Vaikas turi gerai pažinoti savo šaknis

Šeimos centras - tautiškumui ugdyti

„Vakaro žinių“ žurnalistai lankėsi minėtame centre, veikiančiame jau ilgiau kaip metus, Antakalnio rajone, čia mažiesiems darželinukams sukurta jauki namų aplinka, lietuviška dvasia pulsuoja jau vien pažvelgus į kambarių sienas, nukabintas lietuvių tautodailės darbais. Aplinka, skleidžianti savasties dvasią, darosi vis svarbesnė globalėjančiame pasaulyje. Tokiame pasaulyje, pasak A.Sinicės, svarbu žinoti, kas esi, kas tavo šaknys, kitaip liksi pasmerktas vidiniam nerimui ir nė nesuprasi to nerimo priežasčių.

Kaip jiedviem su vyru kilo mintis įkurti tautinę savimonę ugdantį centrą? Alina tvirtina, kad labai natūraliai - idėja kilo iš šeimos.

„Patys auginame tris mažus sūnus: septynerių Artį, ketverių Vilių ir dvejų Augustiną, matėme, kad darželyje jiems kažko trūko, norėjosi, kad vaikai žengtų koja kojon su patriotizmu. Mes su Vaidu esame tikri Tautos patriotai, nes, mūsų manymu, tikras Tautos žmogus yra tikras pilietis. O švietimo įstaigose tautinis ugdymas būdavo tik per šventes. Taigi įkūrėme centrą“, - šypsojosi A.Sinicė.

Sinicų šeima savo vaikuose nuolat mato tautinio ugdymo vaisius: štai jiems viešint Bulgarijoje ir bevaikštant svečioje šalyje, trys mažieji sūnūs užtraukė Lietuvos himną, mažasis - vos dvejų Augustinas - neatsiliko, irgi niūniavo į taktą, mamai Alinai tai buvo džiugus nustebimas. Ji prisiminė: jausmas matyti atžalas tokias atsipalaidavusias ir besididžiuojančias lietuvybe bei ją viešai deklaruojančias nenusakomas.

Lietuvos karinių oro pajėgų lakūnas V.Sinica, paklaustas, iš kur jų su Alina šeimoje tokia didelė meilė savo Tautai, tvirtino, kad dar prieš išvažiuodamas studijuoti į JAV karinių oro pajėgų akademiją Vaidas buvo tvirtai apsisprendęs grįžti ir tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms.

„Būnant svetimoje šalyje meilė Tėvynei tik sustiprėjo. Geriau supratau, kokia nedidelė, bet labai didi savo istorija, kultūra ir dvasia yra mūsų Tauta. Per 4 metus užaugo begalinis noras gyventi prasmingai“, - teigė 32 metų vyras.

Noras pirmiausia duoti ką nors tikrai prasmingo Tėvynei materializavosi ir „Baltų šalele“. Jauna 3 vaikų mama A.Sinicė džiaugėsi, kad jų įstaigoje auklėtiniai kasdien gyvena papročiais ir tradicijomis: mato aplink Lietuvos tautodailininkų kūrinius, jiems sekamos lietuviškos pasakos, sakmės. Tai nereiškia, kad ir kitų tautų pasakų jiems nėra, tiesiog darželinukai savos kultūros gauna daugiau. Tautinis ugdymas čia nėra atskira disciplina, tai kasdienė vertybė, kaip ir mokymas mylėti artimą ar būti geriems.

Centro įkūrėja tikino, kad pastaruoju metu vyraujančios globalizmo tendencijos, kurios šeimose paprastai priimamos ir interpretuojamos skirtingai, padaro joms ir neigiamos įtakos. Moteris sako: kai globalėjame, prarandame tautiškumą. Globalizacija pati savaime nėra blogis, tačiau jei iš aplinkos imame viską, kartu prarasdami tautinį tapatumą, tai jau blogai.

Kas nutinka, kai žmonės globalizmą priima kaip vieną duotybę?

„Tokiuose žmonėse įžvelgiu didelį vidinį nerimą, jie sako, kad jiems gerai, vadina save kosmopolitais, tačiau kai asmuo praranda šaknis, jis nebegali įvertinti ir savo elgesio prasmės, - kalbėjo Alina. - Tam, kad pažintum save, reikia pažinti savo tėvus, senelius, prosenelius, visus.“

Pašnekovės įsitikinimu, jei šios informacijos žmogus neturi, jis jaučia vidinį nerimą, kuris vėliau virsta į pyktį, agresiją, konkurenciją. Tokie žmonės nelaimingi, nors, rodos, turi apčiuopiamus materialinius dalykus. Tačiau ta laimė trumpalaikė, nusiperkama. Tikroji laimė - vidinė ramybė.

