Architektas Ričardas STULPINAS: Nežudykime tylos balandžio

Architektas Ričardas STULPINAS nebūtų menininkas (architektūra vadinama visų menų motina), jei nepasakytų, jog karas yra absoliutus blogis. Dar daugiau, jis sako, jog pasaulyje įsivyrauja karinis mąstymas. Etinė - dorovinė sistema griūva. Blogis ir gėris apsikeičia vietomis.

- Žmogus su tam tikru palengvėjimu ar net džiaugsmu sutinkantis žinią apie 40 tūkstančių okupantų, padėjusių galvas Ukrainoje, jūsų akimis žudymą perveda į gėrio pusę?

- Nekalbant apie grėsmingas Serbijos ir Kosovo, Kinijos - Taivano santykių įtampas, nesibaigiantį Izraelio - Palestinos konfliktą, oro antskrydžių aukas Sirijoje, griežtėjantį pasaulio diplomatijos toną ir .t.t., karas yra tapęs dienos tema televizijoje, interneto portaluose, mūsų lūpose ir galvose. Ir mes elgiamės kaip kare. Puldami tą, kuris kalba ne pagal „generalinę liniją", pasmerkdami persekiojimui, kitaip tariant, nulinčiuodami.

Mūsų leksika tapo šiurkšti, grasinanti („nušauti", „užmušti", „atnešti jo galvą" ir pan.), mūsų etinė sistema apvirto aukštyn kojomis (viena yra keiktis mūšyje, - tai mūšio kalba, ir visai kita gulint ant sofos - tai kario profesijos išniekinimas). Popiežius Pranciškus pabandė perspėti pasaulį. Bet kokiomis aplinkybėmis nereikia užbraukti taikos, bet kokiomis aplinkybėmis reikia tiesti kelius tenlink, kad galų gale įsivyrautų taika, nes karas yra iš principo blogis, jis visada yra blogis, nes karo karu neišnaikinsi; šiandien tu stipresnis, kitąkart kitas bus stipresnis.

Rašytojas Tolkienas yra pasakęs nuostabią mintį, kad galios žiedas neturi būti nei gerose nei blogose rankose, - galios žiedas turi būti sunaikintas. Popiežius suformulavo dvi pagrindines tezes. Viena jų skelbia: „Nepripraskite prie karo". Antroji jo išsakyta mintis: „Nepamirškite taikos kalbos". Šventi žodžiai, už kuriuos jis susilaukė aršios kritikos. O paskui visi juos pamiršo.

Pasakysiu tiesiai: tokios karo propagandos ir tokių militaristinių tekstų, kaip šiandien, net Sovietijoje augdamas negirdėjau. Buvo vakariečiai blogi, bet kitos šalies prezidentą šlykščiais žodžiais niekas nevadino. Karikatūrų paišymas, man atrodo, yra paišytojo baimės išraiška. Paprastai neskaitau populiarių knygų, bet kilus karui atsiverčiau Sun Tzu „Karo meną": raudona gija per ją eina mintis: pažint ir gerbk savo priešą, tik tada tu jį nugalėsi.

- Matyt, propagandos apstu todėl, kad iki tol nebuvome atsidūrę tikrame kare.

- Iš didžiųjų valstybių Kinijos, Indijos, islamo šalių perspektyvos karo gaisras Ukrainoje tėra mažas lauželis. Kas domisi Antrojo pasaulinio karo įvykiais, žino, kaip buvo nušluoti Drezdenas, Leipcigas, kiek aukų skaičiavo Nagasakis, Hirosima... Minėtų valstybių vadovai nerodo palankumo nė vienai kariaujančiai pusei, jiems nereikia, kad Rusija laimėtų, tačiau nereikia, kad ji ir pralaimėtų,- jie kantriai laukia, kol abi pusės nusivarys nuo kojų, kol nualins viena kitą, o kartu su jomis ir vakariečiai, atvertę karo puslapį, smukdys savo ekonomiką bei kultūrą vis žemyn žemyn...

Jiems, šitiems milžinams, kurių valstybių siūlės trūkinėja nuo gyventojų gausybės, verkiant reikia naujų teritorijų, ypač jei dėl klimato kaitos abipus pusiaujo pasidarys nepakeliamos sąlygos gyventi. Apskritai sunku paaiškinti, dėl ko Rusija užpuolė Ukrainą. Dėl teritorijų, prieš tai viską jose sulyginus su žeme? Rusija beribių teritorijų turi tiek ir tiek, kad jas be širdperšos dar išnuomoja ir kinams. Turbūt dabartinio karo koncepcija yra ne prisiplėšti žemių ir turto, bet tiesiog nualinti konkurentą, jį nususinti: „Užsinorėjai kitokio gyvenimo? Išgraužk! Aš tau parodysiu kitokį gyvenimą!" Sunaikins tavo namą, atims skalbyklę, telefoną, kavos aparatą, - bandys priversti gyventi taip, kaip ir jis...

