Tyrimas, sukrėtęs pasaulį

Faktai kelia nerimą

Prestižiniame mokslo žurnale „Social Science Research“ paskelbti Teksaso universiteto profesoriaus Marko Regneruso (Mark Regnerus) naujos šeimos struktūros tyrimo rezultatai.

Mokslininko teigimu, jo tyrimas „aiškiai rodo, kad asmenims, augusiems heteroseksualiose, neišsituokusiose šeimose, gyvenimas įvairiose srityse susiklosto geriau“. Teigiama, kad vaikai, augę tos pačios lyties partnerių šeimose, dažniau tampa bedarbiais, vartoja narkotikus, serga lytiškai užkrečiamomis ligomis, yra dažniau linkę į savižudybes, taip pat dažniau patiria seksualinę prievartą.

M.Regnerusas apklausė 3000 amerikiečių, kurių amžius nuo 18 iki 39 metų. Visi respondentai buvo suskirstyti į 7 šeimų tipus pagal tai, kokioje aplinkoje jie užaugo: tradicinėje neišsituokusioje (heteroseksualių vyro ir moters) šeimoje, dviejų lesbiečių, dviejų homoseksualių vyrų, globėjų (heteroseksualių) „šeimoje“, išsiskyrusių tėvų, šeimoje su vieniša motina (tėvu) ar šeimoje su patėviu (pamote).

Atliekant tyrimą atsižvelgta ne tik į tėvų seksualinę orientaciją, bet ir į išsilavinimą, materialinę padėtį. Respondentų teirautasi apie jų romantinius santykius, seksualinę orientaciją, darbinę veiklą. Taip pat paprašyta nurodyti, ar per pastaruosius 12 mėnesių jiems yra tekę rimtai svarstyti apie savižudybę, ar jie buvo kreipęsi į psichoterapeutus dėl depresijos, pykčio nevaldymo ir kt. psichikos sutrikimų. Taip pat ar yra išgyvenę neigiamų seksualinių potyrių, tokių kaip lytinis išnaudojimas, prievarta. Tyrimo autorius domėjosi, ar asmenys, augę skirtingų tipų šeimose, patys yra buvę neištikimi.

Kalba skaičiai

Apklausos rezultatai atskleidė baisią tiesą: pavyzdžiui, paaiškėjo, kad homoseksualūs tėvai turi įtakos vaiko seksualinei orientacijai.

Štai net 90 proc. respondentų, augusių su abiem heteroseksualiais tėvais, patys buvo tradicinės orientacijos. Šiek tiek mažiau heteroseksualių asmenų buvo iš išsiskyrusių šeimų (82 proc.), globėjų šeimų (82 proc.). Tuo tarpu homoseksualių vyrų ir moterų šeimose jų buvo mažiausiai (atitinkamai 71 ir 61 proc.).

Be to, paaiškėjo, kad netradicinių porų auginti vaikai dažniau linkę į savižudybę. 24 proc. vaikų, augintų homoseksualių vyrų, ir 12 proc. vaikų, kuriuos augino lesbietės, prisipažino galvoję apie savižudybę. Tarp tų, kurie auga tradicinėje šeimoje su biologiniais tėvais ar net su vienišu tėvu (motina), apie tai galvojo tik 5 proc. vaikų.

Be to, tarp homoseksualių tėvų vaikų taip pat labiau paplitęs ir nedarbas (nedirbo 28 proc. lesbiečių augintų vaikų ir 20 proc. homoseksualų; tarp tradicinėje šeimoje augusių asmenų nedirbančių buvo tik 8 proc.).

Ir tai dar ne viskas: 23 proc. vaikų, kurių motina yra lesbietė, buvo patyrę seksualinio pobūdžio prisilietimus iš globėjo ar kito suaugusio žmogaus. Tarp biologinių tėvų auginamų vaikų tai patyrė tik 2 proc.

Netradicinių porų auginti asmenys taip pat dažniau patyrė seksualinę prievartą. 31 proc. respondentų, augusių su motina lesbiete, ir 25 proc. - su homoseksualiu tėvu, prisipažino buvę verčiami užsiimti seksu prieš jų valią. Tradicinės orientacijos šeimose tokius atvejus nurodė tik 8 proc. vaikų.

Be to, tyrimo rezultatai atskleidžia ir tai, kad homoseksualiose šeimose augę vaikai yra labiau linkę į neištikimybę (40 proc. augusių su lesbiete motina, 25 proc. - homoseksualiu tėvu, su biologiniais heteroseksualiais tėvais - tik 13 proc.).

Lytiškai plintančios ligos labiau paplitusios tarp vaikų iš netradicinių partnerių („šeimose“, kuriose buvo dvi homoseksualios moterys, tokiomis ligomis sirgo ar serga 20 proc. vaikų, du homoseksualūs vyrai - 25 proc., tradicinėse - tik 8 proc.).

Tiesos matyti nenori

M.Regneruso tyrimas Jungtinėse Valstijose sukėlė tikrą šoką.

Homoseksualus remiančios organizacijos nenorėjo pripažinti jiems nepalankių tyrimo rezultatų, todėl viešai išvadino mokslininką ultrakonservatyviu.