30-metė moteris atkreipia šeimų dėmesį, kad vis dėlto patrioto vien ugdymo įstaigos nesubrandins, jei tėvai vaikams nerodys, kad tautiškumas yra svarbus. Vaikai, įgiję kokių nors žinių darželyje, grįžę į namus, tas žinias tuojau pat išbando su tėvais. Jei šie parodo, kad jiems ta informacija nėra svarbi, vaikai jos atsisakys.

Didžiausia grėsmė šeimai išlieka materializmas

Praėjusius metus Katalikų bažnyčia buvo paskelbusi Šeimos metais, norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į šeimos instituciją griaunančias tendencijas. Vienas iš didžiausių visuomenės rūpesčių - mažas gimstamumas ir iš to kylančios demografinės problemos. Dalis tautiečių problemą argumentuoja tuo, kad kurti šeimą trukdo finansai; bijoma prarasti darbą, nes darbdaviai nepageidauja darbuotojų, kurių vaikai dažnai serga.

Daugiavaikė mama A.Sinicė dalijasi patirtimi ir teigia, kad žmonėms labai svarbu suvokti, jog darbas ir šeima nėra atskiri dalykai - tai vientisa ir neatsiejama. „Aišku, kai kurie darbdaviai turi keisti požiūrį į vaikų turintį darbuotoją, rasti lanksčią sistemą, naudingą tiek darbdaviui, tiek darbuotojui, - kalbėjo ji. - Beje, vaikai dažniausiai serga dėl emocinės įtampos, o emocijas jiems perduoda tėvai. Jei šie stresuoja darbe, vaikai tai jaučia ir serga.“

Tradicinei šeimai ir jos institucijai grasina ir iš Vakarų sklindančios homoseksualizmo, socialinės lyties idėjos, kurios paslėpta švietimo forma bando skintis kelią ir į Lietuvos darželius.

A.Sinicė tvirtino esanti už tradicinę šeimą ir suvokimą, kad vaikas apie savo lytiškumą turi sužinoti savo šeimoje, ir ne ugdymo įstaigos prerogatyva nuspręsti tokius dalykus.

Emigracija - dar vienas skaudulys. Lietuvoje daug šeimų, susidūrusių su emigracijos dilema. Gerų ženklų matoma, lietuviai po truputį grįžta į Tėvynę, tačiau džiaugtis dar anksti.

„Emigrantai nuskrenda į užsienį su savo šalies problemomis ir laukia, kada tas bėdas išspręs kita valstybė. Reikia save supurtyti ir pagalvoti, ką galėčiau dar atiduoti Lietuvai, ką galėčiau padaryti, kad būtų geriau“, - patarė pašnekovė.

Žmonai pritarė ir Vaidas. Jo nuomone, gardesnis kąsnis svetur laimės nesuteiks, tik trumpalaikį paviršutinišką pasitenkinimą.

„Kaip medis be šaknų, taip žmogus be savo šalies, Tautos ir šeimos supratimo bei jos puoselėjimo negali klestėti ir būti visavertis. Labai gera ir naudinga prisidėti prie Lietuvos klestėjimo būnant svetur, tai yra įgyjant žinių ir patirties, tačiau nuolat gyventi svetur - tai kaip medžiui nukirsti šaknis ir jį pasodinti derlingoje žemėje“, - kalbėjo V.Sinica.

Jis neabejojo, kad didžiausia grėsmė šeimai ir toliau išlieka materializmas. V.Sinica teigė, jog nauja banga to paties materializmo užplūdo atsivėrus Europos Sąjungos šalių sienoms. Daug žmonių aukojo šeimos ir savo laimę dėl materijos išvykdami svetur. Paklaustas, ką jam reiškia dirbti savai šaliai, Vaidas savo veiklos net neįvardija darbu, greičiau tarnyste.

„Esu Lietuvos karinių oro pajėgų lakūnas. Žinau, kad turiu įgūdžių ir žinių, reikalingų Tėvynei stiprinti ir ginti, todėl jaučiu norą ir pareigą tarnauti. Myliu abi viena nuo kitos neatsiejamas profesijas - lakūno ir kario. Mėgaujuosi tarnyba ir dėl žinojimo, kad mano tarnystė stiprina Lietuvą ir jos žmones“, - tvirtina V.Sinica.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios" priedą „Geras!“