1 nuotr.Prieš dešimtį dienų markstėmės nuo Pusiaužiemio saulės - tądien buvo labai smagus oras, tad niekam nekilo abejonių: barsukas turi išpranašauti dar ilgą žiemą. Tuo mums abejoti neleido mūsų protėvių patirtis. Bet... kad ir kaip gerbtume savo kultūrinį palikimą ir patį barsuką, turime būti tiesūs - deja, žiemai laiko jau neliko. Galbūt dar regėsime sniegelio ir sniego, gal jo saują kitą pasuks vasario vėjai, tačiau tikros pūgos sukurti jiems nepavyks.
Teko kalbėtis su visų Lietuvos pakraščių miškininkais. Suprantama, visi jie iš žiemos tikisi gero šaltuko, sustingdytų kelių, nes daugelis miškų (išskyrus Dzūkijos šilus) yra drėgni ir klampūs. Be to, miško paruošos prasmingiausios taip pat žiemą. Taigi visi kaip vienas jie lingavo galvas ir tvirtino, kad miškų žemė visai neįšalusi, kad daug kur net kojos raistan smenga, ką jau ten traktorių ratai. Kadangi tvirtas žiemos kelias nebuvo suręstas iki Pusiaužiemio, dabar jam jau ne laikas. Taigi miškai pradės tolti nuo žiemos. Tas pat ir laukuose - tik apie Druskininkus ir kai kur Rytų Lietuvoje sniego daugiau, o kitur jo arba visai mažai, tik lopai, arba visai nebėra.
Na, o dabar apie pavasario ženklus. Ar yra tokių, visiems matomų ir aiškiai sakančių apie pavasario artėjimą? Jų daug, kiekvieną jų galima pamatyti. Tačiau norintiems daryti kokias nors išvadas, reikia matyti juos visus ir iš to kažką „suregzti“, apibendrinti.
Jau kurį laiką pavasariškai gieda didžiosios zylės. Tiesa, tam labai praverstų saulėta smagi dienelė, tada jos tilindžiuotų nesustodamos. Tačiau tik dabar jų balsai tapo „švarūs“ ir skardūs, nors geresnę klausą turintis gamtos draugas tikrai sulauks meto, kai jie bus dar gražesni ir skambesni. Tas pat su geniais, kurie snapais tarškina sausas medžių viršūnes ir taip džiaugiasi naujomis nuotaikomis, - atrodo, kad dabar šie „perkusininkai“, kuriems gamta pagailėjo skardaus balso ir giesmių, dar tik mokosi, prisimena senąsias savo melodijas. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra, tačiau tik kovą genių išgaunamas garsas sklis toli per girią ir bus toks skambus. Vasarį, net tada, kai gerokai šalta, suokia girios paukščiai lipučiai, linksmiau ulba bukučiai, o vakarais pradeda skardenti naminės pelėdos.
Giriose vestuves švenčia vilkai - šis ritualas yra labai sudėtingas, žvėrys tam renkasi ne tik vietas ir laiką. Dabar jau galima žinoti, kuriame miške jie gyvens ir ves jauniklius. Šiuo metu pernykščiams jaunikliams tenka pasišalinti, pagaliau gyventi savarankiškai, nepaklususiems gali kliūti pylos nuo tėvų ir kitų vilkų. Vestuvėms ruošiasi ir lapės, jos taip pat vis dažniau išeina į laukus - žvėrims žmonių pasaulis rūpi vis mažiau, jos praranda baikštumą.
Toli dzūkų šiluose, kur dar baltuoja sniegas, galima surasti keistus brėžinius - čia kažkas vaikščiojo keturpirštėm pėdom ir lyg rogeles vilko. Tačiau iš tikro niekas rogių po pušynus nevežiojo, čia savo vestuvines teritorijas ženklino, nuleistais sparnais sniegą raižė kurtinys. Jis labai retas, slapus, nedaug kas jį yra matęs. Tačiau visi turime žinoti, kad jis gyvena savo girioje ir vasariui išaušus praneša apie artėjantį pavasarį.
Vasaris - trumpiausias mėnuo, nespėsime gerai apsižvalgyti, kai jis pakels sparnus išskristi. Įdomu, o ką jis išsineš kartu?
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
