Šešis vaikus pagimdžiusi Aurima Dilienė nesigaili neemigravusi iš Lietuvos, nors valstybė moterį šiandien mato tarsi didžiausią vagilę.
Keturiasdešimtmetė A.Dilienė per Kalėdas ar net ramiai žindydama dešimties mėnesių dukrelę Fėją laukia prokuroro skambučio arba bando įsivaizduoti, kaip baigsis jos atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Gal pareigūnas paprašys skubiai atvykti į apklausą, o gal lieps ieškoti dar kokių dokumentų, galinčių pasakyti, kad daugiavaikė mama - didžiausias Lietuvos sukčius.
Atidarykite, policija!
Tiesa, diplomuota vaikų ir paauglių psichiatrė sakė tik netikinti, kad su mažąja Fėja atsidurs kalėjime. Tikėjimas Lietuvos teisingumu dingo dar pernai, užtrukus ikiteisminiam tyrimui, tačiau apie laisvės atėmimą moteris niekada nebuvo pagalvojusi.
Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje bei savo įmonėje dirbusi vaikų ir paauglių psichiatrė A.Dilienė į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) akiratį pateko vien todėl, kad jai mokama maksimali motinystės išmoka. Dabar ji - apie 5700 litų.
Prie Dilių namų Vilniaus pašonėje, Riešėje, pirmasis pasitiko sniegą kasantis trylikametis Dominykas - vienintelis berniukas gausioje gydytojos Aurimos ir kompiuterių tinklų specialisto Vaidoto Dilių šeimynoje. Už langų, be mažosios Fėjos, dar krykštavo 4 m. Pasaka, 6 m. Mėta, 9 m. Bernadeta ir 13 m. Greta.
“Pernai, vieną rytą, kai visi vaikai sukosi aplinkui, į duris pasibeldė dviese. Paklausus kas, atsakė: “Policija!” Mergaitės lyg ir nekreipė dėmesio, o Dominykas sureagavo labai jautriai. Jis juk žiūri filmus, žinias, todėl žino, ką reiškia, kai taip prisistato nekviesti svečiai, - kalbėdama su “Respublika” prisiminė A.Dilienė. - Sūnus labai gabus mokslams, tačiau prasidėjus mūsų istorijai trimestrą baigė prastais pažymiais. Nepykau. Juk esu gydytoja, suprantu vaiko išgyvenimą”.
Šešių vaikų mamai FNTT pareigūnai pateikė ikiteisminio tyrimo teisėjo pasirašytą orderį paimti šeimos kompiuterį, nes jis yra namuose. Čia registruota ir A.Dilienės įmonė, teikianti medicinos paslaugas mažiesiems pacientams jų namuose.
Agentai viską užsirašė, fotografavo, tad vaikų psichiatrei šiaip ne taip pavyko susitarti, kad kompiuterį jie paliktų namuose. Antrą kartą pareigūnai į Dilių namus atvyko taip pat neįspėję. Prireikė kažkokių dokumentų.
Vijo pagundą emigruoti
Kitus popierius, mažąją Fėją palikusi vyresniems vaikams, daugiavaikė mama dar keletą kartų vežė pati. Moterį stebino toks gaišimas, nes, jos nuomone, reikiamų dokumentų sąrašą juk galima pateikti iškart.
“Mes neturime naftos gręžinių, turtingų tėvų. Mano verslas - kuklus, neprekiauju nei metalais, nei maisto produktais, - sakė Aurima. - Viską, ką su vyru uždirbome, tik savo rankomis. Ar valstybei nieko nereiškia, kad aš pagimdžiau šešis vaikus ir visą laiką dirbau valdišką darbą, mokėjau valstybei mokesčius?”
Vilniaus universitete mediciną baigusi Aurima ir Kauno technologijos universitete elektros ir valdymo inžineriją studijavęs Vaidotas - vienmečiai vilniečiai. Tačiau susituokę turėjo glaustis studentų bendrabutyje - taip pageidavo tėvai.
Bendrais patogumais Saulėtekio bendrabutyje iki penkerių metų turėjo tenkintis pirmagimė Greta, čia savo kelią pradėjo ir Dominykas. Pirmieji du Dilių vaikai šiandien - M.K.Čiurlionio menų gimnazijos moksleiviai. Mergaitė rengiasi chorvedės, o berniukas - dailininko karjerai.
“Kol gyvenome bendrabutyje, aplinkiniai į mus žiūrėjo keistai: kaip čia jūs tokiomis sąlygomis ryžotės gimdyti antrą vaiką? - juokdamasi prisiminė A.Dilienė. - Žmonės kartais mano, kad daugiavaikė šeima - kažkas baisaus. Bet mes su Vaidotu niekada nebijojome gyvenimo sąlygų”.
Pirmą kartą dėl valstybės aplaidumo Diliai nudegė žlugus Lietuvos akciniam inovaciniam bankui. Ten pora buvo padėjusi tuomet pasakišką sumą - 15 tūkst. JAV dolerių, už kuriuos Vilniuje buvo galima įsigyti net trijų kambarių butą.
