1 nuotr.Vaiko mirtis nuo artimųjų smurto - tragedija. Visuomenė į šiuos įvykius reaguoja labai emocingai, informacijos apie juos daug, įvairios ir ji prieinama visiems - net patiems mažiausiems, kuriems sunku suvokti, kas įvyko. Ar tikrai reikia vaikams visa tai matyti, girdėti, kokį poveikį tai jiems gali turėti, „Vakaro žinios“ paklausė vaikų ir paauglių psichologės-psichoterapeutės Viktorijos GRIGALIŪNIENĖS.
„Tai, kaip vaikai priima ir suvokia informaciją, kurią girdi, priklauso nuo daugelio dalykų. Visų pirma - nuo vaikų amžiaus, kaip jie sugeba informaciją suvokti ir interpretuoti. Priklauso ir nuo šeimos - jeigu tėvai vaikui paaiškins, kas įvyko, dėl ko įvyko, vaikui tai neturėtų sukelti kažkokios baimės. Juk jis žino, kaip yra jo šeimoje, - jo mama ar tėtis nenaudoja smurto.
Manau, turime baigti tą sovietizmą ir viską slėpti. Vaikai turi žinoti, kas vyksta. Bet reikia vaikams paaiškinti, kad tai yra blogas elgesys, taip elgtis negalima. Aiškinti: juk tu kartais irgi kažką blogai padarai, bet su tavimi taip niekas nesielgia, nes mušti, stumti, trenkti kokiu nors daiktu, sakyti blogų žodžių kitam negalima.
Kas įvyksta, jei informacija, kurią gauname mes, suaugusieji, nėra išsami? Mes trūkstamą dalį užpildome savomis žiniomis, pagal mums iš mūsų patirties kylančias asociacijas. Taip pat elgiasi ir vaikai - jeigu jiems kažkas neaišku, jie išsiaiškina „patys sau“, savaip ją interpretuoja.
Manau, kad ir ugdymo įstaigose turėtų būti atitinkamai kalbama apie smurtą. Vaikas turi žinoti, kaip su juo elgtis niekas - net artimiausi žmonės - neturi teisės, ir ką jam reikia daryti, kur kreiptis, jei su juo negerai elgiamasi.“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
