai atjungė transliaciją. Bet transliacija vyko iki paskutinės minutės", - priminė A.Butkevičius.