Visuomenininkas Valdas VIŽINIS: Didysis lošimas prasideda!

- Jei jau, anot jūsų, prasideda lošimas, kas tuomet pastatyta ant kortos?

- Didysis lošimas yra būsimieji Seimo rinkimai; jie vyks 2024 metais. Ant kortos - visų mūsų gyvenimai. Nuo to priklausys, kaip mes gyvensime savo namuose, kaip jausimės, kuo jausimės, ar būsim savo namų šeimininkai, ar tebeturėsim atmintį, kas tuos namus pastatė, ką juose brangino, kodėl čia Lietuva, kodėl kalbame lietuviškai, ar mes pagaliau būsime laimingi savo šalyje. Savivaldybių tarybos rinkimai yra pamatas, kuriuo remsis tolesnis lošimas; dabar galima sakyti dalinamos kortos, kas ir kaip, kas ką gaus savivaldybėse, kas paskui eis į Seimą...

- Jūs irgi šitoje kompanijoje dalyvaujate?

- Na, kompanijos dar neturiu. Įdomi situacija: esu partijos „Lietuvos sąrašas" narys, kuris ruošiasi dalyvauti rinkimuose su tautininkais. Partijos narystės keisti nesiruošiu, nes tai tikriausiai visam gyvenimui. Pagalvojau, manyti, kad kažkas ateis, kažkas padarys, o aš tik sėdėsiu ir piktinsiuos feisbuke, jei bus blogai, yra prisitaikėliška pozicija. Juk nuo to, kad žmonės socialiniuose tinkluose lieja savo nepasitenkinimą, niekas nesikeičia. Reikia staiga visiems išlįsti iš socialinių tinklų ir eiti į politiką, nes paprastai jei nedalyvauji valstybės valdyme, esi valdomas kitų. Nenoriu būti valdomas, noriu pats valdyti... (Juokiasi.) Nereikia sureikšminti mano figūros, ketinu daryti mažą žingsnelį į politiką. Visi kažkodėl metasi daryti didžiosios politikos, o man atrodo, kad reikia pradėti nuo mažų dalykų, nes kurti naujas partijas, bandyti įsigrūsti į bėgantį prašmatnų traukinį man netinka, aš galvoju, jeigu nori pradėti, o kiekvienas žmogus gali pradėti, pirmiausia reikia bandyti eiti į vietos politiką.

- Žmonėms reikia pokyčių, sako ir ministrė Aušrinė Armonaitė. Kokių pokyčių reikia jūsų akimis?

- Jinai žmonių neklausia, kokių jiems pokyčių reikia, bet bando per pinigus ir žiniasklaidą jiems įpiršti savus. Na, o jeigu būtų paprašyta žmonių atsakyti į klausimyną pokyčių tema, manau, pirmutiniai punktai būtų: Armonaitės pašalinimas iš ministrių, Laisvės partijos panaikinimas ir konservatorių partijos uždarymas. Tokių pokyčių žmonėms reikia visu šimtu procentų.

Bepročių vyriausybės, bepročių valdžios įvaizdis pasitvirtino ir kasdien sulaukia pastiprinimo naujais sprendimais. Jie visiškai negalvoja apie žmones. Labai teisingai vienas politologas pastebėjo, kad šita vyriausybė ne tik nesprendžia problemų, bet dar ir jas kuria. Mes matom Lietuvos, kaip mūsų namų, irimą. Šitie žmonės, vadinantys save liberalais ir konservatoriais, paleido valstybę byrėti. Pagal vieną iš pastarųjų sociologinių apklausų, apie 73 proc. apklaustųjų norėtų keisti dabartinę vyriausybę, bet šiandien tokios galimybės nėra. Yra žinomi tik du būdai ją pakeisti: eiti į gatves ir nešti ant šakių vyriausybę, ko, gink Dieve, nesiūlau, arba legaliai pakeisti valdžią per rinkimus. Žmonėms reikia suprasti, kad valdžią reikia pasiimti, todėl reikia eiti iš namų, eiti į politines partijas. Kitokio pasirinkimo nėra. Juk nuo visų problemų nepasislėpsi miške, galvodamas, kad išlindus iš jo bus kitokia valdžia ir kitokia Lietuva. Lindėdamas miške ją prarasi galutinai.

- Pastaruoju metu Lietuvoje niekingai žemas pasitikėjimas valdžios institucijomis.

