Tėvynės turto švaistymas. Apie šalies transporto padėtį

Apie tai prie „Respublikos" apskritojo stalo diskutavo socialinių mokslų daktaras, buvęs šalies diplomatas Vytautas NAUDUŽAS, „Linavos" generalinis sekretorius Zenonas BUIVYDAS, Seimo narys, buvęs premjeras Algirdas BUTKEVIČIUS ir buvęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Virgaudas PUODŽIUKAS. Diskusiją vedė apžvalgininkas Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Savo prigimtimi esame „vakariečiai - europiečiai". Kita vertus, daug metų gyvenę sovietinėje erdvėje ir puikiai pažinodami čia buvusių šalių mentalitetą, atgavus nepriklausomybę, galėjome sėkmingai planuoti savo, kaip tarpininkų tarp Rytų ir Vakarų, ateitį. Nes mokėjome kaimynų kalbą, palaikėme gerus santykius. Ši strategija turėjo apimti visas mūsų gyvenimo sritis, siekiant, kad Lietuvos valstybės piliečiams savo šalyje gyventi būtų gera. Transportas - viena iš strateginės mūsų „gerovės valstybės" svarbiausių dalių, į ką ir turėjome orientuotis. Kas gi vyksta dabar?

V.PUODŽIUKAS: Šiuo metu būti tarpininku tapo pavojinga ir, mano nuomone, nesuderinama su pasikeitusia politika. Karo sąlygomis turėtume pasirinkti aiškią poziciją ir persvarstyti santykių su kaimyninėmis valstybėmis strategiją. Manyčiau, Lietuvos vyriausybė tai ir daro.

Klausimas, ar sugebame pasirinkti teisingai, ar savo pasirinktą strategiją tinkamai deriname su Europos Sąjungos ir NATO vykdoma politika? Tarptautinės įtampos sąlygomis subalansuotas, tikslingas kelių tinklo valdymas ir vystymas tampa svarbiu valstybės saugumo garantu. Griūvantys, avariniai tiltai, nepakankamo pralaidumo ir prastos būklės keliai niekaip negali tarnauti mūsų „gerovės valstybės" įvaizdžiui ir negali užtikrinti kelių transporto poreikio karinio konflikto metu.

Akivaizdu, aplaidus kelių ūkio valdymas reiškia augančias kelių transporto išlaidas, kelionės gaišatį, augančią eismo įvykių riziką ir neigiamą transporto poveikį aplinkai.

Z.BUIVYDAS: Pasaulio bankas neseniai pateikė statistinę ir analitinę informaciją, kuri labai sudomino Lietuvos ekonomistus. Esmė ta, kad Pasaulio bankas sugretino Japonijos ir Lietuvos BVP rodiklius. Pasirodė, kad abiejų šalių BVP, skaičiuojant pagal PPP metodiką (perkamąją galią), 1 gyventojui yra apie 47 tūkstančiai JAV dolerių.

Tai labai nustebino ekonomikos ekspertus, nes, skaičiuojant pagal nominalią vertę, skirtumas - kone dvigubas: Japonijos BVP/1 gyventojui yra apie 40 tūkstančių JAV dolerių, o Lietuvos - 24 tūkstančiai. Perkamosios galios metodika turi vieną didžiulį minusą. Nors jos dėka sugretinama tai, kiek galima įsigyti prekių už tą pačią pinigų sumą, ši metodika visiškai abstrahuojasi nuo kokybės. Juk „Mercedes" ir „Trabant" - abu automobiliai! Tas pats ir su kitomis prekėmis bei paslaugomis.

Bet kuriuo atveju statistiką apie Lietuvos gerbūvį atspindi progresas, gerai matomas ir jaučiamas tiek mūsų piliečiams, tiek mūsų svečiams. Pamėginkite paklausinėti Lietuvos svečių, ypač atvykusių iš Rytų, kurie gali palyginti, kaip mūsų šalis atrodė sovietmečiu ir kaip atrodo dabar. Neįtikėtina, bet Lietuva tapo stipria ir ES, ir NATO nare.

