Neatlaikę spaudimo, vaikai palieka mokyklas

Sistemą paliko ir mama

Šeštą klasę baigusi Jūratės Gaidienės dukra šiemet taip pat mokysis šeimoje. Marijampolėje Jūratės ir dar keturios šeimos tam tikslui įkūrė ugdymosi erdvę „Ąžuolynas", kuri taps vaikams nauja ugdymosi erdve.

„Vakaro žinioms" moteris pasakoja, kad jų šeima jau kurį laiką bičiuliaujasi su alternatyvių mokyklų bendruomenėmis, tad dukra jau seniai svajojo, kad Marijampolėje atsirastų galimybė ugdytis kitaip. J.Gaidienė neslepia, kad apsispręsti ugdyti dukrą šeimoje taip pat paskatino spaudimas mokinius testuoti ir skiepyti: „Nenorime aukoti vaikų sveikatos ir kad jie jaustų nuolatinę įtampą."

Dar viena priežastis - akivaizdus genderistinės ideologijos brukimas mokyklose. „Prieš keletą metų, kai dar dirbau pedagoginėje srityje, jau buvo matyti labai aiškios šios ideologijos apraiškos. Nemaža dalis pedagogų ir tėvų manė, kad tai vyksta tik kitose šalyse. Deja, su karantinu šie dalykai mokyklas pasiekė žaibišku greičiu. Liūdna, kad didžioji dalis tėvų nemato tame grėsmės ir mano, jog taip pasaulis progresuoja.

Mūsų šeimoje puoselėjamos krikščioniškosios vertybės, todėl esame įsitikinę, jog motinos ir tėvo vaidmuo yra pats svarbiausias vaiko gyvenime, o šeima gali būti sudaryta tik iš vyro ir moters sąjungos. Todėl ja neturėtų vadintis dvi mamos ar du tėčiai, auginantys vaikus. Juo labiau neturėtų būti svarstoma galimybė leisti pasikeisti prigimtinę lytį, nes tai veda į visapusišką žmonijos susinaikinimą", - sako J.Gaidienė.

Ji pati dirbo švietimo sistemoje. Matydama ją iš vidaus, galiausiai moteris nusprendė palikti darbą, kuriame dirbo 12 metų. „Dirbau su pedagogine bendruomene ir mačiau, kaip ši sistema griūva. Galiausiai supratau, kad prieš sistemą nepakovosiu. Ieškodama naujos veiklos supratau, kad pirmiausiai turiu padėti savo šeimai ir savo dukrai, kuri nuolat kartoja, kad mokykloje ji nesijaučia laiminga ir saugi. Pastebėjome, kad mūsų aplinkoje yra ir daugiau šeimų, kurios savo vaikams ieško alternatyvių mokymosi būdų. Taip ir susitelkėme į bendruomenę."

Moteris džiaugiasi radusi tas pačias vertybes puoselėjančią ugdymo įstaigą, su kuria nuo rudens jų šeima bendradarbiaus. Šios mokyklos bendruomenė nėra susitelkusi tik į aklą akademinių rezultatų siekimą. Pirmiausiai ji didelį dėmesį skiria vaiko bendrųjų kompetencijų ugdymui: bendrystės ir santykio kūrimui, emocinio raštingumo ugdymui, kūrybiškumo lavinimui ir pan. Tačiau didžiausia atsakomybė ir iššūkiai, žinoma, teks tėvams. „Beveik visose naujai susitelkusios mūsų bendruomenės šeimose dirba, t.y. finansiškai šeimą išlaiko vienas iš sutuoktinių, kitas kuriam laikui atsisako karjeros, kad galėtų padėti vaikams ugdytis, skirti jiems daugiau laiko ir dėmesio, siekti labiau pažinti save ir savo vaikus. Norime padėti savo vaikams patirti laimę mokantis, atkurti pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais, padėti atrasti stipriąsias savybes, leisti jiems mokytis savu tempu, klysti ir vėl bandyti. Kartu su vaikais mokysimės ir mes, tobulindami tėvystės įgūdžius.

Tikiu, kad palaipsniui Lietuvoje rasis vis daugiau įkvepiančių pavyzdžių, liudijančių, jog veikdami kartu galime užauginti kūrybišką, laisvą, atsakingą, drąsią, pilietišką, bendradarbiaujančią, gerbiančią protėvių paveldą jaunuomenę, kuriančią visų mūsų ateitį", - sako J.Gaidienė.