- Dabar, regis, sutariama, kad norint sumažinti Rusijos keliamas grėsmes, būtina priversti ją kentėti...

- Jei manome, kad rusai yra blogiečiai, kad jie mums kelia grėsmę ir juos reikia sunaikinti, tai pagal šitą logiką turėtume sunaikinti visa, kas kelia žmogui pavojų: tigrus, lokius, gyvates, skorpionus ir t.t. Kodėl nekariaujame su cunamiais, žemės drebėjimais, uraganais, kodėl mokomės išgyventi, prisitaikyti ir išvengti jų padarinių.

Lygiai tas pat ir tarp žmonių: kaip gyvendami šeimoje, po vienu stogu, turime vieni prie kitų prisitaikyti, taip turime ieškoti sugyvenimo būdų ir santykiuose su kaimynais. O dėl troškimo, kad rusams kuo labiau skaudėtų, neretai ginčijuosi su jaunimu. Sakau, pasidomėkit Rusijos kultūra, galų gale paskaitykit Dostojevskį, Pasternaką, ir jums pasidarys aiškiau, kad rusams moralinis skausmas, kančia yra kaifas. Badauti, kęsti nepriteklių, rusams yra kaifas, jie orgazmą patiria nuo to. Galų gale ne ten silpnoji jų vieta.

- Jūsų manymu, kur?

- Jie didžiausią skurdą, varganiausią buitį atlaikys, jiems tai nėra ištvermės išbandymas. Kas kita europiečiams: ne tas šokoladas, ne ta sala, ne tas telefonas, ne ta mašina ir taip toliau. Rusams viena iš pagrindinių komforto sąlygų: „ty menia uvažaješ?" („tu mane gerbi?"). Jiems gyvybiškai svarbu, kad su jais bent formaliai pagarbiai elgtųsi. Sužaisti šita korta nereikia išminties, tam pakanka gudrumo. Mūsų valstybė turi ilgą santykių su šiais slavais patirtį.

Papasakosiu juoką: Kalnų parke, kurį šiek tiek padedu tvarkyti, Bekešo kalne yra ant žemės padarytas 14 metrų skersmens Gediminaičių genealoginis medis su Gedimino vaikais, anūkais, kurių dalis pavadinti rusiškais vardais (Aleksandras, Dmitrijus, Agripina, Vasilisa, Anastasija, Konstantinas, Borisas ir t.t.), - apie 40 proc. yra rusiški vardai. Tai XIV - XV a. laikotarpis, pradedant Gediminu ir baigiant Žygimantu Kęstutaičiu, kai Lietuvos teritorija buvo didžiausia. Vadinasi, mokėjom su rusais išmintingai ir gudriai elgtis. Gediminas, Kęstutis ir Algirdas ištekindavo dukras už rusų ir konstravo abipusius santykius ne taip, kaip dabar: „Tu durnas! Tai tu durnas!" - kaip ožiams ant liepto susitikus. Na, ir ką? Tik tiek, kad anas ožys yra didesnis.

- Manot, kad išmintis suderinama su dabar vykdoma „vertybine politika"?

- Taip, mes nuo gyvuliukų skiriamės tuo, kad gyvūnijos pasaulyje esame vieninteliai, galintys savo santykius reguliuoti pagal moralinę-dorovinę sistemą. Mes galime pažinti, susišnekėti ir susitarti, bet mes esame ne tame kelyje. Gana pasiskaityti dekalogą, laikytis jo papunkčiui ir daugiau jokių instrukcijų nereikės. Norėčiau paklausti triumfuojančių Tapino gerbėjų: puiku, jūs nupirkote Ukrainos kariams „bairaktarą", tačiau nė žodeliu neužsimenat, kad turkai pjauna kurdus? Ar juos žudyti yra gėris? Viskas tvarkoje? Jūs iš kurdų žudiko perkat ginklą ir kalbat apie vertybinę politiką?.. Buvo tokia aplinkosaugos aktyvistė Greta Tunberg, kovojusi prieš plastikinius šiaudelius.