Netradicinių santykių propaguotojai netgi užsipuolė internetinį mokslo populiarinimo žurnalą „Slate“ („Skalūnas“), kuris parašė apie M.Regneruso tyrimo rezultatus. Jo leidėjams paaiškino, kad tokią „gąsdinančią propagandą“ skleisti turėtų būti gėda. O kur dingo toji žodžio laisvė, kuria taip giriasi Amerika?

„Neskubėkite traukti akmenų iš užančio ir pilti žibalo į ugnį. Ar galite priimti šį tyrimą kaip alternatyvą? Pasitikėkite mokslu. Negalima palaidoti šio tyrimo. Priimkite jį, nes tai - įrodymai, kurie gali mums padėti permąstyti mūsų idėjas dėl seksualinės orientacijos ir vedybų“, - dėl straipsnio paskelbimo teko teisintis „Slate“ korespondentui Viljamui Saletanui (William Saletan).

Vita KULIAVIENĖ - psichologė, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos narė:

Yra ir daugiau tyrimų, patvirtinančių tą patį. Be abejo, vaikai, atėję į homoseksualią šeimą, ir taip jau būna labiau emociškai sužeisti, nes buvo atmesti ar atimti iš savo tėvų dėl blogo elgesio su jais ar pan. Aišku, kad jau ir taip jie kenčia dėl nepilnavertiškumo, nesaugumo, nemeilės. Todėl jie dar jautresni galimiems psichologiniams sužeidimams. O, kaip rodo tyrimai, homoseksualios pakraipos žmonės, lyginant su heteraseksualios, yra daug labiau linkę į priklausomybes, depresiją, savižudybes, turi didesnį nerimastingumo lygį ir pan. Kitaip sakant, jiems patiems dažnai reikia pagalbos, o įsivaikinimo atveju, jau ir taip sužeistas vaikas patenka į sudėtingą aplinką.

Tai, ką atskleidė šio tyrimo rezultatai, diskutuota ne kartą. Pavyzdžiui, kad vaikai, augę homoseksualiose šeimose, yra linkę dažniau keisti partnerius. Tai suprantama, nes ir didesnės dalies homoseksualių žmonių santykiai yra nepastovūs.

O tai, kad tokie vaikai patiria seksualinį priekabiavimą, taip pat jau ne naujiena.

Galima manyti, kad ir tėvų orientacija turi įtakos vaiko apsisprendimui. Žinoma, negalima sakyti, kad jei vaikas augo su tos pačios lyties tėvais, jis būtinai bus homoseksualus, tačiau didesnė rizika išlieka, mat lytinis tapatumas vystosi priklausomai ir nuo ryšio su tėvais. Modelis, kokia turi būti šeima, vaikui perduodamas būtent iš šeimos. Jis tėvų santykius mato ir greičiau, sąmoningai ar ne, imituoja tą modelį. Be to, vaiko tvirkinimas taip pat gali būti viena iš priežasčių, pastūmėjusių jį į homoseksualius santykius.

Lietuva yra kritikuojama dėl homofobijos, diskriminacijos. Tačiau atrodo, kad, norėdami vienų nediskriminuoti, diskriminuojami tampame mes patys. Pavyzdžiui, kad ir M.Regneruso atveju, kai jis apkaltintas dezinformacijos skleidimu. Nebenorima girdėti kitos pusės, nuomonės.

Skandinavijos šalyse jau atsiradusi paniška diskriminacijos baimė. Net dėl šviesoforo ženklų, kuriuose žmogeliukas - vyras, ginčijamasi. Neva moterų diskriminacija. Bijoma diskriminuoti homoseksualus, todėl įteisinamos jų santuokos, leidžiama įsivaikinti. Ar tai iš tiesų kova su diskriminacija? Kur tai nuves?

Mes, lietuviai, esame kieti, nepasiduodame. Štai kad ir žemaičiai netrukus švęs 600 metų jubiliejų, kai buvo pakrikštyti - paskutiniai visoje Europoje. Nemanau, kad toks užsispyrimas ir savo vertybių laikymasis yra blogai. Galbūt kitų šalių akimis esame provincija, tačiau ne visada nauji dalykai yra geri dalykai. Ir ne visada senosios vertybės yra atgyvenusios. Žmogui visada reikia turėti pasikėlus kartelę aukščiau, nes jis ir taip savaime ją visada žemina. Kas bus, jei savo kartelę nuleisime?

Šiandien gyvename tokioje visuomenėje, kurioje žmogus nuo visko nori išsilaisvinti. Būti laisvu- tai tikra vertybė. Bet kas yra tikroji laisvė?

Ar tai, kad darau ką noriu, esu kas noriu, kaip jaučiuos, yra laisvė?

Tikroji laisvė yra pripažinti, kad yra dalykai, kurie yra neišvengiamos duotybės. Atradus tai, atrandi, kas esi, kas yra laimė. Ne visada tai paprasta, bet toks žmogaus pašaukimas ir privilegija ieškoti, rasti ir rinktis.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"