Slenkanti šildymo kainų katastrofa

Miškai pilni biokuro

Seimo socialdemokratų frakcijos narys Kęstutis Vilkauskas tikina, kad biokuro yra pilni miškai. Ne tik privatūs, bet ir valstybiniai yra pilni šakų, skiedrų, likusių po kirtimo, taip pat išgriuvusių, pūvančių medžių. Tik reikia šią biokurui tinkamą žaliavą iš miškų surinkti. Valstybės ir savivaldybių įmonės šilumos gamybai naudoja 70 proc. biokuro ir tik 30 proc. gamtinių dujų. Išskyrus Vilnių, kur biokuro naudojama mažiau nei 50 proc. Tuo metu Naujojoje Akmenėje biokuras sudaro 70 proc. apšildymo, o kai kurios savivaldybės jau visiškai atsisakė šildymo dujomis. Tiesa, kaip pastebi K.Vilkauskas, privatūs gyventojai dar sunkiai atsisako taršių šildymo katilų. Aplinkos ministerijos kompensacija už taršių katilų keitimą pasinaudojo tik apie tūkstantis gyventojų. Kita vertus, biokuras irgi ėmė labai brangti. Pernai už medienos granules gyventojai dar mokėjo 150 eurų už toną, o dabar jau prašoma ir 390 eurų.

Kertam ir velkam?

Kolegai pritarė ir Seimo narys Algirdas Sysas. Patikinęs, kad Vyriausybė neturi teisės dalį nepadarytų darbų šilumos sektoriuje nurašyti karui Ukrainoje ar pandemijai. A.Sysas taip pat atkreipė dėmesį, jog valstybiniuose miškuose ir regioniniuose parkuose pilna išgriuvusių medžių, kurie guli jau ne vienus metus. Anot politiko, jis pats gyvena prie Verkių regioninio parko ir pakelėse mato daug išverstų medžių. Esą jei pavasarį rengiama visuomeninė akcija „Darom", tai galima būtų padaryti ir rudeninę visuomeninę akciją „Kertam ir velkam", nes medžiai pūva Vilniaus teritorijoje.

A.Sysas priminė, kad anksčiau buvo daugiau ir biokuro žaliavos ruošėjų, ir biokuro gamintojų. Bet mažieji rinkos žaidėjai bankrutavo. Todėl biokuro kainos, palyginus su pernykštėmis, išaugo 4 kartus. Politikas tikino, kad tokia situacija nėra normali. Katilinėms biokuras pardavinėjamas tik savaitei, todėl kainos dar gali didėti.

O kokia galėtų būti išeitis? Anot A.Syso, valstybinių miškų urėdijos galėtų gaminti ne tik biokuro žaliavą, bet pačios gaminti ir biokuro produkciją. Be to, valstybė turėtų ginti viešąjį interesą, įsikišti, kad sutartys su biokuro tiekėjais būtų sudaromos ne savaitei, bet mėnesiui ar metų ketvirčiui. Esą kainos - tai valstybės reguliavimo klausimas, nes vėliau, kai gyventojai nepajėgs mokėti už pabrangusį šildymą, valstybei teks išleisti daugiau pinigų kompensacijoms.

Asociatyvi EPA-Eltos nuotr.

Vietiniai „ėjo į minusą"

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos direktorė Vilma Baturo nebuvo linkusi visiškai sutikti su politikais. Anot V.Baturo, šitie metai - pilni iššūkių. Centralizuotas šildymas naudoja apie 75 proc. biokuro, o privatus sektorius - apie 80 proc. Biokuras gali praversti ne tik šildant, bet ir elektros gamyboje, tačiau jau 4 metus kalbama apie vietinius biokuro gamintojus slegiančią problemą. Mat Lietuvos valstybė iki 40 proc. biokuro žaliavos importavo iš Baltarusijos, nes ten žaliava buvo pigesnė. Taip buvo sutraukyta vietinio biokuro tiekimo grandinė, ir daug biokuro žaliavą ar patį kurą gaminančių įmonių Lietuvoje bankrutavo.

