1 nuotr.Reketijos kaime (Kalvarijos sav.) ūkininkaujantis Vidas Bubinas nupirko 100 trispalvių ir paprašė Liubavo seniūnijos, kuriai pats priklauso, seniūno jas perduoti gyventojams, kurie vėliavų neturi. Ūkininkas sako tai padaręs dėl dviejų priežasčių: noro sugrąžinti žmonėms pagarbą savo tautos simboliui ir atkreipti valstybės dėmesį į tai, kad didžiausią savo tautos turtą - žemę - dėl valstybės klaidingos politikos jie priversti nuomoti lenkams.
„Pastebėjau, kad gyventojai nekelia vėliavų. Nekelia todėl, kad jų neturi ir sugalvojau vėliavų padovanoti“, - pasakojo ūkininkas. Vasaros pradžioje jis nupirko pirmąsias 60 vėliavų su kotais ir paprašė seniūno jas įteikti vėliavų neturintiems gyventojams. Vėliavas išdalijęs, seniūnas atvežė sąrašą, kam jas išdalijo. Artėjant valstybės šimtmečiui, ūkininkas nupirko dar 40 vėliavų su kotais ir vėl paprašė seniūno pagalbos. Vasaros viduryje, minint Valstybės dieną kartu su seniūnu pervažiavo kaimus, kur nukeliavo dovanotos trispalvės patikrinti, ar jos plevėsuoja. Iš 60-ies vėliavas buvo išsikėlę 48. Pasak Vido, tai jau neblogai. Daugiausia vėliavų buvo išdalintos didesnių kaimų gyventojams. Mažesnieji kaimai beveik išnykę. „Žmonės turi įprasti kelti vėliavas, manau, kad tam prireiks maždaug dvejų metų. Tvirtinti, kad neturi pinigų nusipirkti vėliavą, - tuščios kalbos. Ne čia esmė. Esmė tai, ką tu turi širdyje. Man nereikia padėkos, reklamos, nes tai, ką darau, pirmiausia darau, kad man ant širdies būtų lengviau. Labai geras jausmas, nemoku apsakyti“, - tvirtina V.Bubinas.
Jo paties gyvenime vėliava atsiradusi maždaug prieš dešimt metų. Lietuvos istorinės vėliavos vimpelas prie V.Bubino namų plevėsuoja kasdien, o tautinė vėliava pakyla per valstybines šventes. „Man smagu, kai pro šalį važiuojantys užsieniečiai mato, kad čia gyvena lietuvis“, - didžiuojasi pašnekovas. Prieš maždaug dešimt metų apsispręsti nebuvę lengva, savotiškai buvo gėda nuo vargstančio kaimo. Nedrąsu, žmonės sakys, koks išsišokėlis čia gyvena, turi pinigų ir vaidina. Pasitarė su vienu geru pažįstamu. Į klausimą draugas atsakė vienu sakiniu. „Ar tau gėda būti lietuviu?“ „Būti LIETUVIU, Lietuvos piliečiu man tikrai ne gėda“, - teigia ūkininkas.
Anot V.Bubino, pilietiškumas turi būti įskiepytas, skiepijamas. To pats nepajutęs savo vaikystėje. „Sovietiniais laikais mumyse viskas buvo prapuolę, pilietiškumas užmuštas, dabar jis turi prisikelti. Jei dirva gera, prisikelia, o jei tas daigas nelaistomas, jis skursta, kol numiršta. Štai jums atsakymas, iš kur emigracija, nuolankumas prieš žmones skurdinančią valdžią, iš kur ta gėda kelti tautines vėliavas. Jei per visą seniūniją būdavo iškeliama vos dešimt vėliavų - tai yra žiauru“, - teigia vyras.
- Ar tai, kad žmonės vengia kelti savo tautinę vėliavą, galima vadinti nepagarba savo tautos simboliams? - klausėme istoriko, profesoriaus, Seimo Valstybės istorijos atminties komisijos pirmininko Arūno GUMULIAUSKO.
- Kiek dėl trispalvės žmonės kovojo nepriklausomybės kovose, kiek krito partizaninėse kovose. Trispalvė sovietinės okupacijos laikais buvo slepiama, branginama. Prisimenu Sąjūdžio laikus, kai žmonės atsinešdavo į mitingus trispalves, išsaugotas dar nuo pirmosios Respublikos laikų. Tas pats su Vyčiu, herbu. Vis dažniau matau ženkliukus su trispalve vyrų švarkų atlapuose, tad negalėčiau sakyti, kad mes negerbiame savo tautos simbolių, tik galbūt laikotarpis yra kitoks, bet jis tikrai yra puoselėjamas, o simboliai yra mūsų pasąmonėje. Nuo praėjusių metų rudens šimtmečio proga esu įsipareigojęs šiaurės Lietuvos švietimo ir kultūros įstaigoms padovanoti 100-ą Lietuvos istorinių vėliavų. Esu jau padovanojęs Pakruojyje, Šiaulių savivaldybėse. Labai džiaugsmingai priimama ta dovana. Yra visokių žmonių. Kita vertus, kada trispalvė buvo draudžiama, ji buvo kitaip vertinama. Baudos už vėliavos neiškėlimą taip pat duoda reakciją. Buvo ir bus tokių žmonių, ir nenorėkime, kad 100 proc. prie namų vėliavos būtų iškeltos. Pseudomeilė valstybės simboliams tinka tik autoritarinei valstybei, o mes esame demokratinė valstybė ir nematau didelės tragedijos. Aišku, kad yra negerai, bet nemanau, kad vėliavos neiškėlimas reikštų išdavystę valstybei.
- Ar jums teko girdėti sakant - vėliavų žmonės nekelia protestuodami prieš valstybės politiką, dėl skurdinimo, dėl to, kad savo tėvynėje jie nebemato ateities?
- Čia jau kitas dalykas. Iš tikrųjų labai sparčiai einame globalizacijos keliu. Globalizacija be kita ko formuoja vartotojišką visuomenę, kur materialinės vertybės iškeliamos virš visko. Tai jau vartotojiškos visuomenės rezultatas. Žmonių tarpusavio santykiai šioje visuomenėje keičiasi. Iškyla bendravimui labai svari priežastis - ar tas bendravimas bus naudingas materialine prasme. Kovoti su tuo yra labai sudėtinga. Kuo toliau ta bacila užsikrečia didesnė mūsų visuomenės dalis. Iš čia kyla simbolių nevartojimas kaip protestas, emigracija - kaip protestas. Ta vartotojiška visuomenė žlugdo patriotinius, tautinius jausmus. Susvetimėjimas vyksta ir tarp artimų žmonių. Labai stebėdavomės amerikietiškuose filmuose matydami, kai į tėtį ir mamą vaikai kreipiasi vardais. Mums tai atrodo nepriimtina, bet žiūrėkime, ir mūsų anūkai prie senelio prideda vardą. Pasaulis yra atviras, ir mes neturime tam įtakos.
- O pakeisti tuos santykius įmanoma?
- Manau, tai turi daryti šeima, ugdymo ir kultūros įstaigos.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
