10 nuotr.Redakcijos žmones skaudžiai nusmelkė netikėta, juoda žinia: ketvirtadienio (sausio 15-osios) vakarą amžinybėn iškeliavo tiek šalies žiniasklaidos darbuotojų, tiek skaitančiųjų visuomenės „Respublikos“ simboliu ir talismanu visuotinai vadintas, nuo pat laikraščio įkūrimo dienos iki 2013-ųjų lapkričio čia darbavęsis talentingasis Lietuvos žurnalistas Julius Girdvainis. Birželio 28-ąją jam būtų suėję keturiasdešimt ketveri.
1989-aisiais darbuotis į anuomet dar tik besikuriančio „Respublikos“ dienraščio redakciją Julius atkeliavo tiesiai iš mokyklos suolo - pats lakstė su pirmuoju laikraščio numeriu, siūlydamas praeiviams jį tiesiog gatvėje, dirbo redakcijos budėtoju, rašė apie muziką, jaunimui aktualiomis temomis... Vėliau, jau tapęs etatiniu dienraščio žurnalistu, Lietuvos išsivadavimo iš sovietų imperijos laikotarpiu, veržėsi į patį įvykių sūkurio epicentrą - rašė Lietuvai apie sovietų kareivių siautėjimą Spaudos rūmuose, buvo kruvinosios Sausio 13-osios liudininku, įstengė suspėti ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, ir prie Vilniaus televizijos bokšto...
1994-aisiais, „Respublikai“ įkūrus atskirus moterims ir vyrams skirtus pramoginio pobūdžio laikraščio priedus, „vyriškasis“ leidinys - būtent J.Girdvainio garbei - buvo pavadintas „Juliaus“ vardu. Keletą metų pats Julius šį priedą ir redagavo. Pramoginėmis temomis rašė lengvai ir su džiaugsmu - turėjo puikų, nors ir kandoką humoro jausmą, dėl žurnalistinio patikimumo ir asmeninės charizmos visos Lietuvos muzikos ir pramogų pasaulio atstovų buvo laikomas tiesiog artimu bičiuliu, su kuriuo leistina ir paatvirauti...
Tačiau pramoginėse temose žurnalistas neišsiteko: visą savo talentą skyrė skriaudžiamos Lietuvos visuomenės gynimui, niekšų demaskavimui, rašė apie korupciją, politines intrigas, šalies ir pasaulio didžiūnų melą bei „įteisintas“ vagystes... Nepabūgo už tiesą būti tąsomas po teismus, interviu metu nevengdavo sugėdinti ar išbarti net ir tituluočiausių politikos šulų, verslo magnatų, turėjo aiškią vertybių skalę, šventai laikėsi griežto asmeninio žurnalisto etikos reglamento, atvirai niekino perkamąją, pataikūniškąją, bestuburę žurnalistiką... Jis buvo kovotojas už teisybę.
Mums, redakcijos žmonėms, Julius visuomet buvo ir pačios kolektyve po šiai dienai gyvuojančios, šiltos ir šeimyniškos „respublikoniškosios“ dvasios sinonimas. Juk mažne kiekvienas, pradėdamas čia dirbti, Julių redakcijoje jau suradome, tad būtent nuo jo ar per jį buvome „užkrėsti“ tąja dvasia, juntama bekompromisiškumu straipsniuose, taip pat - jaukia, pokštų ir juoko kupina kasdienio darbo atmosfera redakcijoje.
Po šiai dienai tarp „Respublikos“ žurnalistų sklando iš Juliaus lūpų išgirstos juokingos sentencijos, kalambūrai, istorijos ir legendos, gimusios iš jo žurnalistinio darbo patirties, gyvuoja Juliaus lakoniškai pasėtas linksmasis žurnalistinis slengas, kupinas tokių puošmenų kaip: „purenti straipsnį“, „rašyti pievas“, „viršelinė Zosė“, „jauki cyputė“... Po šiai dienai redakcijoje sugrįžtančio iš nelemtosios politikos, į kurią, pasitraukęs iš žurnalistikos, 2013-aisiais ne itin sėkmingai bandė pasukti, Juliaus vis dar „tebelaukia“ jo darbo stalas, kurio niekas iš kolegų per pusantrų metų taip ir nedrįso užimti...
Ligi šios dienos į „Respubliką“ sugrįžtančio J.Girdvainio slapčia laukėme ir mes. Dabar tos vilties nebeliko. Liko tik darsyk patvirtinta tiesa, kad savo numylėtinius Dievas pasiima skaudžiai anksti.
Respublikonai
