Sostinėje buvo priminta apie tai, kad žmonių teisių netrukus gali nebelikti

Vėliavos su juodais kaspinais

Nors esantieji valdžioje aiškiai parodė, kad su kitaminčiais ir nepritariančiais jų politikai bus susidorojama, visuomenininkės, mokytojos A.G.Astrauskaitės tai neišgąsdino. Nepaisydama patiriamų sunkumų, visuomenininkė dar kartą kvietė žmones nustoti bijoti ir viešai išreikšti savo požiūrį į tai, kas šiuo metu vyksta šalyje.

„Liepos 19 d., kviečiu visų Lietuvos judėjimų, asociacijų atstovus, ginančius Lietuvos Konstituciją nuo iškraipymų, niekinimo ir trypimo LR Seime, jungtis prie akcijos Katedros aikštėje „Gedulo vainikas mūsų Teisėms ir Laisvėms atminti"!

Eisiu Gedimino prospektu iki jo pabaigos ir grįšiu prie Vinco Kudirkos paminklo. Ten padėsiu gedulo vainiką Lietuvos žmonių Teisėms ir Laisvėms atminti. Kas jungsitės prie šios akcijos, Lietuvos valstybines vėliavas perriškite juodais kaspinais!", - akcijos išvakarėse informavo A.G.Astrauskaitė.

Manęs jie neužčiaups

Pakalbinta paskutiniame akcijos taške - priešais Vyriausybę, ties Vinco Kudirkos paminklu - visuomenininkė pasidžiaugė, kad akcija pavyko.

„Dėl valdančiosios šaikos arba, kaip aš juos vadinu, valdžioje įsitvirtinusios mafijos, man pritaikytų kardomųjų priemonių didelių mitingų organizuoti vis dar negaliu, todėl šį kartą surengiau nedidelę akciją. Pastaroji pavyko puikiai - vienu metu kartu ėjo apie 15-a žmonių, nemažai žiūrėjo tiesioginę transliaciją internetu, - įspūdžiais dalinosi mokytoja. - Be to, jos pagrindinis akcentas buvo ne masiškumas, o gedulingas vainikas, kurį aš, kaip kadaise disidentas Petras Cidzikas kryžių, nešiau viena visu Gedimino prospektu, o dabar, policijai leidus, palikau prie Vyriausybės".

Pasiteiravus ar nebijo naujų išpuolių jos adresu, A.G.Astrauskaitė nusijuokė.

„Valdančiosios šaikos ir jų pakalikų pilamas purvas nuo manęs atšoka tarsi nuo šalia stovinčio V.Kudirkos paminklo. Jie gali drabstytis, putoti kiek nori, tačiau manęs tai neveikia. Žinau, kad kovojo už teisingą reikalą - už Lietuvos ateitį, už jos žmones, už konstitucines teises, kurias valdantieji bando visiškai sunaikinti - todėl esu rami. Esantys valdžioje ne kartą bandė, bet manęs jie tikrai neužčiaups. Kol esu gyva, kovosiu su jų daromomis neteisybėmis, su jų atvirai brukama diktatūra. Beje, jie jau nebeslepia, kad rudenį nori priimti naują Užkrečiamųjų ligų įstatymo redakciją, pagal kurią Lietuvą bus galima paversti viena didele koncentracijos stovykla. Tikiuosi, kad žmonės pagaliau suvok, kas vyksta, ir esantiems valdžioje jų užmačių realizuoti nepavyks".

Sąmoningai naikinama tautos savimonė

Kartu su mokytoja Astra iki V.Kudirkos paminklo grįžo iš Suvalkijos kilęs Romas ir disidento Stanislovo Jako duktė Dalia Jakaitė.

Jie atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje, tikslingai ir sąmoningai, naikinama viskas, kas susiję su tautos išlikimu - kalba, kultūra, tradicijos, istorija.

„Sovietiniais laikais Vilkaviškio rajone esančiame Pažerių kaime stovėjo V.Kudirkos klėtelė, kurioje veikė muziejus. Jį įkūrė iš tremties grįžęs mokytojas Stasys Ankevičius. Jis pats surinko medžiagą iš kaimo istorijos, papildė muziejų daugybe vertingų eksponatų: V. Kudirkos smuiku, Antano Kriščiukaičio-Aišbės asmeniniais daiktais ir kita. Moksleiviai autobusais važiuodavo į šį muziejų, kuriame S.Ankevičius pasakojo ne tik apie V.Kudirkos gyvenimą, bet ir rūpinosi tautinės savimonės saugojimu ir puoselėjimu. Viskas netikėtai pasikeitė prieš keletą metų. Muziejus buvo likviduotas, jo eksponatai - kažkam išdalinti, klėtelė - privatizuota. Kelio ženklas į muziejų dar nukreipia, tačiau tokio muziejaus nebėra. Taip, visuomenei tylint ar apsimetant, kad nieko nevyksta, naikinama Lietuvos savastis. Ką mes beturėsime, kai ji bus galutinai sunaikinta?" - retoriškai teiravosi Romas.

Išsakytoms mintimis pritarė ir D.Jakaitė. Pasak jos, atlaisvinus iki tol buvusius drastiškus ribojimus, kuriems, beje, dalis visuomenės pritarė, buvo „užliūliuota" ir likusi jos dalis. Tačiau, moters teigimu, ši ramybė yra apgaulinga ir netrukus gali laukti labai skausmingas „prabudimas".

„Šiandien visiems viskas tarsi ir gerai - draudimų nebėra, gyvenimas atrodo gražus, tačiau situacija bet kurią akimirką gali pasikeisti. Kita vertus, matyt tokio sukrėtimo žmonėms ir reikia. Kai jie nebegalės dirbti, kai jiems bus ribojamos ne pramogos, o galimybė mokytis ar patekti pas gydytojus, tada jie, tikėtina, pagaliau suvoks kas įvyko. Belieka tikėtis, kad tuomet dar nebus per vėlu keisti situaciją, kuri tyliai, bet nenumaldomai darosi vis grėsmingesnė", - perspėjimu pokalbį baigė D.Jakaitė.