Tas laikas jau atėjo: nacionalizmas grįžta

Knygos autorius J.Hazonis yra žydų tautybės politikos filosofas, ir jis tuo didžiuojasi: „Visą gyvenimą buvau žydų nacionalistas, sionistas. Kaip dauguma žydų, paveldėjau šią pasaulėžiūrą iš savo tėvų ir senelių."

„Nacionalizmo dorybę" išleido Valstybingumo studijų centras.

Pasaulis sukurtas pagal nacionalizmo principą

Knygos leidėjas ir vertėjas dr. Vytautas Sinica pastebi: „Žydai yra tauta, kuri gali sau leisti kalbėti dalykus, kurių kartais galbūt jokia kita tauta sau negali leisti. Izraelis yra ta valstybė, kuri bene drąsiausiai, kritikai pasakytų - „įžūliausiai", drįsta kurti nacionalinę valstybę ir dėl to nė kiek nesigėdija."

Tačiau Lietuvoje, kalbant apie daugybę reiškinių, - tiek migraciją, tiek kalbos politiką, tiek Europos pasistūmėjimą federacinės valstybės link ir panašiai,- kurie betarpiškai susiję su nacionalizmu, apie jį vis dar kalbama arba labai rezervuotai, arba jis pateikiamas kaip darinys, kurį reikėtų kuo greičiau pasmerkti ir pamiršti. Nors visa šiandieninė mūsų pasaulio tvarka, pasaulio žemėlapis yra sukurti pagal nacionalizmo principus, ir visą XX- ąjį amžių toksai pasaulis ne traukėsi, bet plėtėsi.

Apskritai, sako V. Sinica, lietuviams keikti nacionalizmą būtų paradoksalu, nes visa, kuo mes didžiuojamės laisvės kovų istorijoje, yra nacionalizmo istorija: „Išsirinkite bet kurį laisvės kovų puslapį, išsirinkite bet kurią datą - Vasario 16 ar Kovo 11, ar Sausio 13, - visi mūsų rezistencijos etapai yra lietuvių tautos bandymai realizuoti savo nacionalistinį siekį - turėti savo valstybę ir patiems save valdyti".

Pasak jo, nacionalizmas yra vienas daugiausiai mitais apipintų reiškinių šiuolaikiniame politiniame pasaulyje ir mūsų dienomis itin puolamas, kaltinamas ar net tapatinamas su fašizmu ir nacizmu.„Nacionalizmo dorybė" paneigia daugybę mitų apie nacionalizmą ir aiškina, kodėl nepriklausomų nacionalinių valstybių politinė tvarka yra geriausia.

Pasak vertėjo, knyga tikina, kad nacionalinė valstybė išveja prievartą į šalies paribius, ji jaučia panieką imperiniams užkariavimams, nes viena pamatinių nacionalizmo prielaidų yra ta, kad visos tautos yra lygios. Jos, žinoma, gali konkuruoti kultūros, mokslo, gerovės srityse, tačiau egzistencine prasme jos yra lygios ir visos turi principinę teisę siekti valstybingumo ir būtent dėl to, švelniai tariant, yra klaidinga nacionalizmui lipdyti fašizmo ar rasizmo etiketes. Noras valdyti kitas tautas yra imperialistinis siekis. Imperializmas yra visiška nacionalizmo priešingybė. Jis negali pasiūlyti tautos laisvės, jis yra despotiškas.

„Nacionalinė dorybė" neapeina ir XXI amžiaus imperinės tvarkos, kurią pamėgta vadinti federacija, tautų valstybe, bandant nuslėpti tą faktą, kad iš esmės ji vis tiek yra imperija. „Ar tai aktualu mums šiandien, kai Europos Sąjunga desperatiškai bando žengti federacinės valstybės link? - klausia V. Sinica ir paaiškina. - Federacija, tautų valstybė, kur šalys susitars, kad yra valdomos kažkieno aukštesnio už jas, vis tiek neišvengiamai reikš, kad liekama prie nacionalinės ar federacinės valstybės tvarkos. Jeigu valstybės turi galutinį žodį, spręsdamos paklusti federaciniams sprendimams ar ne, tai yra nacionalinių valstybių tvarka. Jeigu federacinis sprendimas, kurį priėmė ne pati šalis, yra jai privalomas, tai jau yra imperinė tvarka".

Globalizmo projektas išsisėmė

Atsakydamas į V. Sinicos klausimą, ar nacionalizmo ir globalizmo kova būtų esminė, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas atkreipė dėmesį, kad vadinamoji nacionalinė valstybė yra viena iš nedaugelio politinės organizacijos principų, nes tai kas vadinama politine bendruomene, grindžiama tam tikru ryšiu: „Žmonės patys savaime yra skirtingi, todėl jokia žmonių bendrija negali egzistuoti savaime.