Šie pinigai buvo Vaidoto tėvelio dovana. Vyras specialiai vyko į Ameriką ir uždirbo savo sūnaus gyvenimo pradžiai. Jaunąją porą kurį laiką kamavo rimta pagunda išvažiuoti už Atlanto, kur gyveno už amerikiečio ištekėjusi V.Dilio sesuo, senelis.
“Lietuvoje tuomet buvo labai sunku, bet niekur neemigravome, o likome čia ir gimdėme vaikus. Dirbome, kabinomės, stojomės ant kojų. Niekada nenorėjau išvažiuoti, o šiandien ir nesigailiu, kad to nepadarėme, - sakė A.Dilienė. - Augindama vaikus visada laisvą minutę stengiausi dirbti. Tai vaistus reklamavau, tai kosmetiką pardavinėjau. Niekada nevogiau iš valstybės, o dabar mane norima padaryti didžiausiu sukčiumi”.
Dirbdama valdiškose ligoninėse A.Dilienė 2003 metais su drauge ryžosi pradėti savo verslą. Atidarė įmonę, tačiau tris vaikus auginanti draugė netrukus neišlaikė ir su bedarbiu vyru išrūko į Airiją.
Pasijuto nusikaltėle
Aurima pasakojo, kad airių valdžia mokėjo visas pašalpas lietuviukams, o jos draugė, matyt, neįsivaizduotų, kad toje šalyje mokesčius mokėjusioms jaunoms mamoms gali grėsti kalėjimas.
“Man lemta vaikus gimdyti ir man tai patinka. Visi išvydo pasaulį natūraliai, be jokių cezarių. Man drąsu turėti vaikų, bet dabar kiek nedrąsu gyventi Lietuvoje, - teigė A.Dilienė. - Ypač jei turi kad ir nedidelį verslą, bet nesi aiškiaregė ir negali nuspėti, kokius įstatymus priims Seimas. Taip jau atsitiko, kad iš didelės meilės gimusi Fėja mums atnešė tą “stebuklą” - ikiteisminį tyrimą”.
Prieš išeidama motinystės atostogų, tačiau dar likus daugiau nei trims mėnesiams iki jų, A.Dilienė sau iš įmonėje susikaupusių pinigų išsimokėjo 24 tūkst. litų premiją. Moteris sakė, kad tiek ji sukaupė per metus, o prieš atsirandant šeštajai atžalai labai norėjosi baigti įrengti namo pirmą aukštą.
Atostogos ir Fėjos laukimas prasidėjo praėjusių metų sausio 5-ąją, praėjus vos penkioms dienoms, kai įsigaliojo įstatymo pataisa, numatanti, kad motinystei moterys turi užsidirbti jau ne per tris, o per devynis mėnesius.
Gaudama maksimalią socialinę išmoką A.Dilienė pasijuto nusikaltėle. Dar prieš atostogas, lyg nujausdama kažką negera, nėščia moteris skambino į “Sodrą” ir klausė, ar ji tinkamai sutvarkė įmonės dokumentus. Specialistai teigė jai nieko negalintys paaiškinti, nes įstatymo pataisa dar nėra įsigaliojusi.
“Ikiteisminis tyrimas nebaigtas ir nežinau, kuo jis pasibaigs. Banko sąskaita areštuota, galime naudotis tik tais pinigais, kuriuos Fėjai moka už mano darbą valstybinėje ligoninėje, - pasakojo A.Dilienė. - Bet daug sunkiau tverti kitką - absurdišką bylos tempimą. Pareigūnams aiškintis, kokį remontą ir kodėl dariau, ką pirkau. Laukiu, kol paklaus, ką mes valgome, ar ne per daug suvalgo mano vaikai. Jiems juk reikia žinoti, kaip mes išleidžiame pinigus!”
A.Dilienė sakė, esą jai prokurorai prasitarę, kad po visą Lietuvą išplitę ikiteisminiai tyrimai jaunoms mamoms pradėti ne šiaip sau, o gavus “nurodymą iš aukštai”. Esą, kol jie vyksta, sustabdyta labai daug “Sodros” išmokų ir taip palengvinta šio fondo našta.
“Kiekvienas vaikas reaguoja į tėvų nuotaikas, tad jeigu vaikui skauda skrandį, pirmiausia ieškok, kas negerai tarp tėvų. O mes su Vaidotu iki šiol esame įsitempę, - pasakojo A.Dilienė. - Visi vaikai pirmiausia reaguoja kūnu, o psichikos ligos ateina vėliausiai - sulaukus aštuoniolikos. Patys mažiausi šalies piliečiai emociškai sugeria viską. Jei sugeria negeras emocijas, tai ir pradeda sirgti. Negalvoju, kad mane pasodins. Dar nesu apkaltinta. Netikiu, kad galėčiau sėsti, nors netikėjau ir kad man galėtų būti iškelta byla. Apie kalėjimą tikrai negalvoju, bet tai, kas vyksta - tiesiog neadekvatu”.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