„Lietuvoje biokuro žaliavos turime pakankamai, - sakė V.Baturo. - Dėl jo nėra kertami miškai. Apie 80 proc. nukirstos medienos ir apie 90 proc. jos vertės tenka ne biokuro sektoriui. Tik liekanos naudojamos biokurui."

V.Baturo patikino, kad nepakanka vien prisirinkti žaliavos iš miško. Reikia modernizuoti ir šildymo katilus, o iš Aplinkos ministerijos dar negautos modernizavimo programos. Miestai turi vandens šildymo katilus, bet jie po modernizacijos galėtų tapti kogeneracinėmis jėgainėmis, būtų pritaikyti ir elektros gamybai. Tokios investicijos, pasak V.Baturo, atsipirktų per kelerius metus ir duotų matomą naudą. Bet yra populiarumo problema. Vėjas ir saulė, kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai, yra labiau populiarūs.

V.Baturo paaiškino, kodėl Lietuvos biokuro gamintojai tiekia katilinėms kurą tik savaitei. Mat kai pigesnė žaliava prieš 1-2 metus buvo importuojama iš Baltarusijos, Lietuvos įmonės, prisipirkusios brangios įrangos, kainuojančios apie 0,5 mln eurų, ir dirbančios regionuose, vis vien nenutraukė gamybos. Kelerius metus dirbo į minusą, nes bijojo prarasti darbininkus, kurių regionuose ir taip trūksta. Sustabdžius gamybą, darbininkai būtų emigravę. Dabar biokuras parduodamas tik savaitei, nes yra žaliavos pateikimo trūkumas. Su pardavėjais nesudaromi ilgalaikiai kontraktai, nes nežinoma, kiek žaliava kainuos po mėnesio. Biokuro gamintojai bijo vėl dirbti „į minusą".

V.Baturo nesutiko, kad valstybinės urėdijos galėtų pačios gaminti biokurą. Anot V.Baturo, rinkoje ir taip yra daugiau nei 200 šio kuro gamintojų ir jei atsirastų gamintojai, kurie patys ir gamina, ir patys žaliava apsirūpina, tai iškreiptų konkurenciją rinkoje. Kas užtikrintų, kad urėdijos ir sau, ir privatiems gamintojams žaliavą pardavinėtų vienoda kaina?

Komentuoja energetikos ekspertas Rimantas ZABARAUSKAS:

Šiuo metu turime periodiškai pasitaikančią energetinę krizę. Biokuras padėjo įveikti vieną krizę prieš 10-12 metų, kada buvome pripratę prie dujų. Turime dabar didelį procentą apšildymo biokuru, esame pažangūs, bet ateities energetika turi būti sprendžiama konceptualiai. Kalbame apie tiekimo pusę, bet apie vartojimo pusę nekalbame. Mūsų keturi iš penkių daugiabučių neturi net termostatų ant radiatorių. Turi būti minimalūs reikalavimai pastatų kokybei. Ant daugiabučių stogų saulės elektrinių beveik neturime, bet jų ateityje daugės. Nors Vokietija parodė, kad saulė ir vėjas esminės problemos neišsprendžia, nes yra nestabilios energijos šaltiniai. Šilumos kainodara - nė vienas žmogus nesugebės jos perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Šilumos tiekėjų atlyginimai turėtų būti atvirkščiai proporcingi šilumos kainoms. 2018 m. Vilniaus plane buvo numatyta Ateities gatvės katilinę pervesti į biokuro, bet šilumos tinklų vadas gauna 10 tūkst. algą, jam „vienodai".

Dėl elektros - rinkos anomalija. Mūsų rezervai paveikti elektros kainą nėra labai esminiai, bet Kruonio elektrinė leidžia akumuliuoti elektros energiją. Galime ją nakties metu, kai elektra pigesnė, nusipirkti biržoje ir kaupti Kruonio elektrinėje.