Tarnyba nemato tikrųjų problemų

Ir, pasak Birutės van der Weg-Bražiūnienės, „Asociacijos prieš tėvų atstūmimą" (APTA) įkūrėjos, nepanašu, kad situacija keistųsi.

- Ar pastarųjų metų reformos vaikų apsaugos srityje davė apčiuopiamos naudos? - „Vakaro žinios" paklausė Birutės van der Weg-Bražiūnienės.

- Gerai, kad VTAT turi daugiau darbuotojų ir jie dirba kiaurą parą, tačiau tai - bene vienintelis teigiamas pokytis. Ir tai tik fizinio smurto prieš vaikus ar akivaizdžiais nepriežiūros atvejais. Jie sugeba atpažinti fizinio smurto pėdsakus, bet dešimtmečiais neišmoksta atpažinti psichologinio smurto. Nesenas tarnybos vadovės Ilmos Skuodienės susitikimas su Kauno VTAT vedėja Andželika Vežbavičiūte tai dar kartą patvirtina. A.Vežbavičiūtė tuomet atskleidė, kad yra ypatingai daug teisminių procesų, kai tėvai gyvena skyriumi ir nesutaria dėl bendravimo tvarkos su vaiku. Tai pavyzdys, kad žmonės kovoja dėl savo ir vaiko teisių būti kartu, dalyvauti jų auklėjime. Bet suaugusieji negali susitarti tarpusavyje.

Sutinku, kad sparčiai gausėja tėvų (tiek vyrų, tiek moterų), kuriems po skyrybų trukdoma bendrauti su atžalomis. Žinau tai, nes ne vienas pagalbos kreipiasi ir į asociaciją, o tuomet paaiškėja, kad tai, kas vyksta, radikaliai skiriasi nuo to, ką iš tikro privalėtų daryti vaikams siekiantys padėti specialistai. Toks įspūdis, kad Lietuvoje su vaikais dirbantys teisininkai ir psichologai arba neturi reikiamų žinių, arba išvis nesupranta apie ką kalba.

- Ką turite omenyje?

- Modernūs Vakarų psichologai, dirbantys su išsiskyrusiomis šeimomis ir jų vaikais, išskiria keturis nuteikinėtojų tipus. Paprastai šie tipai sudaro koaliciją ir jos pagalba kartu puola tėvą-taikinį. Nuteikinėtojų motyvai būna skirtingi, bet tinkamai su jais bendraujant, viską galima išsiaiškinti ir tris atvejus iš keturių išspręsti taikiai.

Pirmas tipas veikia nesąmoningai, pagautas emocijų ir dažnai net nesupranta, kad, kenkdamas kitam tėvui, kenkia vaikui.

Antras tipas vaikus naudoja kaip keršto buvusiam sutuoktiniui įrankį, nes smogia į jautriausią vietą.

Trečias tipas puikiai supranta, ką daro, ir elgiasi taip tikslingai.

Gera žinia ta, kad su visų trijų tipų nuteikinėtojais galima kalbėti ir dažnai to užtenka problemai išspręsti.

Yra ir ketvirtas, beveik klinikinis, tipas. Jeigu žmogus vengia vykdyti teismo sprendimą ir sabotuoja vaiko bei skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, tačiau lankosi pas psichologus, eina į susitikimus su specialistais, bet tuo pat metu skundžia buvusį sutuoktinį ar inicijuoja teisminius procesus, tikėtina, jis priskirtinas ketvirtam tipui. Be to, toks tipas yra nesukalbamas, neina į kompromisus, todėl tarnybos vargsta metų metais, negalėdamos išspręsti vaikų ir skyrium gyvenančių tėvų bendravimo problemos. Šiam tipui paprastai priklauso asmenybės sutrikimų turintys žmonės - narcizai, paranoikai, ribinės ar asocialios asmenybės. Konfliktinės situacijos metu iškyla į paviršių ir pasireiškia visa puokštė psichopatijai būdingų požymių: empatijos nebuvimas, įstatymų nepaisymas, nutarčių nevykdymas, kaltės jausmo nebuvimas ir t.t.

