Varpininkas Jonas Kriaučiūnas

Viena iškiliausių Sūduvos krašto asmenybių yra tautos didžiavyris, varpininkas Jonas Kriaučiūnas. Apie jį retai užsimenama šiandieninėje spaudoje.

Verta prisiminti, kad jis yra buvęs žymus draudžiamosios spaudos darbuotojas, tautos atgimimo žadintojas, visuomenininkas ir politinis kalinys. Gimė jis Liepalotėlių kaime, Svetošino gminoje, dabartinėje Kriūkų seniūnijoje, 1864 metų birželio 18 dieną. Vaikystė prabėgo tėviškės sodžiuje ant Nykos kranto. Pasimokęs pas kaimo daraktorių įstojo į Žemosios Panemunės, vėliau į Lekėčių pradžios mokyklas. Iš čia išvyko į Suvalkus ir įstojo į antrą gimnazijos klasę. Čia besimokant pradeda eiti „Aušra“. J.Kriaučiūnas iš karto tapo vienu aktyviausių naujojo lietuviškojo laikraščių platintojų. Surinkęs iš bičiulių 10 rublių užprenumeravo 10 laikraščio egzempliorių. Tačiau paštu siunčiama „Aušra“ pateko gimnazijos vadovų rankosna ir J.Kriaučiūnui teko už tai nukentėti. Jaunuolis po pirmos nesėkmės nenusiminė ir nenurimo. „Aušrą“ ir kitokią lietuvišką spaudą gaudavo per Marijampolėje gyvenusį bendrapavardį mokytoją Petrą Kriaučiūną.

Suvalkų gimnazijoje Jonas buvo vienintelis mokinys, kėlęs lietuvybę tarp ten besimokančių gimnazistų. Už tai jį pradėjo persekioti ne tik mokyklos vadovybė, bet ir lenkiškos orientacijos mokiniai.

Baigęs gimnaziją išvyko mokytis į Maskvos universitetą. Studijavo mediciną. Besimokydamas universitete pradėjo rašinėti į užsienyje leidžiamus lietuviškus laikraščius „Šviesą“ ir „Lietuviškąjį balsą“. Trečiaisiais studijavimo metais staiga nutraukė mokslą ir 1889 metų rudenį nuvykęs į Tilžę įsidarbino Vejerio (Weier) spaustuvėje. Ten visa širdimi įsitraukė į lietuvių atgimimo veiklą. Be tiesioginio darbo, ėmėsi organizacinių rūpesčių, aktyviai reiškėsi žurnalistikos baruose, atnaujino nutrūkusį „Šviesos“ laikraščio leidimą, ją redagavo ir rašė jai ir kitiems lietuviškiems laikraščiams straipsnius.

Tilžėje susipažino su Juozu Adomaičiu-Šernu, Martynu Jankumi, kitais varpininkais. Dalyvavo Rytprūsių lietuvininkų sukurtos „Birutės“ draugijos veikloje. Kai dėl vokiečių žandarų persekiojimo J.Adomaitis-Šernas buvo priverstas išvykti iš Tilžės, „Varpo“ tvarkymo ir redagavimo rūpesčiai užgulė J.Kriaučiūno pečius. Jis už 50 rublių algą ėmėsi laikraščio redaktoriaus, korektoriaus ir ekspeditoriaus pareigų. Kad nepatrauktų caro žandarų dėmesio, pasivadino Johanu Liubovskiu ir tokia pravarde gyveno Tilžėje iki 1895 metų, kol vokiečių žandarai pradėjo juo domėtis, ieškoti, norėdami jį areštuoti.

J.Kriaučiūnas savo atsiminimuose aprašo pirmuosius „Varpo“ laikraščio žingsnius ir vargus. „Varpo“ redagavimo ir tvarkymo reikalais J.Kriaučiūnui dažnai tekdavo slapta pereiti sieną ir lankytis Šakiuose pas Vincą Kudirką, o šis retkarčiais nuvykdavo į Rytprūsius pas J.Kriaučiūną. Leidimus parvykti į Lietuvą mielai jam duodavo vokiečių jaunuoliai, su kuriais J.Kriaučiūnas artimai bendravo. Ilgainiui padėtis ėmė keistis ir redaktorių Vokietijos valdžia pradėjo persekioti. Jis ėmė kaitalioti gyvenamąją vietą, slapta prisiglausdavo pas pažįstamus žmones, ištisais mėnesiais neišeidavo iš kambario.

Ryšininkai jam atnešdavo laikraščiui rengiamą medžiagą, o ją sutvarkęs vėl per tuos pačius žmones perduodavo spaustuvėn. Kurį laiką redagavo sodiečiams skirtą laikraštį „Ūkininkas“. Per penkerius su puse metų J.Kriaučiūnas ne tik redagavo, bet ir pats parašė keliasdešimt straipsnių „Varpui“ ir kitiems jo redaguotiems laikraščiams. Daug publikacijų siųsdavo į Amerikos lietuvių spaudą.