- Tikėjimas yra asmeniškas dalykas: vieni tiki Dievu, kiti Gabrieliumi Landsbergiu, arba geriau, Vytautu Landsbergiu... Žiniasklaida ir kiti valdžiai paslaugūs nuomonių formuotojai nuolat knisa protus įvairiomis pasakomis bei tikrovės iškraipymais, ir žmonės yra tiesiog pasimetę, jie nebeturi orientyrų, kurie padėtų atsispirti melagingai propagandai. Tie, kurie tiki į Dievą, dar turi tokią galimybę tiesiog nustumti nuo savęs visa, kas jiems nesuprantama, svetima ir netikra, atsiremti į amžinas dorybes, o galvose tų, kurie neturi ir neieško dievo, vyrauja totali sumaištis. Į ką jiems atsiremti? Į dabartinę vyriausybę, kuri sumaišiusi spalvas ir kategoriškai baltu vadina tai, kas yra juoda, ir atvirkščiai? Seimo ir Vyriausybės pasitikėjimo reitingai atspindi realią padėtį, dėl kurios, beje, mūsų politikams nei šilta, nei šalta. Niekas net nebando kalbėti apie tai, kad reikia atkurti pasitikėjimą Seimu, partijomis, atkurti pasitikėjimą valstybe. Šia valstybe, mūsų valstybe, mažai kas tiki.

- Ir kažkodėl niekas iš pirmųjų valstybės asmenų nesiima visuomenės taikintojo vaidmens...

- Vargu ar galėtume rasti taikintoją kaip bendrą vardiklį, pagaliau vargu ar galima to tikėtis, esant šitai valdžiai, kuri aiškiai eina prieš visuomenę. Likusius metus iki naujų rinkimų tikrai matysime Lietuvoje nemąžtantį supriešinimą. Valdžia bandys teisintis melais, baltinti, juodinti, teigti nebūtus dalykus, iškreipti realybę viešojoje erdvėje, o dalies neabejingos visuomenės pasipiktinimą gesins ją marginalizuodama, vadindama pamišėliais, fašistais, vatnikais ir kitais negatyviais epitetais. Patikėkite, šita valdžia nesikeis, šita valdžia išbus iki pabaigos tokia, kokia yra dabar, ji ir toliau mus stebins beprotiškais pasiūlymais, požiūriu į valstybę kaip į nuosavą „uabą", nesiskaitymu su piliečių nuomone. Šita valdžia asocijuojasi su didžiule asmenine nauda ir ne be pagrindo: mes matome, kaip šiandien aršiai, nesiskaitant su niekuo, ji yra ginama.

- Manot, kad valdžios autoritetą gali atkurti tik nauja jėga? Nejau įmanoma per trumpą laiką minusą pakeisti pliusu?

- Manau, užtenka laukti, kol kažkokie geri dėdės ir tetos susivoks, susipras ir leis mums grįžti į Lietuvą, kaip į savo namus. Kol tris dešimtmečius vylėmės, kad mūsų išrinktieji, o ne mes patys, turime stiprinti mūsų namus, tol ritomės vis žemyn žemyn: pas mus ateina krikščionišką moralę naikinančios vertybės, pas mus ateina svetimos taisyklės; jos iškreipia mūsų gyvenseną, mūsų pasaulėžiūrą, griauna istorinį Lietuvos suvokimą. Ką reiškia „globali Lietuva"? Tai reiškia, kad Lietuvos nebėra. Negali būti Lietuva Brazilijoje, kur, sakykime, du lietuviai, nes tai neįmanoma. Mūsų politikai savanoriškai trina Lietuvą patvirtindami, jog esam tik pasaulio teritorija, kurioje dar gyvena lietuviškai kalbančių žmonių. Šitie procesai vyksta su pagreitėjimu ir niekas jų nestabdo, nes vienintelė vertybė šiais laikais - godumas ir pinigai, t. y., asmeninė nauda. Kol šitas dėmuo bus politikos variklis, kol politikoje neatsiras dvasios žmonių, tol niekas čia nesikeis. Aš galvoju, laikas žmonėms tą suprasti, nebelindėti piktinantis namuose, o tiesiog eiti ir daryti. Man įkyrėjo tik stebėti, važiuoti į protesto mitingus, ten kelti vėliavas ir kaskart grįžus iš jų suvokti, kad mes ir vėl buvom neišgirsti. Klaida manyti, kad išėję į mitingus mes keičiam padėtį, - mes nekeičiam padėties. Jei bus mitingai didesni, bus privežta daugiau vandens patrankų, prikviesta daugiau policijos, bus nupirkta daugiau guminių kulkų ir surašyta daugiau viešosios tvarkos pažeidimo protokolų...