Į visas tarptautines sąjungas tiesiogine ir perkeltine prasme mus atvežė Lietuvos transportas. Deja, šiandien transportas, kaip ir eilė kitų sričių, yra devalvuojamas dėl neva menkos pridėtinės vertės. Be to, transportas - pernelyg kuklus, stiprinant Lietuvos konkurencinę galią. Net sutikus su oponentų idėjomis ir pamirštant tradicinės ekonomikos šakas (žemės ūkį, transportą, turizmą), būtų klaidinga orientuotis tik į aukštos pridėtinės vertės įmones. Tuo galima įsitikinti atidžiau pasižiūrėjus, kuo užsiima kitos ES narės. Pavyzdžiui, į Prancūzijos BVP didžiausią indėlį įneša būtent žemės ūkis ir turizmas.

V.NAUDUŽAS: Taip, savo prigimtimi esame „vakariečiai - europiečiai", bet, kaip visada, vieną sakome, o galvojame apie „vakariečius - rytiečius". Kuo skiriasi Rytai nuo Vakarų? Tokį klausimą, matyt, ne vienas mūsų tautietis yra išgirdęs Berlyne, Londone ar Paryžiuje.

Suprantama, geografija šiame kontekste nevaidina reikšmingesnio vaidmens. Kaip ir ekonominio išsivystymo lygis ar gerbūvis, juo labiau, kad skirtumai tarp ES narių turi tendenciją mažėti. Politika? Politinio teatro nepainiokime su tikrove. Pagarba žmogui? Taip! Pagarba jo nuomonei, teisei išsakyti savo nuomonę ir nebūti pasmerktam.

Savo ateitį mėginome strateguoti „įsidarbinant" tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų. Deja, nesėkmingai. „Grietinėlę" iš tarpininkavimo mielai priglaudė Austrija ir Suomija. Nepriklausomybės pradžioje visiems aiškinome, kad esame tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Viskas būtų buvę gerai, jei mūsų institucijos būtų gerbusios ne tik Vakarų, bet ir Rytų kolegas. Tarpininkas, kuris vieną sako, kitą galvoja, trečią vagia... ar menkai bendrauja, vargu ar gali tikėtis abiejų pusių ilgalaikio santykių palaikymo.

Tūlas skaitytojas gali paprieštarauti, nes per kelias dekadas mūsų prekyba, užsienio investicijos ir turizmas išaugo ne dešimtimis procentų, bet kartais. Tačiau neretai statistika slepia statistiką. Ji - kaip virtuvė, nes viskas priklauso nuo virėjo...Finansinius praradimus galima paaukoti vardan vertybių. Taigi, gyvensime pagal vertybes ar pagal įstatymus? O gal pagal situaciją? O situacija pagal mūsų valdančiųjų versiją yra tokia, kad gerų ir patikimų kaimynų labai jau nedaug. Informacija apie juos - tik tiesos trupiniai.

A.BUTKEVIČIUS: Lietuva visada didžiavosi gerais transporto pasiekimais. Transporto sektorius - tiek automobilių keliai, tiek geležinkeliai, tiek jūrų uostas - kiekvienais metais rodė vis geresnius ekonominius rezultatus. Klaipėdos jūrų uostas tapo lyderiaujančiu tarp visų Baltijos valstybių uostų, krovinių pervežimai geležinkeliais taip pat kiekvienais metais didėjo. Investicijos į geležinkelių elektrifikaciją, tiek ES, tiek iš valstybės biudžeto - virš 300 mln. eurų. Jau 2022 metais turėjo riedėti pirmi elektriniai lokomatyvai ir keleiviniai traukiniai.

