Sesuo Nijolė Sadūnaitė: Vargšė Lietuva

- Esate viena iš tų žmonių, kurie 2012 m. Garliavoje, prie Kedžių namų, budėjo kasdien, pasiryžę apsaugoti mergaitę, kuri vėliau, pasitelkus gausias policijos pajėgas, vis tiek buvo atimta iš tetos Neringos Venckienės ir perduota mamai Laimutei Stankūnaitei. Neseniai teismas pripažino N.Venckienę kalta dėl trukdymo antstolio veiklai. Kaip manote, ką Lietuvai reiškia toks teismo sprendimas? - „Vakaro žinios" paklausė N.Sadūnaitės.

- Manau, kad tai yra labai baisus, dangaus keršto šaukiantis nusikaltimas. Vargšė Lietuva, turėdama tokius teisėjus ir prokurorus. Man labiausiai skauda širdį, kad neišsilaisvinome iš sovietinio melo. Iki šiol esame korumpuoti melo ir neteisybės.

2012 m. gegužę savaitę buvau Garliavoje ir mačiau, kokia Deimantė buvo laiminga. Išvykau iš ten gegužės 14 d. Tą dieną paminėjome Romo Kalantos susideginimo Kaune 40-metį, paleidome į dangų 40 dangaus žibintų. Ji ant vieno iš jų didžiosiomis raidėmis užrašė: „Noriu, kad gyvenčiau su Neringa. Deimantė." Tas balionas pakilo, o ji man sako: „Kai Dievulis paskaitys, manęs daugiau nepagrobs, kaip tada, kai iš darželio nuvežė į Vilnių ir lašino kažkokius lašus."

Ji pasakojo, kaip ji buvo išvežta, nepranešus nei seneliams, nei globėjai Neringai. Tada ji Vilniuje praleido daugiau kaip savaitę, o grįžusi jau nebeatsiminė savo pusbrolio Karolio vardo, nors iki tol jie puikiai draugavo. Paskui du mėnesius ją intensyviai vežiojo pas psichiatrus ir atstatinėjo atmintį.

Gydytojai pripažino, kad ji labai prisirišusi prie Neringos.

- Ar šiandien girdint tokius teismų sprendimus, susimąstote, kad gal visgi buvo kitaip, gal tikrai mergaitė N.Venckienės namuose buvo nelaiminga?

- Tai yra absurdas. Mačiau, kaip ji myli Neringą. Dienos metu ji žaisdavo su draugėmis, bet pamačiusi grįžtančią Neringą, palikdavo draugus ir kūlversčiais bėgdavo namo. Įbėgusi į virtuvę, puldavo ant Neringos kelių, prisiglausdavo, pabučiuodavo į abu skruostus ir atgal pas vaikus.

Man atrodo, kad tokių dalykų nei suvaidinsi, nei nupirksi. Tą mačiau dažnai. Tad, kas kalbama viešai, man atrodo, yra melas ir neteisybė. Meldžiuosi už tuos advokatus, teisėją ir L.Stankūnaitę.

Kai Deimantei buvo ketveri, ją apklausė keturios komisijos, o paskutinėje dalyvavo ir Andriaus Ūso komandos žmonės. Bet visos komisijos pripažino, kad mergaitė ne meluoja, ne fantazuoja, o sako tiesą. Ir kad tokio amžiaus vaikui tokių dalykų „neįpasakosi", jeigu jis asmeniškai to neišgyveno. Ir ne vieną kartą.

Vėliau buvo atvykę specialistai iš Italijos, dirbantys su tokiais vaikais. Jie taip pat patvirtino, kad net iš jos judesių matyti, kad tai, ką Deimantėlė pasakoja, yra tiesa, kad vaikas buvo niekintas.

Skriaudžiama buvo ir Violetos Naruševičienės dukra, Deimantės pusseserė. Ar dar kas atsimena, kad tą pačią dieną, kai V.Naruševičienė buvo nušauta, jos dukra buvo nuvežta tėvui, kuris tuo metu jau buvo ne kartą teistas. Kažkodėl seneliams nereikėjo anūkės... Ji buvo išvežta į svetimą kraštą pas tėvą, kuris laukė teismo. Paskui Lietuvą pasiekė žinios, kad ji maudydamasi baseine nuskendo, bet tarnybos tą paneigė.

- Ar manote, kad Deimantė vis dar yra saugoma?

- Manau, kad jos jau nėra gyvos. Vėliau, išvažiuodama, L.Stankūnaitė yra pasakiusi, kad jai labiausiai gaila palikti Deimantėlės kapą ir Lietuvą. Du kartus tą girdėjau. Vėliau ji bandė teisintis, kad suklydo, taip sakydama. Bet tai ne kažkokios smulkmenos, dėl kurių galima suklysti.

