1 nuotr.„Respublikos“ savaitės žmonės - visi Lietuvos moksleivių dainų šventės dalyviai. Savo dainomis ir šokiais dar kartą paliudiję Lietuvą.
Pažaiskime teisiniais terminais. Lietuvio tautiškumas kasdieniame gyvenime jau tapęs savotišku ĮTARIAMUOJU. Sunkiai prognozuojamu kenkėju. Pateikiamu sukarikatūrintai. Šit kelios karikatūrų versijos.
Įtariamasis neandertalietis
Sovietų laikais tvyrojo baimė, kad bus įžvelgta tautų brolybei priešiška infekcija, vardu nacionalizmas. Šiais laikais tvyro baimė, kad kas nors išvadins atsilikėliu. Rumšiškių eksponatu. Atgyvena. Žmogaus tautiškumas, nors žodžiais tai dar neįvardijama, jau tapęs atsilikimo sinonimu. Globaliame pasaulyje vis dar įstrigusia rakštimi. Laipsniškai suspenduojama. Ir tą pusiau sąmoningą nutautinimo procesą, išsitautinimo procesą labai lengva užčiuopti bet kokiame privačiame jaunimo vakarėlyje. Angliškai užbliauk pasaulyje madingą šlagerį - visi pritars. Užgiedok „Lietuva brangi“, dalis susigės, ims nejaukiai muistytis. O bent dalis vakarėlio dalyvių ims žvengti. Sakys: „Čia tai prikolas. Bachūras jau nusilesė. Eik pamiegoti.“ O vėliau, prisimindami tą pokštą-išsišokimą, irgi žvengs: „Atsimeni, ką bachūras užvakar prie ežero suskėlė? Vau! Geras! Net visos ežero varlės užtilo!“
Pasąmonė netgi sukūrusi lietuvio nacionalisto portretą. Panašų į neandertalietį su kuoka. Agresyvus. Nepakantus. Nešiuolaikiškas. Užsidaręs, užsisklendęs kažkokiame tamsiame urve, vardu Tauta. Jei tik policijos nebijotų, iškart pultų kitataučių smaugti.
Įtariamasis - atsilikusi nuoboda
Laipsniškai įsigali požiūris, kad viskas, kas liečia Lietuvą, yra nuobodybė. Sukišta į privalomus vadovėlius. Atgyvenę klasikai. Rašę „kaimiškai“. Ar per daug verksmingai. Atgyvenusi taisyklinga lietuvių kalbos rašyba. Nes užsieniuose ji nepravers. Dažnas klausimas - kur buvai išvažiavęs. Ir kur dar išvažiuosi. Mokytis, dirbti, gyventi, bastytis. Ieškoti savęs. O jei lieki čia, tai kurių galų lieki? O my god! Gal anglų kalbos nesimokei? Kiti „bachūrėliai“ drąsesni. Jau išvažiavo.
Lietuvio tautiškumas blokuojamas nuo mažens. Kalbėk normine kalba. Be žemaitiško, dzūkiško, suvalkietiško prieskonio. Jei tartis marijampolietiška, skubiai taisyk. Kad nebūtum pajuoka. „Nekapsėk“. Taip tik namie kalbėk. Tad jaunas žmogus iš provincijos atkeliauja į didesnius šalies miestus jau atitinkamai apdorotas. O sostinėje protingos galvos jam paaiškina, kad dzin tas Justinas Marcinkevičius, Maironis. Niekas jų Europoje nepažįsta. Dzin viskas, kas tavo sąmonės Rumšiškėse dar užsiliko. Įskaitant ir lietuvišką virtuvę. Pasirink Tailando virtuvę, indišką jogą, Milano skudurą, britišką akcentą, susitrumpink lietuvišką pavardę, šok Bronkso gatvės šokius - ir tapsi „vau“! Visi tave „laikins“.
