Teatro režisierius L.M.Zaikauskas: Panevėžio vardą užrašysime iš naujo

Apie palūkėjimą tikriausiai L.M.Zaikauskas nieko nenorėtų girdėti. Nes projektas (tas žodis jo negąsdina) turėtų startuoti kartu su pavasariu. O centru, apie kurį viskas suksis, turėtų tapti teatras.

Ketinimus vertėtų kiek pristatyti. Balandį, kuris, minint Černobylio katastrofos 30-metį, skirtas ekologijai, Panevėžyje laukiama į spektaklio „Černobylio malda“ premjerą atvykstant to paties pavadinimo knygos autorės Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič. Spalį režisuoti spektaklio atvyks pasaulinio garso kino, teatro bei literatūros legenda Kšištofas Zanusis (Krzystof Zanussi). O metų pabaigoje teatras prisimins Ukrainą - spektaklį pagal pjesę „Maidano dienoraštis“ statys Kijevo nacionalinio Ivano Franko teatro meno vadovas ir režisierius Stanislavas Moisijevas. Ta pačia proga laukiama pasirodant Kijevo mero Vitalijaus Kličko, kuris, beje, sovietmečiu gyveno ir bokso treniruotes lankė Panevėžyje.

Tai tik dalis sumanymų. Linkėdama, kad jie virstų kūnu, „Respublika“ su daugeliu Europos ir Rusijos teatrų dirbusiu režisieriumi L.M. Zaikausku kalbasi ne tik apie teatrą, bet ir apie proziškesnius dalykus.

- Jūs teatre vos keli mėnesiai. Ar važiuodamas į Panevėžį jau tą grandiozinį projektą turėjote galvoje?

- Visada yra kompleksas kažkokių dalykų, lemiančių tai, ką tu darai. Nebūna tik vienos varomosios minties. Man tas visas galvojimas prasidėjo nuo labai paprasto pragmatiško dalyko: rašydamas programą, ketindamas užimti teatro vadovo vietą galvojau, kaip padaryti, kad galima būtų parduoti kuo daugiau bilietų į spektaklius. Ir pati idėja pradėjo augti kaip vaikas, kuriam gimus neaišku, kas iš jo bus.

Rugsėjo mėnesį vaikščiojome su šeima po Panevėžį, o dukra sako: „Tėti, čia pensininkų miestas.“ Sūnus prideda: „Ir treninginių.“ Kur eiti? Niekas nevyksta, tuščias miestas vakare. Mes iš milijoninio miesto atvažiavę, kur devintą valandą vakaro vakaras dar net neprasidėjęs, o čia jau viskas užsidaro. Tada aš pamaniau, kodėl mums nepadarius taip, kad Panevėžyje taptų įdomu gyventi. Taip ir gimė tas projektas. Dėliojasi toks renginys, kokio nėra pasaulyje (juokiasi).

- Drąsiai pasakyta. Galima būtų palinkėti tik sėkmės. Bet tokiems kalnams versti reikalingi optimistai...

- Aš dabar kalbuosi su galimais rėmėjais ir jau nebestoviu ištiesęs rankos ir neprašau. Sakau, bendradarbiaukime. Nuo senovės laikų žinomas romėniškas posakis, ko žmogui reikia. Duonos ir žaidimų. Tai aš ir siūlau verslininkams: mes jums žaidimus, jūs mums - duonos. Ne tik vardan Panevėžio. Jeigu pas mus atvažiuoja pasaulinės įžymybės, tai visa Lietuva į jas žiūri. Vadinasi, ir vardan tos Lietuvos visi ką nors padarykime.

O iš to laimės daug kas. Pažiūrėkime, kiek suvažiuoja į garsiuosius pasaulio teatrų festivalius. Edinburgo festivalis surenka, jei neklystu, vos ne trečdalį miesto biudžeto. O Avinjonas gyvena teatrų mėnesiu kaip mūsų Palanga vasarą ir laukia kito festivalio, kada čia atveš pinigus.

- Bet jūs kalbate apie kitą pasaulį. Kai žmonės visko persisotinę, gal tada jie ir trokšta reginių?