Pažiūrų, interesų skirtumai veikia kaip išcentrinės jėgos. Kalbant paprastai, žmonių bendrijas reikia „suklijuoti", ir klijų rūšių yra labai nedaug. Jeigu kalbame apie žmonių bendriją, kaip politinę bendriją, tai pasaulio istorijoje yra buvę tik trys politinių bendrijų tipai: miestas - valstybė, imperija ir nacionalinė valstybė."

Jo teigimu, po didžiulio suklestėjimo XIX šimtmetyje nacionalizmas imtas pulti XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, po karo įvyko šiokia tokia stabilizacija, o nauja puolimo banga, pasireiškusi aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vadinama globalizmu. „ Globalizmo projektas išsisėmė, - teigė profesorius, - ir natūraliai pradedama ieškoti alternatyvų. Nacionalizmas yra viena iš jų."

Jo nuomone, Europos Sąjungos neįmanoma suprasti, neprisiminus jos pradininko Žano Mone žodžių: „Europa iki šiol neegzistavo. Mes privalome ją sukurti, kad ji atsivertų pati sau." Anot V. Radžvilo, tai iš esmės yra mėginimas sukurti darinį iš nieko, pradėti pasaulį nuo nulio, todėl to darinio atžvilgiu nacionalinės valstybės yra beviltiškas, atgyvenusios praeities reliktas, kurio vieta istorijos sąšlavyne.

Tad ES iš principo negali būti jokia federacija todėl, kad federacija gali būti tik „politiška iš tiesų lygiateisių bendruomenių sąjunga, o šitos bendruomenės privalo turėti aiškiai atpažįstamą kultūrinį pamatą ir tapatumą". Europos centralizavimas, pasak V. Radžvilo, negali vykti federacijos pagrindu, nes gilią valstybinę tradiciją turinčios tautos (vokiečiai prancūzai, italai, ispanai) niekada nesutiks būti paverstos nežinia kokio darinio provincija.

Nacionalizmo deficitas Lietuvoje

Jam teko atsakyti ir į kitą keblų klausimą: kodėl Lietuvoje juntamas nacionalizmo deficitas.

Profesoriaus nuomone, tai sudėtingas klausimas, į jį reikėtų atsakinėti labai ilgai, tačiau jis patarė pagalvoti, iš kur tie skirtumai atsiranda. Žvelgiant į tolimesnę praeitį, anot jo, nei lenkai, nei latviai, nei estai nepatyrė Lietuvai būdingo tautos antropologinio ar kultūrinio susidvejinimo, nors ten padėtis buvo kai kuo panaši, ypač žemųjų sluoksnių: „Lenkijos aristokratas ir valstietis kalbėjo ta pačia lenkų kalba, latviai, estai savo aristokratijos praktiškai neturėjo, juo labiau neturėjo savo valstybės, taigi buvo tautiškai vienarūšė bendruomenė." Tuo tarpu lietuviai, sakė jis, turėdami savo valstybę, praktiškai neturėjo tautinio politinio elito.

Kitas dalykas, okupacijai baigiantis tarp Lietuvos gyventojų lietuvių buvo dauguma, latvių demografinė padėtis buvo tragiška - jų geriausiu atveju buvo likusi tik pusė, estų reikalai irgi buvo ne ką geresni. Okupacijos laikotarpiu sovietų valdžios administratoriai daugiausia buvo lietuviai. V. Radžvilas juos vadina lietuviakalbiais ne lietuviais. Latvijoje, Estijoje daugybę aukščiausių postų užėmė kolonistai iš Sovietų Sąjungos.

Atkūrus valstybę, jie negavo pilietybės ir praktiškai kaimyninėse Baltijos respublikose, V. Radžvilo teigimu, susiformavo valstybiškai sąmoninga politinė klasė, kuri gina nacionalinius interesus. Gi Lietuvoje okupacijos laikotarpiu nesusiformavo politinio arba valstybinio žmogaus tipas, todėl čia ir nesaugoma nacionalinė idėja ir, nesirūpinama visaverčio tautiškumo plėtra.

„Visiškai akivaizdu, kad latviai ir estai eina visiškai kita kryptimi, negu mes, - kalbėjo V. Radžvilas, - jie mobilizuojasi ir mėgina išlikti. Nors ir jų valdžios yra konformistinės, prisitaiko prie ES reikalavimų, bet turime begalę įrodymų, kad jų tautinė sąmonė ir valstybės siekiai kiti. Prisiminkime Latvijos dainų šventę, akivaizdžias pastangas visur įvesti mokymą valstybine kalba.

Lietuvoje vyksta visiškai priešingi dalykai. Mūsų kalbininkai draskosi marškinius, kas atkakliau pareikalaus naikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ar inspekciją. Dainų šventės pas mus, pasirodo, yra sovietmečio atgyvena. Vadinasi, yra įjungtas susinaikinimo mechanizmas, bet tai sena tradicija."