Tada, prie A.Mickevičiaus paminklo...

Jie paminėjo tai, ko Sovietų Sąjunga nepripažino, tačiau sovietiniai istorikai ir politikai žinojo. Tik nebuvo patogu pripažinti, kad paktu buvo parduota suvereni Europos valstybė. Boriso Jelcino Rusija šį gėdingą faktą pripažins vėliau. Po 3-4 metų. Nes kaip galima nežinoti, kas oficialiai, ne kažkokiame bunkeryje, buvo susitarta tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Susitarta taip, tarsi Lietuva pasaulio žemėlapyje net neegzistuotų. Lietuvos niekas neklausė. Ji buvo tik kąsnis. Tinkamas praryti arba Vokietijai, arba Sovietų Sąjungai. O kąsnio nuomonės, žinoma, niekas nesivargino paklausti.

Pasaulį keičia idealistai, o pasaulį savo reikmėms pritaiko praktikai-konformistai. Taip buvo visada, tad, kaip teigia banali klišė, nieko naujo po saule. Nesvarbu, kur ta saulė šviestų - Pagiriuose, Krasnojarske ar Singapūre. Prieš 30 metų prie Adomo Mickevičiaus paminklo stovėjo Vytautas Bogušis, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė ir dar būrelis lietuvių. Visiškai nedidelis. Tarsi kaimelis ar bažnytkaimis. Toks mažas kamikadzių būrelis, kad net neužpildė aikštės. Sovietiniams saugumiečiams buvo visiškai lengva nufilmuoti, nufotografuoti tą palaikį būrelį. Sunumeruoti, tarsi galvijus, mitinge dalyvavusius asmenis. Na, ir kas? Mitinge dalyvavusieji ir patys žinojo, kad bus fotografuojami, identifikuojami, ateityje persekiojami,terorizuojami, baudžiami. Tiesiog žmonijos istorijoje visada būna kažkoks varganas procentas idealistų, kurie dėl tiesos sakymo nepaiso represijų. Sakoma, kad tokie individai turi prastai išvystytą savisaugos instinktą. Kita vertus, gamta pati pasistengia, kad ne visi turėtų išvystytą savisaugos instinktą. Nes kai jo trūksta, žmogus bent pasako tiesą. Jei niekam savisaugos instinkto netrūktų, žmonija gyventų be įvardintos tiesos.

1987 m. reikėjo didžiulės drąsos, kad viešai aikštėje prabiltum apie Molotovo-Ribentropo paktą. Nes lietuviai, tapę sovietiniais žmonėmis, tais metais labiau galvojo, kaip gauti taloną spalvotam televizoriui ar virtuvės komplektui. Deficitą jaučiantys labiau vertino virtuvės kombainus, kavamales, nes jų nebuvo galima gauti. Lietuviai vykdavo į turistines keliones ne dėl įspūdžių, reginių, bet dėl galimybės nusipirkti šviestuvą ir lygintuvą. Būtinų daiktų stygius suformuoja iš žmogaus materialistą. Kaupiantį. Daiktus garbinantį. Tiek gerbiantį sunkiai gautą kilimą, kad juo net nedrįstantį vaikščioti. Garbingasis kilimas lieka paslėptas po celofanu. Kaip šventenybė, kurios negalima pripėduoti. Štai tokioje materialistinėje-pragmatiškoje aplinkoje kažkas ryžtasi kalbėti ne apie deficitinį televizorių „Šilelį“, slapčia išneštą iš gamyklos, bet apie parduotos Lietuvos likimą. Ar žmonės tuos kamikadzes suprato? Ar suvokė, kiek jie rizikuoja? Kažin, ar suprato. Ir dabar kažin, ar suvokia, kiek tuo metu reikėjo drąsos. Juk ne visi, kurie tuo metu stovėjo prie A.Mickevičiaus paminklo, neturėjo šeimų, vaikų. Buvo viengungiai, vienuoliai, kunigai. Tas, kuris turi vaiką, visada galvoja, kad sūnus, duktė nenukentėtų. Kita vertus, kaip idealistui ištverti nepasakius tiesos?

Jie buvo tada prie A.Mickevičiaus paminklo. Jie už buvimą prie paminklo sulaukė atitinkamų represijų. Jei ne, tai bent nenuoširdaus, veidmainiško kolektyvų pasmerkimo. Nes „taip reikėjo“. Kai kurie žmonės nuo jų bėgo kaip nuo raupsuotųjų. Kad nesusiteptų. Kai kas juos net laikė kvailiais. Blusytėmis, šokinėjančiomis prieš tanką. Nieko keisto. Gyvi idealistai NIEKADA nebūna populiarūs. Sovietiniais laikais juos pravardžiavo kvailiais, o dabar stengiamasi paprasčiausiai pamiršti. Kaip sąžinę. Nes tuo metu, kai jie stengėsi dėl Lietuvos nepriklausomybės, stypsojo Baltijos kelyje ir džiaugėsi dėl kiekvieno Lietuvos oficialaus pripažinimo, kiti Lietuvą „prichvatizavo“. Paprastai. Ciniškai. Ir net nesivargindami skubėti. O kam? Juk kvaileliai dar mitinguose. O pragmatikai veikė. Net nesivargindami sutaurinti prichvatizacijos burtažodžiais apie laisvąją rinką ir darbo vietų kūrimą. Nes tai buvo tik tokia kūryba, kad žmogus, dar turintis bent kiek idealizmo, niekur nerastų sau vietos. Keistoje Lietuvoje. Su pragmatiškų konkurentų nasrais. O tada prie A.Mickevičiaus paminklo niekas tarpusavyje nekonkuravo. Niekas nesistengė kitus nustelbti savo retorika. Ir ne dėl televizoriaus „Šilelis“, ne dėl materialaus šlamšto stengėsi. Ir vietą pasirinko simbolišką. Prie dviejų tautų poeto paminklo. Nesukritikuoto Kultūros ministerijos kaip nemodernaus, provincialaus ir t.t. Ir dabar idealistai, tie, kurie dar gyvi, neverkšlena, kad valstybė jų neįvertina, kad netapo milijonieriais ir gal net skaičiuoja kiekvieną eurą. Jie tiesiog gyvena. Atlikę savo misiją. Nes, anot filosofo Chose Ortegos I Gaseto, viena karta veikia 30 metų. Pusę to laiko propaguoja savo idėjas, požiūrius. Likusią pusę bando savo idėjas įgyvendinti, tačiau ima trukdyti naujoji karta, propaguojanti jau kitokias idėjas. Tačiau vis vien neįsivaizduoju 2017 m idealistų, susirenkančių kalbėti apie Lietuvą prie skulptūros-vamzdžio. Tokia vieta labiau tiktų „žolės“ gerbėjams. Stovėdami prie vamzdžio atrodytume tik tragikomiški. Kaip daiktai, kuriuos tuoj susems šiukšliavežė. Prie „vamzdžio“, kurio 1987 m. nebuvo, neįsivaizduoju nei Nijolės Sadūnaitės, nei Vytauto Bogušio. „Vamzdis“ - atsainios, idealizmą išbarsčiusios dabarties metafora. Prisitaikyk, niekuo nesistebėk, žmogau. Kitaip bus „vamzdiec“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“