Iki 2008 metų Lietuvos automobilių kelių infrastruktūra buvo geriau išvystyta negu Lenkijoje. Tačiau šiuo metu mes visi matome didžiulius pasikeitimus Lenkijos keliuose. Tai reiškia, kad Lenkija kiekvienais metais investavo į kelių infrastruktūrą, o Andriaus Kubiliaus valdymo laikotarpiu buvo sustabdytas finansavimas kelių infrastruktūros plėtrai bei priežiūrai. Ketverių metų A. Kubiliaus valdymo laikotarpis, manau, iššaukė dabartinę apgailėtiną mūsų kelių ir tiltų būklę.

G.JAKAVONIS: Pakalbėkime apie mūsų šalies vežėjus, kurie Europoje vis dar yra tarp pirmaujančiųjų gretų. Mūsų šalies transportas sukuria apie 15 proc. valstybės BVP. Atrodytų, kad į tai turėtų orientuotis ir mūsų šalies valdžia, turinti galvoti apie Lietuvos žmonių gerbūvį, bet panašu, jog posakis „šalies ekonomika atsispindi politikoje", mūsuose negalioja.

Šalies kelių būklė prastėja, ES direktyvos, reglamentuojančios vežėjų darbą, mums nepalankios. Kalbame apie dvi, tai yra didžiųjų miestų ir provincijos, Lietuvas, kurių socialinę atskirtį dar stabdo užsienyje dirbančių vežėjų verslas. Ir tai yra akivaizdus į biudžetą pinigus mokančių ir darbo vietas kuriančio verslo nesusikalbėjimas su politikais. Kodėl, jūsų manymu, vyksta tokie dalykai?

V.PUODŽIUKAS: Reikėtų sutikti - kelių priežiūra ir plėtra, tai paslauga kelių eismo dalyviams. Manyčiau, Lietuvos vyriausybė nepakankamai atsižvelgia į augantį gyventojų ir verslo poreikį patogiai ir saugiai keliauti bei vežti krovinius.

Blogėjant kelių būklei ar nevykusiai organizuojant kelių remonto darbus, brangų laiką leidžiame stumdydamiesi automobilių grūstyse, rizikuojame laiku nepasiekti kelionės tikslo. Suprantu, irstant keliams, klesti automobilių remonto bei atsarginių dalių tiekimo verslas, tačiau, ar šio verslo pajamos atspindi gyventojų poreikius?

Z.BUIVYDAS: Negalima pamiršti ir neįvertinti to, kad viskas yra pervežama transportu. Todėl ir kyla klausimas, ar Lietuvos transportas „gripuoja"? Dar neseniai Lietuvos keliai atrodė kaip Norvegijos, o dabar - kaip Norvegijos, bet pagamintos Kinijoje. Be to, visi ekonominiai pavojai - išaugusios energetikos resursų kainos, infliacija, imigracija - sugrįžta ir gali būti ne vieną sezoną.

Prastėjanti kelių būklė, tiltų kokybė jau pradeda kelti nerimą. Žinia, carinė Rusija turėjo dvi didžiausias negandas: kvailius ir kelius. Ar mes „nepatobulėsime" iki šio lygio?

Susisiekimo ministerija informuoja automobilistus, kad šiuo metu yra net 73 kritinės būklės tiltai. Kaip tai nustatė? Iš „akies" ar su specialia įranga, kurios neturi?

Kiekviena Vyriausybė žmonių kritiką nurašė ir nurašo ankstesnei valdžiai. Ne išimtis, ir dabar valdanti koalicija. Bet ką šiandieninė valdžia jau padarė?

Pirmiausia, patys save pagyrė, kaip geriausią valdžią, pamiršę, jog taip ar kitaip ją apibūdinti gali tik vartotojai. Akivaizdu, kad istorija gali daug papasakoti, kaip vėluojama su daugybe projektų, kaip mokesčių mokėtojų lėšos neracionaliai panaudojamos ar tiesiog iššvaistomos. Kas gali aiškiai atsakyti, kodėl stoja žvyrkelių asfaltavimas, kelio Vilnius - Utena rekonstrukcija. Valdžios neįgalumas matomas ir kitose sferose. Dabartinės valdžios veiksmų uždelsimas lengva ranka paaiškinamas projektavimo darbais.