Pavargo nuo nuolatinio spaudimo

Nuo šių metų taip pat šeimoje mokysis Agnės ir Kristijono 8 ir 10 metų sūnūs. „Svarstėme ugdymą šeimoje nuo seno, mat manome, kad esama švietimo sistema yra labai pasenusi, pritaikyta praeito (jei ne užpraeito) šimtmečio aplinkybėms, tačiau buvo patogu leisti vaikus į šalia esančią geros reputacijos privačią mokyklą. Tačiau šie metai, kai vaikai mokėsi daugiausia iš namų, padrąsino ir įtikino, kad tikrai galime susitvarkyti patys. Leisdami daugiau laiko kartu, auginame ryšį su savo vaikais, puoselėjame šeimos vertybes. Taip pat, ugdydami vaikus šeimoje, galime laisviau keliauti", - sako Agnė ir Kristijonas.

Jie neslepia, kad viena iš priežasčių palikti mokyklą buvo jaučiamas spaudimas testuotis: „Grįžti į klases mūsų vaikai galėjo tik su sąlyga, kad bus nuolat testuojami, nekalbant apie bendrą sugriežtinto režimo pataisos darbų kolonijos atmosferą mokykloje, kur vaikai tikrinami (dažnai pamokų metu), verčiami izoliuotis, dėvėti kaukes, pertraukų metu draudžiama įprastai socializuotis ir laisvai judėti po mokyklą, net žaisti. Negana to, taisyklės nuolat kaitaliojamos - tai atšaukiamos, tai vėl taikomos, tai keičiamos naujomis. Auklėtojos vos spėja visus pokyčius transliuoti tėvams.

Tokia baimės kurstymo, nepastovumo, visuotinio nepasitikėjimo, streso ir nuolatinės įtampos atmosfera yra ne tik žalinga vaiko fizinei ir psichologinei raidai, bet ir visiškai netinkama žinių įsisavinimui ar proto lavinimui."

Nori apsaugoti dukros sveikatą

Septynerių metų Sigitos Kriaučiūnienės dukra nuo naujų mokslo metų taip pat liks ugdytis šeimoje. „Šie metai labai paaštrino šią problemą. Valstybinė švietimo sistema man visada atrodė labai ydinga.

Tai matant savo vyresnei dukrai dvyliktoje klasėje buvau leidusi mesti mokyklą. Jauniausia dukra nelankė ir valstybinio darželio, ji ugdėsi lauko darželyje Ukmergės rajone. Todėl pirmai klasei išsirinkome privačią mokyklą, kurioje mažos klasės. Viskas buvo gerai iki karantino ir nuotolinio mokymosi.

Aš aštuntus metus dirbu su regėjimo sutrikimų turinčiais vaikais, todėl man buvo nepriimtina, kad septynerių metų vaikai turi mokytis prie kompiuterio visą dieną. Tai kenkia jų sveikatai. Be to, vaikas dar neturi gebėjimo tinkamai suprasti informaciją, mokydamasis tik prie kompiuterio.

Todėl mes nė karto nesijungėme į pamokas per „Zoom". Dirbdavome su pratybomis savarankiškai ir siųsdavome mokyklai. Tai buvo įvardyta kaip savivaliavimas. Bet man svarbiau mano vaiko sveikata, nei sprendimai, kuriuos sugalvoja dėdės ir tetos, manydami, kad vaikai gali sėdėti prie kompiuterio po dešimt valandų per dieną ir kokybiškai mokytis. Kodėl mano septynerių metų dukra verčiama internete naršyti ir atlikinėti užduotis? Gal mūsų šeimoje yra taisyklė, kad kompiuterį ji gaus tik sulaukus penkiolikos", - dėsto S.Kriaučiūnienė.

Ji pasakoja, kad į kontaktinį ugdymą vaikai dukros mokykloje galėjo grįžti tik sutikę testuotis: „To taip pat atsisakėme ir turėjome likti mokytis namuose. Išeitų, kad turėtume privačiai mokyklai mokėti pinigus už tai, kad aš kartu su vaiku mokausi.

Supratome, kad dėdės ir tetos, priimantys sprendimus, mažai supranta apie vaiko raidą, todėl nusprendėme į mokyklą negrįžti ir ugdytis šeimoje. Prie mūsų prisijungė dar mažiausiai septynios šeimos. Lengviau yra burtis šeimomis, samdyti mokytojus ir mokytis kartu, nei kankinti vaikus kvailoje valstybinėje sistemoje."

Interviu su mokymosi šeimoje asociacijos vadove Agne KUNDROTIENE:

- Tenka girdėti, kad vis daugiau tėvų pastaraisiais metais ėmė domėtis alternatyviu mokymusi ir ugdymusi šeimoje. Ar susidomėjimas stipriai išaugęs?