- Ne iš balos juk girdas, esą policija gerokai pagausino riaušių slopinimo priemonių atsargas...

- Juo mažesnis pasitikėjimas valdžia, tuo didesnis jos poreikis fizinėms prievartos priemonėms; ji tiesiog stengiasi apsaugoti savo privilegijas, savo asmenines naudas. Žinoma, yra padorių žmonių Seime, toje pačioje konservatorių partijoje, bet bendras Seimo kursas yra nauda sau ir tautos už plaukų tempimas į Europą, į tą politinį šlamštą, į tas ideologijas, kurios šiuo metu yra dominuojančios. Ne veltui lygių galimybių kontrolierė susirūpino, kad moksleivių uniforma gali būti diskriminuojanti lyties atžvilgiu. Tai tik vienas pavyzdys, kokias dirbtines problemas mums primeta šiuo atveju keliolika šioje tarnyboje už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomų žmonių, nes Lietuvoje niekada tokios problemos nebuvo ir nėra (turbūt nerastume net vienatinio atvejo, kad koks nors tėvas būtų dėl to pasiskundęs). Tą kontorą reikia naikinti ir nedelsiant, per pirmą naujos kadencijos Seimo sesiją. Teeinie jos darbuotojai arti laukų, sodinti medžių, gėlių ar dirbti kokio nors kito visuomenei naudingo darbo...

- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos panaikinimas įrašytas ir į Nacionalinio susivienijimo programą. Kodėl tad nesisteminės partijos nesugeba drauge siekti to paties?

- Galbūt jų vedliai nesugeba atsisakyti savo ambicijų dėl aukštesnių tikslų. Kai kurios nesisteminės partijos, pavyzdžiui, Nacionalinis susivienijimas, iš viso neatsispindi jokiuose reitinguose, tad galima sakyti, jog jų politiniame Lietuvos žemėlapyje kaip ir nėra. Matyt, ir tautininkai neatsispindėtų, jeigu nelaviruotų, jei nebandytų jungtis su kitais, jei nepasiūlytų partijos vairo žinomam politikui ir pan. Be Seimo nario pavardės garsumo partija praktiškai yra nematoma, taip veikia dabartinė mūsų politinė sistema. Sakysim, „Lietuvos sąrašo" partija, kuriai priklausau: kad ir koks garbingas žmogus vadovauja (kultūros istorikas Darius Kuolys - aut. past.) , ji menkai matoma, nors ten tikrai yra vertų dėmesio kilnių žmonių, norinčių pakeisti Lietuvą. Bet, kita vertus, nesisteminių partijų nenoras suvienyti savo jėgas mane ne tik glumina, bet tiesiog kelia pyktį, nes mano, piliečio, valia išbarstoma po įvairias partijas. Deja, mes neturime vienos galimybės - aiškiai tradicines vertybes išpažįstančios partijos Lietuvoje nėra.

- Ir lyderių taip pat?

- Daug kas Lietuvoje ir aimanuoja dėl lyderių trūkumo, ir, žiūrėk, ima lipdyti partiją aplink iškilesnį asmenį, nusprendę juo ar keliomis garsiomis pavardėmis taranuoti Seimą, o paskui ima staiga ir rankas nuleidžia: pasirodo, lyderis arba nepateisino lūkesčių, arba tiesiog išsikvėpė... Mano manymu, nereikia laukti lyderio, nuleisto parašiutu, o tiesiog reikia imti ir daryti, ką manai esant reikalinga; kai susiburia bendraminčių būrelis, būtinai atsiranda žmogus, kuris geriau nei kiti formuluoja uždavinius ir labiau užsidegęs nei kiti eina jų link. Mano manymu, lyderio problema neegzistuoja. Jeigu nori kažką lipdyti iš viršaus, taip, tada turi surasti jungiančiąją ašį, bet jeigu visuomeninis judėjimas formuojasi iš apačios, tada lyderiai tarp žmonių iškyla savaime. Ta nuostata vadovaudamasis ir einu, ir man nereikia lyderio.