- Nelabai norėčiau sutikti su tuo. Mes, gyvenę Tarybų Sąjungoje, visiškai neturėjome jokio materialinio lygio, o dvasinių poreikių turėjome ir norėjome juos patenkinti. Aišku, viskas susiję. Užtat aš dar kartą sakau, ponai verslininkai, aš neprašau ištiesęs rankos, mes esame susiję, nes materialiniai ir dvasiniai dalykai labai siejasi. Be kultūros, dvasinių dalykų nebus ėjimo į priekį.

Pažiūrėkite, kokios pačios turtingiausios šalys pasaulyje. Tos, kurios yra kultūringiausios. Šiandien turtingiausia Amerika. Niujorkas yra viso pasaulio ir kartu kultūros ir visų menų sostinė. Kas geriausia pasaulyje, būtinai bus Niujorke. Ir XX amžiaus antrosios pusės Amerika garsi ne tik Holivudu arba Brodvėjumi, kurie gan komerciniai. Ten gyvena stipriausi pasaulio dailininkai, o kokia literatūra...

- Jūs gimėte Panevėžyje. Kas yra atsitikę, kad jis iš kadaise kultūra garsėjusio miesto tapo, kaip taikliai pastebėjote, apleista pensininkų buveine?

- Visų pirma reikia kalbėti, kas Lietuvoje atsitikę. Kodėl daug kas sako, kad Smetonos laikais Lietuva Europoje pasiekė daugiau nei dabar per 25 metus? Todėl, kad dabar nebuvo tokios valdžios, ar tai būtų kairieji, ar dešinieji, kurie būtų skyrę dėmesį kultūrai. Ji buvo ta paskutinė sesė, tas brolelis kvailelis, iš kurio gali atimti. Tai ir atimdavo tartum dėl didelių idėjų. Iš pradžių ekonomika, o paskui kultūra. Bet taip nebūna. Arba turi eiti vienas šalia kito, arba atvirkščiai - iš pradžių kultūra, paskui ekonomika.

Griūnant Tarybų Sąjungai Lietuva turėjo dvi šakas, kurios buvo žinomos visam pasauliui, - krepšinį ir teatrą. Kiek dabar Lietuvoje yra aukščiausio pasaulinio lygio režisierių? Trijų milijonų šalyje suskaičiuotume kokių 15. Tiek galbūt per visą Rusiją, kur gyvena beveik 150 milijonų, surasime. Ir reikia sugebėti savom rankom sunaikinti ir taip padaryti, kad visi tie penkiolika išsibarstytų, kad būtų plejada puikių režisierių, o teatro Lietuvoje neliktų. Nes dabar yra paradoksas, visas Lietuvos teatras yra užsienyje, o čia jo, galima sakyti, nėra. Arba yra, bet ne toks, koks turėtų ir galėtų būti. O ar būtų didžiausios išlaidos, kad Lietuvoje tie penkiolika režisierių būtų sulaikyti, kad jie gautų normalų atlyginimą? Žmonės juk bėga dėl ekonominių dalykų. Reikia į juos dėti pinigus, reikia remti. Nes jeigu tavęs niekas negarsina, tavęs niekas ir nežino.

Taigi, jeigu aš gyvensiu Panevėžyje, bet į renginius važinėsiu į Vilnių, Panevėžys man bus nereikalingas. Tada Panevėžys lieka miestu, kur galiu pernakvoti ar pasidaryti pinigus, o visa mano siela ir visas gyvenimas yra Vilniuje.

- Pabandykite įsijausti į situaciją, kai jauna šeima, kurioje tėvas ir motina, dirbdami po aštuonias valandas, gauna po minimalų atlyginimą, o namie jų dar laukia du vaikai. Kaip manote, ko tokiems žmonėms labiausiai reikia?

- Kiekvienas atsakys - reikia pinigų. Bet aš vėlgi atsakysiu - reikia iš pradžių dvasinių dalykų. Nenorite kultūros, imkite religiją. Religija dvasinių ar materialių poreikių požiūriu yra didis dalykas. Jeigu tu tikrai religingas žmogus, supranti, kad tie materialūs poreikiai yra tikrai antroje vietoje. Ir tada tas visas gyvenimas pasidaro nebe toks niūrus. Bet kai tavo pagrindinės mintys sukasi ne apie dvasią, estetiką ar gėrį, o tik apie pinigus...