V.NAUDUŽAS: Transportas - ekonomikos variklis. Kur pasuks transportas, ten pasuks ir visas pasaulis. Kai kurių Lietuvos institucijų universali arogancija, atsiprašau, elegancija Rytų kaimynių atžvilgiu - pastebima ir neišvengiamai turi įtakos transporto raidai. Kur geriausiai sekasi mūsų vežėjams? Rytuose ar Vakaruose? Geriausiai mūsų transportininkams sekasi Kazino... , nes vežėjai retai bendrauja su valdžios atstovais.

Istoriškai pasaulinė ekonomika nuo 1945 m. buvo vystoma pagal JAV paruoštas ir pasiūlytas taisykles ir standartus. Iki 1960 m. JAV su 40 proc. pasaulio BVP akivaizdžiai dominavo globalioje rinkoje. JAV Maršalo planas leido sparčiau atstatyti Europą, o ekonominė integracija tapo tvaraus vystymo katalizatoriumi. Sunku pervertinti autotransporto svarbą, išvežant karo paliktus griuvėsius ir spartinant ekonominį augimą.

Transporto sektorius neliko ES integracinių procesų (laisvo darbo jėgos ir kapitalo) nuošalyje. Vežėjams vienijantis, Jungtinės tautos ėmėsi iniciatyvos ir įkūrė IRU (Tarptautinę Kelių Sąjungą ). Šiuo metu IRU nariais yra apie 190 šalių, kurios atstovauja 3,5 mln. vežėjų kompanijų. IRU pirmiausia vienija milijonų žmonių širdis ir tik po to - interesus pervežant prekes, kapitalą ir suteikiant logistikos paslaugas.

Transportas - trečia Lietuvos ekonomikos šaka pagal indėlį į šalies BVP, bet šis sektorius palaipsniui praranda savo patrauklumą dėl smunkančios konkurencinės galios ir neaukštos sukuriamos pridedamosios vertės.

A.BUTKEVIČIUS: Kelių atnaujinimui pastaraisiais metais nemažai reikšmės turėjo medžiagų, žaliavų ir kitų statybos procesų kainų pokyčiai. Kaip žinia, visa tai įtakojo karo pradžia Ukrainoje. Deja, drastiškas kainų kilimas nebuvo vienintelė problema - ne mažiau problematiškas buvo medžiagų, žaliavų ir produkcijos atsisakymas iš Rusijos ir Baltarusijos, negalėjimas jų gauti iš Ukrainos. Todėl statytojai turėjo ieškoti naujų tiekimo šaltinių, naujų logistikos būdų.

Nemažą įtaką keliams daro ir klimato kaita. Nuo didelių temperatūros svyravimų kenčia keliai. Vasarą, esant virš 30 laipsnių karščio, „plaukiantis" bitumas bei provėžuota kelio danga - viena dažniausių problemų. Sprendžiant kelininkų problemas, laukiame aktyvesnio mokslininkų dalyvavimo, ypač VILNIUS TECH mokslininkų inovatyvių siūlymų, geriausių sprendimų, kurie konkrečiai padėtų spręsti kelių priežiūros problemas.

Nemaža dalis kelininkų problemų tenka ir viešųjų pirkimų procedūroms, kurios tęsiasi gana ilgokai, kartais iki 6 mėnesių. Neužmirškime ir to, kad keliai žiemos laikotarpiu netiesiami, o darbai prasideda tik nuo kovo mėnesio. Taigi viską susumavus, gal ir galima būtų pateisinti lėtą darbų tempą.

Žvyrkelių problema aktuali ne tik vairuotojams, bet ir gyventojams. Vykdant žvyrkelių asfaltavimo programą, per 2022 metus Lietuvoje išasfaltuota tik daugiau kaip 95 km žvyrkelių. Tokie išasfaltuoto kelio atstumai netenkina gyventojų lūkesčių, ypač gyvenančių nuošalesnėse provincijos vietovėse.

