Už Vilnių kovojusių karių kapai nesulaukia deramo valdžios dėmesio

Karių kapai palikti likimo valiai

Neseniai apsilankius istorinėse sostinės Rasų kapinėse dėmesį patraukė jose esantys karių, XX a. pradžioje žuvusių kovose dėl Vilniaus, kapai. Nuo centrinio paminklo į kairę esantys lenkų karių kapų paminklai švietė net iš tolo aiškiai įskaitomais, neseniai atnaujintais, užrašais. Į dešinę nuo paminklo lietuvių kariams pastatyti kryžiai galėjo „pasigirti" nebent ant jų užrištomis tautinių spalvų juostelėmis, kurios dengė vis sunkiau beįskaitomus užrašus. Liūdna ir pati kryžių būklė.

Krašto apsaugos ministerija, kurios buvo užklausta dėl karių kapų priežiūros, atsakė, kad: „Rasų kapinėse už Vilnių žuvusių lietuvių karių kryžių/paminklų priežiūra šiuo metu yra Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybėje".

Kultūros paveldo departamento atstovė Jūratė Mičiulienė patikslino, kad jų institucija tik išduoda restauravimo sąlygas į Kultūros vertybių registrą įrašytiems objektams.

„Pačiomis kapinėmis rūpinasi savivaldybės, šiuo atveju - Vilniaus. Departamentas galėtų svarstyti darbų finansavimą, jei savivaldybė kreiptųsi, tačiau tokio kreipimosi nėra", - patikslino ji.

Iš pradžių vengusi atsakyti į klausimą dėl kapinių, po to, kai straipsnis pasirodė, Vilniaus miesto savivaldybė atsakymą visgi atsiuntė.

„Naujųjų Rasų kapinėse palaidotų lietuvių karių kapai planuojami atnaujinti. Vilniaus miesto savivaldybės vadovybei pritarus, UAB „Vilniaus planas" bus pateiktas užsakymas parengti kapaviečių tvarkybos darbų aprašus. Parengus darbų aprašus, Kultūros paveldo apsaugos skyrius kreipsis į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos dėl minėtų darbų finansavimo. Kapavietės bus tvarkomos gavus numatytas lėšas bei atlikus viešųjų pirkimų procedūras", - nurodė Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus, Komunalinio ūkio poskyrio atstovė Romutė Žernienė.

Nors darbai ir planuojami, jie, įvertinus ligšiolinę sostinės valdžios politiką, gali užsitęsti. Kai sostinei vadovavo R.Šimašius, jis vietoj Vyties Lukiškių aikštėje įrengė pliažą, nurodė slapta nukabinti atminimo lentą generolui Jonui Noreikai-Vėtrai, bet tuo pat metu labai rūpinosi spalvota perėja bei tokiu pat suoliuku Rotušės aikštėje.

Visus tuos metus vicemero pareigas ėjęs „meras be cirkų" V.Benkunskas viename pirmųjų interviu naujose pareigose pareiškė, kad jam vienu svarbiausiu sostinės akcentų yra kitoniškumą propaguojančios eitynės, kuriose jis ir pats planuoja dalyvauti. Taigi, panašu, kad Lietuvos istorijai bei kultūrai svarbūs dalykai ir prie šio mero deramo dėmesio sulauks negreitai.

Komentuoja žurnalistas, istorijos tyrinėtojas Vilius KAVALIAUSKAS:

„Sakyčiau, kad tai buvo galima prognozuoti. Ankstesnės kadencijos mažaraščiai sostinės tarybos nariai bandė sutrukdyti įamžinti garsių ir miestui nusipelniusių vilniečių atminimą. Dabartinė kadencija toliau šluostosi kojas į Lietuvos istoriją.