Dainų šventė liudija kitokius įvaizdžius. Neiškreiptus
Štai tokioje aplinkoje, kai tautiškumas jau tapęs ĮTARIAMU NEANDERTALIEČIU, laukiančiu galutinio teismo, į Vilnių suvažiuoja kelios dešimtys tūkstančių jaunųjų liudininkų. Dainomis ir šokiais liudijančių, kad įtariamasis teisus. Jį būtina išteisinti. Lietuvos moksleivių dainų šventė prasideda daug anksčiau. Tada, kai savo mokyklose mokosi dainų žodžių, kai repetuoja. Kai grįždami namo geltonuose autobusiukuose jau ima svajoti, kaip uždainuos Vilniuje. Su viltimi, kad namiškiai pamatys savo dainorėlį per televizorių. Kai mamos jau ima spėlioti, koks Vilniuje švenčių dienomis bus oras. Ar nenugriaudės vasaros liūtys. Kai, padedant pedagogams, stengiasi pajusti garsų, natų dvasią, prasmę. Kai kaip savotišką mantrą per repeticijas vis atkartoja „Lietuva brangi“, „Iš tavęs mes atėjome“, „Lietuviais mes esame gimę“, „Tėvynei giedu naują giesmę“. O tai, kas vaikystėje, jaunystėje buvo įtvirtinta, jau niekada visiškai neišsisklaidys. Tie prisiminimai apie šventės laukimą. Kelionė į Vilnių. Nakvynės, bendros repeticijos sostinėje. Nauji draugai. Ir įspūdžiai. Kai arenoje, Vingio ar Kalnų parkuose tau ploja, tave sveikina tūkstančiai žiūrovų.
Būtent tada, kai švenčiame dainų šventes, mūsų tautiškumas pagaliau būna išteisintas. Bent kelias dienas visiškai legalus ir nebaimingas. Nesibaidantis kažkam užminti ant kojos ar kaip nors nekorektiškai viešai pasireikšti. Niekas nesusigūžta nuo „politiškai nekorektiškų“ žodžių, kad lietuviais esame gimę ir jais norime būti. Kad šią garbę gavome užgimę. Niekas nesurašys slaptos pažymos, kad žiūrovas X Vingio parke keistai susigraudino ar įtartinai per garsiai plojo. Ar kad šventės scenarijuje buvo per daug patriotiško turinio dainų. Netgi su J.Marcinkevičiaus tekstais. Ir niekas negiedojo Lady Gagos, Madonos ar Končitos Vurst repertuaro. Ar bent „Internacionalo“.
Įstatymas, kurio niekas nepažeidinėja
2003 metais UNESCO paskelbė mūsų dainų šventes pasaulio žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Dainų šventės Lietuvoje nuo 2007 metų netgi įteisintos Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymu. Ir šit fenomenas. Turime daug įstatymų, kurie praktikoje neveikia arba lengvai apeinami. Tačiau Dainų švenčių įstatymas veikia. Nes reikalingas piliečiams. Nė vienas už jo pažeidinėjimą nei baustas, nei nuteistas. Joks šešėlinis lobistas nėra pageidavęs apeiti šį įstatymą kokia nors pataisa ar įstatymo lydimuoju teisės aktu. Ir niekas nesikėsino papildyti dainų šventes įvežtinėmis kontrabandomis. Tad turime bent vieną veikiantį, visiškai skaidrų, visiems vienodai priimtiną įstatymą.
Šventė yra tai, kad atkurta Valstybė jau aštuntą kartą parodė savo dainuojantį, šokantį, iš visos Lietuvos į savo sostinę suvažiavusį atžalyną. Dar kartą paliudijusį, kad provincijoje nykstant kaimams, miesteliams, vienkiemiams tautiškumas neišblėsęs. Žmonės ne tik geria, žudosi ar vieni kitus pjausto. Vis dar lieka kritinė masė užsispyrusių pasišventėlių. Mokančių vaikus giedoti „Lietuva brangi“, muzikuoti, šokti ansambliuose. Tai visai kitokia provincija. Ne ta, kokią mėgsta užfiksuoti sensacijų ieškančios kriminalinės ar gyvenimo būdo televizijos laidos. Ar kai kurie kino režisieriai, fotomenininkai. Savo kūriniuose fiksuojantys įvairias griuvenas ar išskirtines patologijas. Nes taip lengviau pašiurpinti pasaulį ir savo vardą išgarsinti. Dainų šventės parodo daug gražesnį, tauresnį ir išsamesnį mūsų dabarties veidą. Jauną. Linksmą. Smalsų. Viltingą. Būtent tai yra tikroji sensacija.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"