Kur ji šiandien? Kovojo kovojo, bet atėjo pandemija, ir kalnai chalatų, kaukių pirštinių užgriuvo gamtą, - tai jums ne kokie šiaudeliai - milijardai tonų. Ukrainos laukuose ir miestuose sprogimai išmeta į atmosferą tonas teršalų, nuodija derlingą Ukrainos žemę, bet Greta tyli, nes tiek pandemija, tiek karas - kai kam yra geras biznis, dideli pinigai. Na, kaip sako cinikai, „bobos vyrų prigimdys", bet žemelė - ką? Ji viena.

Grįžtu prie Lietuvos politikų elgsenos. Aš, paprastas Lietuvos žmogus, rinkau valdžią tam, kad ji atstovautų man, kad ji pirma pasirūpintų manimi, tik paskui Taivano nepriklausomybe bei žmogaus teisėmis Baltarusijoje ir kitur. Mūsų politikai noriai serga svetimomis ligomis, visiškai nesuprasdami, kokio rimtumo, pavyzdžiui, yra Vilnijos krašto problema, ir nieko nesiima, kad neduokdie, Šalčininkai netaptų antruoju Lugansku.

- Kaip, jūsų nuomone, galėtų keistis mūsų santykių su užsienio valstybėmis architektūra?

- Yra sena sena patarlė: niekas ugnies žibalu negesina. Jeigu esi peliukas ir gyveni šalia lokio žmogėdros, tu gyveni kažkaip kitaip. Šalia zuikučio gyveni vienaip, šalia žmogėdros - kitaip. Gyvendamas žmogėdros kaimynystėje, nespardai jam pakaušin, neatiminėji iš jo maisto, netampai už ūsų (nekalbu apie pasidavimą, galvos nuleidimą: žinoma, jeigu jau žmogėdra pakilo, turi kautis su juo, nepasiduot).

Pamokomas dabar į NATO stojančios Suomijos pavyzdys: Antrojo pasaulinio karo pradžioje valstybė prarado didžiulę teritoriją, paaukojo labai daug savo karių ir vienui viena atlaikė Rusijos monstrą. O kaip ji elgėsi karui pasibaigus? Nestojo į NATO, - konstravo santykius su Sovietija kaip su pavojingu žmogumi. Apskritai gudrios politikos pavyzdys man yra Turkija. Kinų politika išmintinga, turkų gudri. Todėl mažos valstybės politika turėtų atspindėti kinų išmintį ir turkų gudrumą.

- Ką turite galvoje taręs, kad esame „ne tame kelyje"?

- Konfrontacijos kelias, pagrindinėmis vertybėmis laikant inovacijas, progresą, šiuolaikiškumą, modernizmą ir taip toliau, veda tik į akligatvius. Visa tai tėra tik priemonės. O tikslas turėtų būti vienas - darna su savimi, su artimu, su aplinkiniais, su kitomis tautomis, su valstybėmis ir galų gale su gamta. Žmogus turėtų naujoves konstruoti taip, kad jos laiduotų darną, suteikiančią ir taikos, ir laimės, ir pasitenkinimo pojūtį...

Visos šiuolaikinės technologijos ir visi technikos stebuklai turėtų tarnauti tik dermės paieškai visose srityse, ar tai būtų finansų, ar kultūros, visuomeninių santykių, politikos subalansavimas, na, ir svarbiausia - susibalansavimas su gamta. Šitas kelias yra teisingas ir tik juo reikėtų eiti. Taip, tai labai sudėtinga, bet tam mums ir sąmonė duota. Gamta mūsų planetoje egzistuoja 4 milijardų metų tik todėl, kad evoliucijos būdu nepaliaujamai ieško darnos: nepavyksta, šaka numiršta, nepavyksta, išnyksta žemynas, bet ji šlifuoja ir šlifuoja savo ekosistemą per eras, periodus, epochas, amžius; na, tam ji turi daug laiko, ji niekur neskuba.

Aš visą laiką žaviuosi krokodilais. Jie yra atskilėliai, atsilikėliai, gyvenę kartu su dinozaurais. Šie išmirė, išnyko, o krokodilai išgyveno 100 mln. metų, vadinasi, jų santykis su gamta yra tobulas, vadinasi jis yra darnos pavyzdys. Žmogaus istorija siekia tik pusantro milijono metų, tačiau jis nuolat kursto karo ugnį, griauna ką sukūręs, nuodija vandenį bei orą ir yra priartinęs planetą prie katastrofos slenksčio. Jis apdovanotas protu, tačiau turėdamas tokį stebuklingą instrumentą, juo nesinaudoja. Kam jis jam pagaliau? Geriau Dievas (gamta) galėjo blusai jį suteikt.