Toks jausmas, kad esame maža tauta, kuri turi per daug istorijos, todėl jos nebevertiname. Atrodytų, turėtume pabrėžti, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, valstybės širdis, kuriai sukako 700 metų, bet, deja lietuviškumo sostinėje lieka vis mažiau. Netgi istorinius kapus senosiose miesto kapinėse, daugiausia, prižiūri ir tvarko vietos lenkų mokyklos, lenkų draugijos arba atvykstantys iš kaimyninės šalies.

Prieš keliolika metų Antakalnio kapinėse lankėsi Lenkijos seimo maršalka. Jis pasiguodė, kad esą lietuviai neleidžia lenkams tinkamai rūpintis tautiečių kapais. Mūsų valdžia iš karto su viskuo sutiko, todėl netrukus Antakalnio kapinėse išdygo daugybė kryželių su lenkiškomis pavardėmis. Nors ten turėjo būti laidojami mūšiuose žuvę kariai, pasivaikščiojus nesunku pastebėti, kad ant kryžių nemažai moteriškų pavardžių ir mirties metai niekaip nesutampa su jokiais karais. Galbūt ten net niekas nepalaidotas, tiesiog lenkai pasinaudojo proga ir pristatė kryželių?

Kodėl lenkai sugeba taip rūpintis savo mirusiaisiais, o mes - ne? Geras klausimas. Manau, jog kažkas neatlieka savo darbų, todėl ši problema turi būti keliama į viešumą.

Beje, masiškai kryžiai žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę buvo statomi 1927 metais. Trys karininkai - Vytautas Augustauskas, Petras Jakštas ir Pranas Šlapikas - pasirūpino, kad nuo 1927 metų žuvę kariai gulėtų po jų vardus menančiais kryžiais. Šių trijų karininkų pastangomis buvo pastatyti keli tūkstančiai kryžių.

Naujojoje KAM noras po šimtmečio atiduoti pagarbą žuvusiems išblėso. Prasidėjo biurokratiniai ginčai - kieno tai rūpestis ir kas už tai atsakingas.

Nebuvo žuvusių labai daug, todėl buvo parengtas projektas jų žūties vietose esančių paminklų atnaujinimui. Tai turėjo būti daroma visoje Lietuvoje, tačiau, kiek žinau, buvo atnaujinti keli, regionuose esantys kryžiai, karių monumentas Kauno Šančių kapinėse, Marijampolėje ir Panevėžyje esantys paminklai. Kodėl? Nes, kaip matome, to esantiems valdžioje, nepriklausomai nuo to, kuriai partijai jis priklausytų, nereikia.

Prieš daugiau nei 20 metų to paties KAM išleistas geras žinynas, kuriame sužymėti visi, tuomet buvę, žuvusių karių atminimo ženklai. Reikėtų jį atnaujinti, bet vėl nėra kam... Karta pasikeitė? Iniciatyvių žmonių neliko? Šiandien prikurta įvairių įvairiausių komisijų, o realiai dirbančių žmonių nematau. KAM turėtų tuo rūpintis, nes istorinė atmintis yra labai svarbus veiksnys, motyvuojantis ginti tėvynę galimo pavojaus atveju.

Deja, to nedaroma ir net neskatinama daryti. Prieš keletą metų „Vyčio paramos fondas" parengė parodą apie Nepriklausomybės kovų gydytojus, artileristus, už Lietuvos laisvę kovojusius žydus. Pristatėme ją vienoje vietoje, kitoje. Galiausiai nuvežėme į generolo Jono Žemaičio karo akademiją. Paklausėme - ar reikia tokios parodos? Akademijoje patikino, kad reikia, bet... atvažiavome po poros savaičių eksponatus radome ten pat, kur ir palikome.

Apibendrinant, situaciją Vilniuje puikiai atspindi padėtis tose pačiose Rasų kapinėse - Juzefo Pilsudskio kapas ryškiai apšviestas, visuomet prižiūrimas, gausiai lankomas, o Lietuvai nusipelniusių, tose pačiose kapinėse besiilsinčių, mūsų tautiečių kapai jei ne apleisti, tai nustumti į antrą planą...."