Vadinasi, tokia šeima, apie kurią klausiate, nekultūringa, neišsimokslinusi ir nieko negalinti pasiekti, nes ji nieko nemoka. Ji iš anksto pasmerkta gyventi šitą pilką ir liūdną gyvenimą.

- Normaliame pasaulyje dirbanti ir vaikus auginanti šeima gyventų be jokių rūpesčių. Jūs norite pasakyti, jog tie žmonės patys kalti, kad mūsų šalyje jie sunkiai suduria galą su galu?

- Labai didele dalimi taip. Aš bet kuriame teatre, ar Lietuvoje, ar Rusijoje, ar Lenkijoje, ar Kazachstane, girdžiu ta patį - kaip mažai uždirba pagalbiniai darbininkai. Beveik vargšai. Kodėl? Todėl, kad daugiau nieko nemoka. O jeigu mokėtų, nebūtų scenos darbininkais.

O aktorius? Rinkdamasis profesiją tu žinai, kada aktoriai būna turtingi. Kada jie pasiekia tokių aukštumų, tai tampa visiems reikalingi. Jeigu tu nepasiekei šito, tai gal tau talento mažiau Dievas davė, proto mažiau davė, sugebėjimų.

Didžioji dalis gauna tokį gyvenimą, kokio norėjo pagal savo sugebėjimus, vizijas, svajones. Paprastas žmogelis, apie kurį jūs kalbate, tikriausiai labiausiai norėjo ramaus gyvenimo. Jis jį turi, bet nieko daugiau.

Norint ramaus gyvenimo ir galvojant, kad pinigai ir gražios moterys atsiras savaime, taip nebūna. Ta šeima tikriausiai norėjo net ne ramaus gyvenimo, o tokio, kad galėtų nedirbti. Pasakysite, kad jie dirba po 8 valandas per dieną. To per maža. Tai variantas, kai siekiama praleisti gyvenimą neįdedant pastangų.

- Kelerius metus Lietuvai itin aktuali tema - emigracija. Jūsų numatytose premjerose bent šiemet šios temos nėra...

- Geras meno kūrinys visada aktualus ir paliečia visada puikias, nuostabias, amžinas temas. Rinkdamasis premjeras aš galvojau tik apie mūsų teatro aktorių trupę, nes yra tokia teatro taisyklė: jeigu neturi, kas vaidins Hamletą, nestatyk „Hamleto“. Be to, kai perėmiau teatrą su skolomis, buvo aktualu atrasti tokius kūrinius, kurie būtų aukšto meninio lygio ir komerciškai naudingi.

- Apie emigraciją paklausiau neatsitiktinai. Štai baigiasi metai ir sakome, kad praradome Kėdainius, dar metai - netekome Jonavos. Tragedija?

- Žinoma, tragedija. Žlunga šeimos, žlunga miestas, žlunga šalis. Kita vertus, žmogus gauna tai, ko jis pasąmonėje siekia, koks jo požiūris. Jeigu šalyje požiūris yra toks, kad svarbiausia pakelti ekonomiką, tai žmogus ir važiuoja kelti savo šeimos gerovės. Šeima visada yra svarbiau už miestą ir šalį. Šeima, žmona, vaikai, tėvai visada yra svarbiau už „būkime panevėžiečiais“, „būkime lietuviais“. Tai tie žmonės ir išvažiavo.

- Skamba kažkaip nepatriotiškai...

- Užtat realistiškai.

- O kas bus su Lietuva?

- Lietuva sunyks. O kas sakė, kad ji bus amžinai? Amerikos irgi kažkada nebuvo, bet ji atsirado. Aš metu akmenį į bet kurią iš Lietuvos valdžių. Jūs esate valdžia, mes tam ir rinkome jus. Todėl mes iš savo kišenės jus išlaikome, kad sugebėtumėte pakeisti žmonių mąstyseną. Tam jūs turite universitetus, mokslininkus, filosofus, literatus, sociologijos, ekonomikos profesorius. Ar jums jie nepatarė? Gal nesikreipėte? Gal jums buvo nusispjaut į juos? Kodėl jais nesirėmėte, nors turėjote visas galimybes?

Jeigu man reikėtų, aš remčiausi pačiu didžiausiu Lietuvos protu. Jeigu reikėtų, pabandyčiau ko nors iš jo išmokti. Na, o jeigu jums nereikėjo, tai turite tai, ką turite. Ir tai turime mes. Deja.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“