- Ketvirtasis tipas Lietuvai jau tapęs beveik norma. Čia galima kažką pakeisti?

- Nepasakyčiau, kad tapęs norma, nors tokią nuomonę galima susidaryti dėl to, kad ketvirto tipo tėvų atstūmimo atvejai dažnai nuskamba viešumoje, jie tęsiasi ne vienerius metus, be galo giliai traumuojant vaikus. Vakarų valstybėse psichologai atidžiai stebi situaciją. Jeigu žmogus linkęs į bendravimą, su juo bandoma dirbti, bet jeigu prasideda „žaidimai", psichologinės konsultacijos nutraukiamos ir viskas sprendžiama teisiniu keliu. Greitai ir griežtai - nuo priverstinio pozityvios tėvystės kursų lankymo iki baudų, delspinigių ar baudžiamosios atsakomybės. Ir tai duoda naudos, nes ketvirto tipo asmenys supranta tik tokią kalbą.

Lietuvoje bandoma kovoti su vėjo malūnais ir skubama gydyti ar riboti ne nuteikinėtojus, o jų aukas. Nors ko norėti iš VTAT, jeigu net teismai, kaip rodo praktika, ignoruoja jų pačių priimamas nutartis ar nustatytos tvarkos nepaisymo atvejus. Tai lemia, kad negirdima specialistų, neatsižvelgiama į ekspertų išvadas ir taip sukuriama erdvė tolesniam vaikų psichologiniam žalojimui.

- Taip sukuriamas uždaras ydingas ratas.

- Net labai ydingas, nes vaikystėje patirtos psichologinės traumos persekioja ir daro įtaką visam likusiam gyvenimui. Neigiama patirtis nesąmoningai suprojektuojama į palikuonis ir istorija tęsiasi. Ir tęsis tol, kol su vaikais dirbantys specialistai nesugebės įžvelgti tikrosios problemos.

Taip, VTAT gali nusiųsti tėvus į pozityvios tėvystės kursus, tačiau matant, kad konkrečiais atvejais net keletą metų besitęsiantis tėvų atstūmimas nesustabdomas, susidaro nuomonė, kad tokia pagalba tik dėl „paukščiuko".

Kaip ir tariamas nuolaidžiavimas vaikui, o iš tikro - nuteikinėtojui. Tarkim, vaikui leidžiama „bendrauti" su skyrium gyvenančiu tėvu nuotoliniu būdu, nes esą vaikas taip nori. O kas nors pabandė išsiaiškinti, kaip kilo toks „noras"? Juk namuose vaikas tikrai nebus vienas, jo veiksmai bus stebimi tėvų atstūmimo eskaluotojo ir, labai tikėtina, vėliau atitinkamai įvertinami.

Tik Lietuvos vaikų psichologai ar VTAT darbuotojai to niekaip nesugeba pastebėti. Jiems niekaip nesiseka suvokti, kad dirbti reikia su abiejomis konflikto pusėmis. Tik dirbti reikia tikslingai - padėti aukai bei vaikui ir į kursus siųsti arba bausti konkrečiomis nuobaudomis nuteikinėtoją. O ne atvirkščiai.

Deja, dabar Lietuvos VTAT dirba būtent taip, kaip dirbti negalima. Dar blogiau - suaugusių žmonių atsakomybę už vaiko ateitį perkelia ant pačių mažamečių vaikų pečių, leidžiant jiems nuspręsti: eis pas psichologą ar ne, kalbės su tėčiu, mama ar nekalbės, bendraus ar nebendraus... Todėl nereikėtų per daug stebėtis, jeigu po eilinio UNICEF tyrimo Lietuvos vaikai ir vėl jausis vieni nelaimingiausių pasaulyje.

Kadangi kritika buvo adresuota VTAT, „Vakaro žinios" pasidomėjo ir šios institucijos pozicija. Deja, kaip jau įprasta tokiais atvejais, buvo gautas tik formalus atsakymas. Negaišinsime jūsų laiko ir trumpai pateiksime jo esmę: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba dirba vaikų labui.