Galime prisiminti ir tą dieną, kai Deimantė buvo atplėšta nuo Neringos. Ant jos buvo užmestas apklotas, galimai, kad apsvaigintų. Stankūnaitė su advokatu Černiausku jos kojytes laikė taip, kaip policininkai tvarkosi su chuliganais. Mergaitė klykė, viskas užfiksuota. Kam reikėjo ją šitaip kankinti? Ir dar prie visų žmonių. Tai ką jie su ja darė, kai niekas nematė?

Ir ne tik su Deimante. Policija sadistiškai elgėsi ir su kitais žmonėmis. Vieną moterį tąsė nepaisydami, kad ji laukiasi. Ji sakė, kad yra nėščia, kažkas iš policijos atkirto, gerai, kad vienu benkartu bus mažiau...

- Praėjo beveik 10 metų, bet nepanašu, kad kas keistųsi. Neseniai už tai, kad gynė savo šeimą ir namus, gyventojai Rūdninkuose taip pat sulaukė policijos smurto, gavo dujų...

- Labai liūdna matyti tokius vaizdus Lietuvoje. Tai rodo perimtus sovietinius metodus. Demokratinėje valstybėje reikia kalbėtis su žmonėmis ir su jais rasti sutarimą. Juk migrantai tikrai nėra aukščiau mūsų piliečių. Juo labiau jie yra nelegalai.

Jeigu į mūsų šalį atvyksta žmonės be dokumentų, jie juk gali būti didžiausi nusikaltėliai. Argi mes, vykdami į kitą valstybę, neimame paso? O jeigu jau žmogus ieško prieglobsčio, tai gal bent kokį mokslų baigimo diplomą reikėtų pasiimti ar kitą dokumentą. Bet nieko panašaus jie neturi. Toks žmogus gali būti banditas, baisiausias nusikaltėlis. Mes rizikuojame savo žmonių gerove ir gyvybėmis.

- Dar neseniai mūsų valdžios atstovai tikino, kad reikia ginti baltarusių, kuriuos mitinguose sulaikydavo policija, teises. Kodėl dabar, kai Lietuvoje vyksta tas pats, - tyla?

- Taip, yra baisu tai, kas vyksta Lietuvoje. Labai skaudi situacija. Bet sakoma: kai į kitą rodai pirštu, trys pirštai rodo į tave. Taip pasakoma, kad greičiausiai pats turi daugiau to blogio, kurį matai kitame.

Manau, reikėtų prie sienos pastatyti kariuomenę, kad ji neleistų migrantams iš Baltarusijos patekti į mūsų teritoriją. Nelegalų priimti nereikia, nes iš tiesų nuo karo bėgantys žmonės nebėga be dokumentų. Nepanašu, kad tai geranoriški žmonės. Taip, gal dalis jų apgautų, bet tarp jų, manau, yra ir piktybiškai nusiteikusių ir suprantančių, kas čia vyksta ir kodėl.

Skriaudžiamą žmogų galime priimti, bet savo tapatybę slepia tik nusikaltėliai. Joks sąžiningas žmogus savo tapatybės neslėps.

- Daug tų žmonių yra kitos kultūros ir tikėjimo. Ar mes visi kartu taikiai sugyventume?

- Sunku įsivaizduoti, kaip tai būtų... Čia labai sudėtingi dalykai. Iš kur kas nors žino, kad tai taikūs žmonės, kad jie tolerantiški ir geranoriški? Jau dabar tų žmonių, kurie be dokumentų pas mus pateko, teisės yra aukščiau mūsų piliečių teisių ir saugumo. Aš tokių dalykų nesuprantu...

Čia dar veikia sovietinė taisyklė: valdžia pasakė - valdžia žino. Paprasti žmonės neva yra nesusipratėliai, su jais nereikia kalbėtis, jų atsiklausti. Valdžios didžiausia atsakomybė - sustabdyti šią piktybinę migraciją. Vienas Dievas žino, kokie yra tikrieji tų žmonių tikslai. Tarp jų gali būti ir tokių, kurie vėliau organizuos tyčinius teroristinius aktus. Negalime tokių žmonių priimti, turime juos grąžinti Baltarusijai.

Didelė Lietuvos nelaimė - kad pamirštama tiesa ir teisingumas. Kai žmogus negyvena tiesoje, jam tesvarbu karjera, pinigai, nes jis neturi tikrųjų idealų. Neturėdamas šių idealų, jis yra silpnas ir nelaimingas.

Lieka tik prašyti Dievo mums ir mūsų vaikams gyventi tiesoje. Kad neliktume gyventi tokioje kasdienybėje, kur tiesos nepažįstantys turtuoliai lobsta nematydami varguolių, o varguoliai vargsta dar labiau. Dievas mokina atjautos ir supratimo, bet nepamirštant ir tiesos pasakymo. Turime sakyti tiesą, kad ir kokia nepatogi ji būtų.

Nejau tie žmonės ir iš Irako atskrido lėktuvu be dokumentų? Juk visa tai - melas.