- Ugdymasis šeimoje (angliškai - homeschooling) nėra naujas reiškinys tiek užsienyje, kur tokiu būdu ugdyti vaikai jau patys yra susikūrę savo gyvenimą ir taip ugdo savo vaikus, tiek ir Lietuvoje, kurioje visada buvo pavienių šeimų, pasirinkusių tokią ugdymosi formą. Visgi domėjimosi ugdymusi šeimoje bangą sukėlė per pastaruosius trejetą dešimtmečių atsiradusios technologijos ir jų suteiktos galimybės itin lengvai pasiekti norimą informaciją, pasirinkti įvairius mokymosi resursus, taip pat - dėl vis lankstesnių tėvų darbo sąlygų, leidžiančių ir dirbti, ir ugdyti vaikus vienu metu. Ne paskutinėje vietoje lieka ir jau šimtmetį iš principo nekintanti švietimo sistema, kuri ne visada patenkina šeimų poreikius. Dėl to ieškoma alternatyvų, ir ugdymas šeimoje tampa viena iš jų.

- Dėl kokių priežasčių tėvai šiemet ypač susidomėjo mokymusi šeimoje?

- Praėjusiais mokslo metais ugdymosi šeimoje formą buvo pasirinkę 64 mokiniai. Šiemet, be abejo, šis skaičius bus didesnis, tačiau tiksliai, koks jis bus, sužinosime tik rudenį, kai bus pasirašytos mokymosi sutartys su bendradarbiaujančiomis mokyklomis. Pandemija ir nuotolinis mokymosi būdas, kurį teko priverstinai išbandyti šeimoms, padarė savo, ir tėvai, iš arti pamatę mokymosi virtuvę, ėmė daugiau domėtis alternatyvomis, ieškoti jų vaikui priimtiniausio mokymosi būdo.

Vieni pamatė, kad jų vaikas geba geriau mokytis būdamas vienas, netgi savarankiškai, be kitų pagalbos, kiti aiškiau suprato savo vaiko mokymosi tempą ir poreikius, treti apskritai išvydo esamos sistemos netinkamumą jų vaikui ir mokymosi spragas. Ne paskutinėje vietoje liko ir karantino apribojimai, vertę tėvus griebtis už galvų dėl priverstinio vaikų sėdėjimo prie kompiuterių nuotolinėse pamokose, neigiamai atsiliepusių vaikų sveikatai - visa tai paskatino šeimas galvoti apie galimas alternatyvas. O ir vienoms šeimoms jau išbandžius šiemet tokią ugdymosi formą, kitos išdrįso taip pat prisiimti šią atsakomybę.

- Dažnai manoma, esą mokymasis šeimoje yra tuomet, kai tėvai patys moko vaikus, tačiau iš tiesų yra pasirašoma sutartis su mokykla ir vyksta įprastas atsiskaitymas?

- Taip, norint ugdyti vaiką šeimoje, yra pasirašoma sutartis su tokią paslaugą teikiančia ugdymo įstaiga, kuri vertina šeimos galimybes ugdyti savarankiškai vaiką, du kartus per metus mokykla vertina vaiko pažangą, pasiekimus, socializacijos užtikrinimą. Taip pat yra nustatytas konsultacinių valandų skaičius mokykloje, kuo, esant reikalui, šeimos gali pasinaudoti. Tačiau tai, kaip šeimos susidėlioja ugdymo planus (privaloma remtis Bendrosiomis ugdymo programomis) ir kaip atrodo kiekvienos šeimos kasdienybė - čia jau labai individualu. Tiek laiko planavime, tiek resursų pasirinkime, tiek paties mokymosi stiliaus paieškose. Nors paprastai abu tėvai, kaip rodo šių metų asociacijos vykdyta apklausa, įsitraukia į mokymosi procesą, taip pat jame dažnai dalyvauja ir platesnis ratas žmonių, įtraukiant ir senelius, ir kitas šeimas. Korepetitorių ir mokytojų pagalba šiemet vaikus namuose ugdžiusios šeimos naudojosi itin retais atvejais arba iš viso nesinaudojo.

- Turbūt daug kas dvejoja rinktis tokį mokymą, nes bijoma, kad vaikas praras bendravimą su bendraamžiais?

- Besiugdantys šeimoje vaikai bendrauja tarpusavyje, susitinka, vyksta į įvairias išvykas, edukacijas, muziejus, dalyvauja bendruose projektuose. Taip pat nuolat bendrauja su juos supančiais artimaisiais, kitais įvairaus amžiaus žmonėmis įvairiose aplinkose, lanko neformalaus švietimo užsiėmimus. Mokymosi šeimoje bendruomenėje vyksta susitikimai, šeimos bendrauja vienos su kitomis. Žinoma, šiais pandeminiais metais tai nebuvo paprasta, kaip ir kitiems, mokyklas lankantiems mokiniams. Tad teko ieškoti kitų alternatyvų - taikantis prie karantino reikalavimų daugiau bendrauti atvirose erdvėse, burtis virtualiuose tinkluose.