Su Tėvo diena, seneli

Našlaičiai grįžo į gimtinę

Aleksas (60 m.) ir Valentina (54 m.) Chmieliauskai jau ketverius metus globoja du savo vaikaičius - penkiolikmetę Milaną ir dešimtmetį Aironą. Vyro įkalbėta šių vaikučių motina su šeima išvyko į Didžiąją Britaniją, kai mažajam Aironui ėjo pirmi metukai. Tačiau gyvenimas užsienyje šeimai nebuvo laimingas. Mamai žuvus, abiejų jos vaikų globa buvo perduota seneliams.

“Oi, kiek teko pavargti, kol iš užsienio sugrįžę vaikaičiai priprato prie lietuviškos aplinkos, - dabar prisimena Aleksas. - Jie jau buvo pradėję mokytis anglų mokykloje, o čia reikėjo įprasti prie lietuvių kalbos. Aš - ne toks kantrus: vieną kartą pamokiau, antrą, jei dar anūkėliai nesuprato - ir nereikia. O va mano žmonelė Valentina turi auksinę kantrybę. Padėjo jiems persilaužti. Ačiū už tai, žinoma, ir puikiems Lapių pagrindinės mokyklos mokytojams.”

Abu anūkėliai, pasak senelio, ypač gabūs, gal dėl to didesnių rūpesčių dėl jų mokymosi seneliams taip ir neteko pajusti.

“Jiems viskas įdomu, jie viską nori lankyti, visur dalyvauti, - šypsosi senelis. - Į labai protingą mano giminę vaikaičiai turbūt atsigimę.”

Diržo niekada neprireikė

Chmieliauskų anūkai - ne tik puikūs mokinukai, bet ir labai geri, darbštūs, paklusnūs vaikai.

“Štai Milanytė jau paauglė, o nerodo jokių “ožiukų”, - giriasi senelis. - Net stebiuosi tuo! Tfiu, tfiu, tfiu, kad neprisikalbėčiau... Aš tikrai toks paklusnus savo tėvams nebuvau... Tokius kaip jie vaikus nesunku prižiūrėti.”

Po šių žodžių ponas Aleksas trumpam nutyla. Ir, kiek pagalvojęs, priduria: “Bet savo vaikus buvo lengviau auginti... Gal dabar didesnę atsakomybę jaučiu? Saviškius buvau greitas ir pabarti, ir piktesnį žodį pasakyti, o anūkams - nedrįstu. Jaučiu širdimi, kaip abiem reikia švelnumo... Nors vaikai yra vaikai: ir susipeša tarpusavyje, ir kuo nors nepasidalija, bet diržo niekada neprireikė. Ir neprireiks. Niekas manęs nemušė, aš savo vaikų niekada nesu mušęs, o ką jau kalbėti apie mylimus anūkėlius... Juk Milanytė ir Aironėlis - brangiausia, ką su žmonele turime. Dėl jų ir stengiamės, dėl jų gyvename.”

Nori pastatyti ant kojų

Didžiausias senelių rūpestis - kad suspėtų vaikaičius užauginti, išleisti į aukštuosius mokslus. Seneliai juos aprūpinę viskuo, kuo reikia: geriausiomis mokymosi priemonėmis, kompiuteriu.

Aleksas prisipažįsta, jog kai kada gal ir per daug vaikaičius palepina, tačiau tai esą tegu būna tarsi kompensacija jiems už tai, kad likimas atėmė ir mamytę, ir tėtį.

“Kaip tik tuo metu, kai prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas, mano žmonelė su anūkėle Milana buvo išvažiavusios į Batumį, - prisimena Aleksas. - Vaje, kaip mudu su Aironėliu nervinomės, laukdami jų sugrįžtančių. Kad tik kas negera neatsitiktų, kad laimingai jiedvi namus pasiektų. Ačiū Dievui, parvyko sveikos. O kiek įspūdžių Milanytė parsivežė! Kalnų keliais keliavo!”

Palepins skanėstais

Kaip vaikaičiai į senelius kreipiasi, gal vadina tėčiu ir mamyte?

“Oi ne, - nužvelgęs šalia šmirinėjančius anūkėlius, meiliai ištaria Aleksas. - Jeigu seneliai, tai seneliai. Tiesa, Aironėlis kai įprato nuo mažų dienų mane “daduku” šaukti, taip ir pasiliko. O man ir patinka. Žmonelė Valentina ir jam, ir jo sesutei - senelė.”

Nors A.Chmieliauskas Milanai ir Aironui - ne tėvelis, jis jau ne pirmus metus sulaukia anūkėlių sveikinimų Tėvo dienos proga.

“Kokių tik darbelių savo rankomis jie man nepridarę ir nepridovanoję, - didžiuojasi “dadukas”. - Ką patys sugalvoja, ką mokykloj per pamokėles sukuria. Visus jų rankdarbius esu pagarbiai susidėliojęs - stovi kaip parodoje.”

Senelis pusbalsiu išsiduoda, kad Tėvo dienai irgi ruošiasi. Važiuos į miestą, pripirks visokiausių skanėstų.

“Esu didelis smaližius, - ir vaikaičiai tokie patys, į senelį, - šypteli pro ūsą laimingas senelis-tėvelis Aleksas. - Niekada tuščiomis namo negrįžtu, o kai tokia proga, reikės dar labiau pasistengti...”