Dėl vokiečių žandarų persekiojimo negalėdamas gyventi ir dirbti Tilžėje, 1895 metais grįžo į tėviškę, kur tikėjosi susirasti kokį nors darbą. Bet jis čia caro žandarų buvo laukiamas ir netrukus Kaune areštuotas. Tardant norėta išgauti, kas siųsdavo medžiagą „Varpui“ ir „Ūkininkui“, su kuo palaikęs nelegalius ryšius. Bet nenorėdamas išduoti V.Kudirkos ir kitų bendraminčių tvirtino jų visiškai nepažįstąs ir Tilžėje negyvenęs, o visą tą laikotarpį buvęs Amerikoje. Bet vis dėlto jam buvo pradėta byla, teko dvejus metus sėdėti Kauno ir Peterburgo kalėjimuose. Paskui dar trejus metus buvo ištremtas į Rėvelį (Taliną).

Po tremties J.Kriaučiūnas vyko į Varšuvą. Bet 1904 metais atgavus lietuvišką spaudą Petras Vileišis jį pakvietė į Vilnių, norėdamas pavesti pirmojo legalaus lietuviško „Vilniaus žinių“ laikraščio tvarkymą ir redagavimą. Šiame dienraštyje spausdino ir savo parašytus straipsnius.

Prasidėjus 1905 metų neramumams atsirado didesnių galimybių ir lietuviams siekti savo valstybės atkūrimo. J.Kriaučiūnui kilo mintis Vilniuje sušaukti lietuvių suvažiavimą. Kartu su Jonu Basanavičiumi parašė atsišaukimą į lietuvių tautą. Tam reikalui pritarė ir P.Vileišis, kiti lietuvių inteligentai. Didysis Vilniaus seimas įvyko 1905 metų gruodžio mėnesį. Į jį susirinko daugiau kaip tūkstantis atstovų. Šis J.Kriaučiūno žygis buvo bene vienas gražiausių ir drąsiausių visoje jo tautinėje veikloje.

Gyvendamas Vilniuje išleido 1907 metų Vilniaus kalendorių, kuriame yra ir keli paties sudarytojo straipsniai.

Iš Vilniaus J.Kriaučiūnas persikėlė į Kauną ir tęsė savo žurnalistinę veiklą, vertėsi knygų leidimu. Išvykęs gyventi į Latviją, redagavo lietuvišką laikraštį „Rygos garsas“. Drėgnas pajūrio oras pakenkė sveikatai. Grįžo į tėviškę, į gimtąjį Liepalotėlių kaimą, ir apie pusę metų gydėsi. Vėl iškeliavo Kaunan, vertėsi tarpininkaudamas parduodant kilnojamąjį turtą, dalyvavo visuomeniniame darbe.

Pirmasis pasaulinis karas J.Kriaučiūną nubloškė Maskvon. Neilgai užtrukęs nutarė grįžti į tuo metu vokiečių okupuotą Lietuvą. Per Skandinavijos šalis vėl atsidūrė Tilžėje, pradėjo redaguoti laikraštį „Dabartis“. Įsitikinęs, kad laikraštis skirtas okupuotos Lietuvos germanizavimui, paliko Tilžę ir parvyko Kaunan. Čia 1916 metais surašė ir paskelbė garsiuosius lietuvių tautos Nepriklausomybės atkūrimo postulatus.

Po Pirmojo pasaulinio karo J.Kriaučiūnas trumpai gyveno Naumiestyje, buvo miesto notaras. Vėliau persikėlė į Kauną, dirbo notaru ir užsiėmė žurnalistine veikla. Paskelbė didelį pluoštą prisiminimų iš savo įdomaus ir turiningo gyvenimo apie V.Kudirką ir J.Basanavičių, Joną Jablonskį ir kitus Lietuvos atgimimo kovų bendražygius. Šakių apskrities istorijos nuotrupų randame jo 1936 m. išleistoje knygelėje „Mano praeities vaizdeliai“. Būdamas Vilniuje 1907 m. lenkų kalba buvo išleidęs brošiūrą „Iš lietuvių-lenkų santykių“. Platus straipsnis paskelbtas almanache „Kovos keliai“.

Paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius beveik kas savaitgalį iš Kauno sugrįždavo į tėviškę, mėgdavo šienauti Nykos pakrantes, pats sodino ir skatino brolio vaikaičius sodinti ąžuolus, kurie ir šiandien ošia jam ilgesingą atminimo giesmę.

J.Kriaučiūnas mirė Kaune 1941 m. vasario 5 d., palaidotas Ilguvos kapinėse. Minint šio žymaus varpininko, žurnalisto, visuomenės veikėjo 125-ąsias gimimo metines kraštiečių pastangomis Ilguvos kapinėse pastatyta paminklinė Ipolito Užkurnio išskobta ąžuolinė skulptūra.