Pastarosiomis savaitėmis išaiškėjo ir tiltų problema, gerai, kad išvengta didelių nelaimių. Kelių tiltų griūtys per mėnesį mus neramina. Vadinasi, jų priežiūra, inspektavimas buvo nekokybiškas, tam nebuvo skirta ir pakankamai lėšų. Nors šiemet susisiekimo ministras Marius Skuodis pažadėjo didinti finansavimą keliams ir tiltams 700 mln. eurų.

Šiemet net 37 proc. sumenko ir krovinių gabenimas geležinkeliais, o krovinių gabenimas kelių transportu mažėjo 9 procentais. Klaipėdos jūrų uoste per pastaruosius 10 metų - didžiausias krovos apimčių kritimas tarp visų Baltijos valstybių jūrų uostų. Jūrų uosto krovos apimtis dar palaikė augantys konteinerių perkrovimai. Pagal konteinerių perkrovimus Klaipėda tarp rytinės Baltijos jūros pakrantės uostų užima savo tradicinę ketvirtąją vietą.

2022 metai Klaipėdos uostui buvo sunkūs, nes krova sumenko penktadaliu, beveik 21 proc., į uostą atplaukė 1 000 laivų mažiau nei 2021-aisiais. Šiemet planuojama, kad, palyginti su 2022 metais, krova uoste dar mažės apie 1,5 mln. tonų. Tačiau, nepaisant sudėtingos situacijos, pernai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija gavo 60 mln. eurų pajamų. Per ketverius metus į uosto infrastruktūrą ketinama investuoti apie 300 mln. eurų.

Pernai metų krovos rezultatą blogino trąšų krova. Klaipėdos uostas dėl sankcijų Baltarusijai neteko 11 mln. tonų kalio trąšų, kurias krovė UAB Birių krovinių terminalas. Pernai Lietuvos uoste iš viso perkrauta daugiau kaip 3 mln. tonų trąšų, tai beveik 80 proc. mažiau nei užpernai. Taigi nepasiektas net 2013 metų lygis. Vertinant visas aplinkybes, taip pat ir pasiektą trąšų krovos antirekordą, Klaipėdos uosto rezultatai nėra džiuginantys.

G.JAKAVONIS: Savo veikloje turėjau ryšių bei darbinių santykių su buvusiu susisiekimo ministru Jonu Biržiškiu, jo patarėju Algimantu Norvilu, Kelių direkcijai vadovavusiu Virgaudu Puodžiuku, kelių ekspertu Rimvydu Gradausku. Jų transporto srityje jau nėra. Nėra „Lietuvos geležinkeliams" vadovavusio Stasio Dailydkos, Klaipėdos uostą į lyderius išvedusio Arvydo Vaitkaus. Ką reikia daryti, kad LGBT vėliavą virš ekonomikos ir inovacijų ministerijos iškėlusi Aušrinė Armonaitė pradėtų dirbti jai pavestą darbą?

V.PUODŽIUKAS: Ačiū Dievui, kad jūsų paminėti žmonės dar yra ir sukauptas mokslo žinias bei patirtį kantriai perduoda jaunajai kartai. Manyčiau, šiuo metu mes pergyvename perdėtai politizuoto valstybės valdymo laikotarpį.

Sklandžią demagogiją įvaldę vadybininkai nustelbė iškalba nepasižyminčius, konkrečių sričių specialistus. Daugumą Seime surinkusi partija, pretenduoja į „teisingą ūkio valdymą". Kaip išsireiškė vienas iš buvusių susisiekimo ministerijos vadovų - „mums reikalingi savi, nepriklausomi valdybų nariai ir ekspertai". Tai girdint, sunku tikėtis sėkmingų reformų ar gerąja užsienio šalių patirtimi pagrįstų institucinių pertvarkymų.

