1 nuotr.Vilniaus miesto savivaldybė, tikėtina, eilinį kartą išsprendusi visus kitus miestui aktualius klausimus, nusprendė imtis sandėliukų. Tokių, sovietmečiu statytų ir dažniausiai malkoms laikyti skirtų pastatų, sostinėje dar yra apsčiai, tačiau pirmiausia, tarsi tyčia, miesto valdžiai užkliuvo sandėliukai, esantys viename iš Žvėryno namų kiemų.
Gyventojai gyvena nežinioje
Redakcija sulaukė sostinės Blindžių g. 20 namų gyventojų nuogąstavimų, kad kažkas nusitaikė į jų namų kiemą ir jame stovinčius sandėliukus. Pasak gyventojų, karantino metu buvo pakabintas raštas, raginantis sandėliukus įteisinti, nes, priešingu atveju, juos perims ir tolesnį likimą - parduoti ar nugriauti - spręs savivaldybė. Tai padaryti nėra taip paprasta. Sandėliukai statyti dar sovietmečiu, jokių dokumentų tuomet niekas neįformino, tačiau jais naudojamasi ir šiandien.
Dar labiau gyventojams kelia nerimą tikimybė, kad nugriovus sandėliukus į namų kiemą gali būti pamėginta įgrūsti dar vieną statinį, nes tokia praktika sostinėje tampa norma, ar perdalinti sklypą, dalį jo atiduodant gretimų sklypų savininkams.
Ką apie tai gali pasakyti Vilniaus miesto savivaldybės ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija?
Ką daryti?
Inspekcijos atstovė Diana Dambrauskienė informavo, kad jeigu minėti seni statiniai pastatyti teisėtai iki 1991 m. liepos 25 d. ir tik neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jie gali būti registruojami. Įregistravimo galimybė faktiniams jų naudotojams numatyta ir tokiu atveju, kai valdytojai neturi tokiai procedūrai reikalingų dokumentų.
Sostinės savivaldybė, pirma dėl statinių nurodžiusi kreiptis į inspekciją, vėliau visgi „prisiminė“, kad sandėliukais Blindžių g. buvo domėtasi. Pasak jos atstovų, tikslas yra išsiaiškinti, „kam priklauso šis bešeimininkis turtas ir įregistruoti jį savivaldybės vardu“.
Taip pat buvo teigiama, kad „ant statinių yra iškabinti skelbimai, kviečiantys atsiliepti pastarųjų savininkus“, nors jokių skelbimų gyventojai nematė nuo balandžio mėnesio. Buvo akcentuota, kad „jeigu per 6 mėn. neatsiras statinio savininkai, tuomet VĮ „Turto bankas“ komisija surašys bešeimininkio turto aktą ir perduos savivaldybei“.
„Norime paraginti gyventojus surasti dokumentus, įrodančius tų sandėliukų pastatymo teisėtumą ir įsiregistravimą gyventojų vardu. Savivaldybei įsiregistravus turtą jis bus parduodamas tik aukciono būdu. Šiuo atveju, jokios pirmenybės to kiemo gyventojams nebus suteikta“, - perspėjo Vilniaus savivaldybė.
Visgi galiausiai buvo pažadėta, kad jeigu gyventojai nuosavybės per nurodytą laiką nespės įteisinti, terminai bus pratęsti, o visi besikreipiantys gaus atsakymus „kiek užtruks turto pripažinimas bešeimininkiu, kas tai yra, kas bus po to ir pan.“.
Deja, teorija ir praktika Lietuvoje skiriasi. Gyventojams pateikus prašymus tiek į Registrų centrą, tiek skelbime minimai Žvėryno seniūnijai, buvo gauti neigiami atsakymai. Sandėliukus, šiuo atveju, įteisinti galima tik teismo sprendimu, tačiau, kaip rodo praktika, to padaryti beveik neįmanoma. Reikalas tas, kad panašiose bylose dalyvaujanti savivaldybė daro viską, jog žmonės savo faktiškai naudojamo nekilnojamojo turto (NT) įregistruoti negalėtų.
Beje, kiek tokių sandėliukų yra sostinėje ir kodėl užkliuvo būtent stovintys Žvėryne, savivaldybė, nors ir buvo klausta, paaiškinti nesiteikė.
Advokato, Žvėryno bendruomenės atstovo Mažvydo Misiūno komentaras:
Formaliai savivaldybė teigia, kad rūpinasi, jog mieste neliktų bešeimininkio turto, tačiau, kiek teko pastebėti, pirmiausia jo ieškoma prestižiniais laikomuose rajonuose. Radus tokį, vėliau vietoje sandėlių ar sandėliukų gali imti dygti daugiabučiai.
Savivaldybė faktiškai nekomunikuoja su bendruomene dėl jai aktualių klausimų. Kartais ji apie didelę įtaką gyventojams turinčius įvykius praneša iškabinus sunkiai matomoje vietoje ar ant tvoros popierinį skelbimą, kuris gali būti nuplėštas ar tiesiog nukrenta. Nesistengiama informuoti aplinkinių namų gyventojų ar bendrijų apie naujų statomų projektų viešus svarstymus. Dažnai teigiama, kad iš viso viešieji svarstymai nėra privalomi, o savivaldybės atstovai juose beveik niekada nedalyvauja. Tradiciškai apie tokius įvykius informacija talpinama savivaldybės puslapyje ir ji pasimeta tarp kitos neaktualios informacijos.
Bendruomenė, remiantis Orhuso konvencija ir nacionaliniais teisės aktais, neturėtų pati vargti ir ieškoti informacijos apie šalia jos vykdomus projektus. Ji ją turi gauti tiesiogiai ar per name veikiančią bendriją.
Iki šiol nesuprantama, kodėl dabartiniai įstatymai leidžia koreguoti detaliuosius planus supaprastinta tvarka, net neatliekant viešų svarstymų su bendruomene. Kol ši praktika yra plačiai taikoma, gyventojams svarbu įgyvendinti savo teises per atstovus, asociacijas, bendrijas ir įteisinti savo valdomą ir naudojamą nekilmojamąjį turtą bei ginti savo teises. Nagrinėjamu atveju, tai dar aktualiau, nes žemė, ant kurios sandėliukai stovi, priklauso valstybei.