Analizuojant vykdomas reformas, sunku suprasti, kas asmeniškai šiuo metu atsako už avarinę kelių ar tiltų būklę. Ar pelno siekiančios akcinės bendrovės gali tinkamai vykdyti valstybės turto savininko ir valdytojo funkcijas? Kas atsako už Lietuvos valstybės turto nusidėvėjimą ar vertės praradimą? Gal, vykdant kelių ūkio valdymo pertvarką, reikėjo pagalvoti apie valstybines kelių ir tiltų inspekcijas? Juk, mano žiniomis, Susisiekimo ministerija šiuo metu neturi nė vieno patyrusio tiltų ar kelių ūkio valdymo specialisto. Tad lieka retorinis klausimas „Kas priima sprendimus?"

Z.BUIVYDAS: Deja, nėra pagrindo tikėtis, kad mūsų Susisiekimo, Ekonomikos ar Finansų ministerijos padėtį pataisys, nes jos negrąžino į veiklą tokių žinomų specialistų kaip S.Dailydka, A.Vaitkus, R.Gradauskas, S.Puodžiukas ir kitų. Regis, valdininkai mieliau renkasi darbą iš „ofiSPA".

Kuo profesionalūs specialistai galėtų būti naudingi verslui? Analitine informacija, prognozėmis, rizikų valdymu, duomenų sauga ir kt. Verslas nori glaudžiau bendrauti su valdžia. Protingas ieško sąjungininkų, o kvailys ir draugų atsisako...

Tačiau šiandien valdžia nemato, kaip atrodo transporto reikalai. Dažnai vaizduotė priimama už realybę. Bet transporto sėkminga raida nepriklauso tiems, kurie tiki savo vaizduočių grožiu.

Lietuvos transporto sunkumai - ne susidarusių aplinkybių produktas. Trūkumai, sunkumai - mūsų pačių sprendimų pasekmės. Ką daryti? Ateitis - visa tai, kas padaryta vakar ir šiandien. Todėl svarbiausia - įgyvendinti viską, kas gerina verslo sąlygas ir daryti tai „ne po arbatinį šaukštelį rytais".

V.NAUDUŽAS: Ilgus dešimtmečius ne be pagrindo didžiavomės geriausiais keliais regione. Šiandien jau aiškiai atsiliekame nuo Lenkijos. Nepriklausomybės laikotarpiu per metus vidutiniškai pastatydavome tik po 1 km greitkelių. Labai tikimės, kad pavyks laiku įgyvendinti „Via Baltica" ruožus iki sienos su Lenkija. Apmaudu, bet panašu, kad sunkiai klostosi reikalai su projektu „Vilnius - Utena".

Kaltos ankstesnės Vyriausybės, projektavimo darbai, paaštrėjusi tarptautinė padėtis ir kt. priežastys. Mūsų kelių būklę apibūdina liaudies posakis: jei nori - ieškai būdų, jei ne - ieškai priežasčių...Tiktų ir naujoji patarlė: sutinka pagal drabužius, palydi pagal paaiškinimus, pasiteisinimus. Tuo tarpu vis dažniau pasigirsta ES prašymai pasinaudoti Lietuvai skirtais finansiniais resursais, nes iš 2,3 mlrd. eurų paramos paimta tik nedidelė dalis.

Pagrindinė mūsų transporto sunkumų priežastis - aukščiausio lygio specialistų praradimas, juos pakeičiant poliglotais, politologais ir politrukais.

Ką daryti? Atkreipti dėmesį į specialistus, jų pasiūlymus, nes ten, kur kišasi nemokšos politikieriai, stoja transportas. Reikia kvalifikuotai pasirūpinti finansinių resursų panaudojimo efektyvumu, įmonių konkurencine galia, inovacijų skaitmenizavimu. Nors verslas - bailus ir pataikaujantis valdžiai, būtent privačios įmonės suinteresuotos geriausiais sprendimais. Tai - ne pasirinkimas, o konkurencija. Todėl dialogas su verslininkais - ne rekomendacija, o būtinybė, priimant optimalius sprendimus. Jei valdininkai atsižvelgtų į gerus verslo pasiūlymus, įvyktų stebuklas.