Velykas pasitikime atgimę

Jonas KAUNECKAS, Panevėžio vyskupas:

Džiaugiuosi, kad Lietuvos žmonės švenčia Velykas ir per 25-erius Nepriklausomybės metus nematyti ryškių pasikeitimų. Žiemą prieš Kalėdas jaučiasi išankstinis pasiruošimas, daiktų ir papuošalų pirkimas, tačiau prieš Velykas to mažiau. Manau, žmonės Velykas suvokia teisingiau. Prieš šią šventę žmonės noriai ir dažnai eina išpažinties, kunigams tai didžiųjų darbų laikas. Pastebiu, kad prie klausyklų padaugėja žmonių jau nuo Verbų sekmadienio. Žinoma, gal ne visi turi šį suvokimą, bet didžiuma žmonių šią šventę suvokia ir švenčia tinkamai.

Manau, tokią šventę žmonės susimąsto apie prisikėlimą, aš ir pats žmonėms primenu, kad svarbu prisikelti patiems. Suprasti, ką gero gali daryti ir ką padarai. O gal esi su kažkuo susipykęs, gal ką įskaudinai, gal kitam esi skolingas... Ir to reikia ne Bažnyčiai, o pačiam žmogui. Kai kuriems džiaugsmas - tai svaiginimasis ir malonumai, bet tai dažniausiai netikras džiaugsmas ir baigiasi ašaromis. Todėl mes dažnai su kunigais pasikalbame, kad žmonėms reikėtų daugiau sąmoningumo. Tiesa, kad keičiasi tradicijos ir papročiai, bet svarbiausia to sąmoningumo neprarasti, išsaugoti stiprią moralę.

Todėl labiausiai linkėčiau, kad žmonės gautų viską, ko trokšta. Velykos tai ne tik galimybė mums prisikelti, norint gauti visa tai, ko trokštame, bet tai yra pareiga mums prisikelti. Mąstantis žmogus privalo suprasti, kaip iš savo trūkumų išsivaduoti, kaip susitaikyti su kitu ar susigyventi. Tik tuomet gausime amžiną laimę.

Elvyra ŽEBERTAVIČIŪTĖ, aktorė:

Visada Velykos man siejosi su buvimu su šeima. Tai - svarbiausia. Susirinkimas gamtoje, susitikimas, pokalbis tarp artimiausių žmonių. Aš taip pripratusi nuo vaikystės. Mūsų šeimoje gal nebuvo tiek daug tų tradicijų, bet lietuviai nuo seno juk turi puikius šventinius papročius ir užsiėmimus. Kiek ten įvairių žaidimų, būrimo, mistikos.

Deja, šioje visuomenėje ir prišiukšlintoje globalioje aplinkoje tradicijas ir papročius išlaikyti galios slypi žmogaus rankose. Mes viską supaprastiname ir paliekame tik daigelius. Juk anksčiau žmonės per Kūčias valgydavo tik tradicinius patiekalus ir jokios mėsos. Dabar jau numojame ranka, kad galima ir daugiau, nes tokia didelė pasiūla. Aš atsimenu, kaip vaikystėje mama griežtai neleisdavo valgyti Kūčių dieną ir kartą aš taip norėjau valgyti, kad pamačiusi, jog ji kažką maišė kitoje kiemo pusėje, nubėgau ir išgėriau. Ten buvo acto rūgštis ir aš apsideginau burną. Tada nevalgiau visą savaitę. Bet tradicijos buvo griežtos ir tai normalu. Tuomet tu ir pajusdavai tą šventę, kai nevalgęs atsisėsdavai prie šventinio stalo. Tuomet visi iki vieno patiekalai būdavo ragaujami ir net grūdeliai atrodydavo tokie skanūs ir reikšmingi. Dabar mes tarsi atleidžiame vadžias ir viską supaprastiname.

Todėl Lietuvos žmonėms labiausiai linkėčiau nesivadovauti principu, kad būtų tik paprasčiau, bet šiek tiek sustoti ir pamąstyti apie prasmės plotmes. Bijau, kad visiškai nesupanašėtume ir nesueuropietiškėtume, kad išliktume lietuviai nuo pat savo šaknų. Norėčiau, kad kovotume už save ir savo tradicijas, kad vaikams jas skiepytume. Taip pat linkiu visiems būti sveikiems ir laimingiems, visai Lietuvai norėčiau palinkėti tiesos. Kad tiesa ir šviesa ateitų į žmonių protus ir mes, pamilę vieni kitus, susijungtume ir išsiskirtume pasaulyje savo unikalumu ir lietuviškumu.

Algirdas GAIŽUTIS, Lietuvos edukologinio universiteto rektorius:

Aš neprisidedu prie nuomonės, kuri atriboja Kalėdas ir Velykas pagal jų reikšmę. Manau, kad tai neatskiriamos bendros plotmės. Galbūt tik vaikiško tikėjimo lygmeniu gali jos atsiskirti, nes tai juk ir skirtingi metų laikai, o vaiko sąmonė dar mažai ką aprėpia. Bet suaugusio žmogaus tikėjimo gelmėse šios šventės sudaro vienį, jų net neįmanoma lyginti ar priešinti. Jos abi yra neatsiejamos mūsų egzistencinės plotmės, jeigu mes iš tiesų esame tie, kurie tiki ar vis dar ieško tikėjimo.

Manau, kad mes, lietuviai, tikrai sugebame ir mokame šiomis šventėmis pasidžiaugti ir jas suvokti kaip labai svarbius dalykus. Gyvenimo monotonijoje sakralinių švenčių buvimas yra būtinas ir neišvengiamas dalykas. Visa mūsų žmonijos ir kultūros istorijos tradicija rodo, kad visas kasdienis gyvenimas turi būti anksčiau ar vėliau persmelktas ta atokvėpio akimirka. Tai gali būti šventės, ritualai, įvairios ceremonijos. Natūralu, kad tarp įvairių skirtingų kultūrų ir tradicijų ypatingą vaidmenį vaidina su sakralumu susijusi sfera.

Kadangi ši šventė susijusi su tikėjimo gelme, galvočiau, kad svarbiausia ir yra tikėjimas, viltis bei meilė. Linkėčiau, kad šie dalykai niekuomet neapsiblaustų mūsų protuose ir mūsų veiksmuose. Norėtųsi, kad Velykų rytas pripildytų mūsų širdis nepakartojamo džiugesio, noro gyventi gražiau, atviriau. Todėl visiems Lietuvos žmonėms linkėčiau, kad su Velykų rytmečiu ateitų tyras pavasaris bei atgimimas į mūsų mintis, bendravimą, siekius, svajones.

Kristina ZMAILAITĖ, Operos solistė:

Mums Velykų šventė visuomet simbolizuoja labai lauktą pavasarį, gamtos atgimimą, saulės grįžimą. Nuo šios šventės viskas, man atrodo, pradeda dažytis šviesiomis spalvomis. Man kasmet vis svarbesnės pradeda darytis velykinės tradicijos. Todėl šeimoje stengiamės visų jų laikytis. Man atrodo, kad švenčių prasmę suvoki tuomet, kai lieki paskutine tradicijų grandimi šeimoje, kai tave sukrečia netikėtumai. Bent mūsų šeimoje taip atsitiko. Dabar tos šventės atrodo ne taip kaip vaikystėje ar jaunystėje, dabar jos atrodo tokios ypatingos ir svarbios. Jose labai svarbu tradicijos, pasninkas, bet svarbiausia - buvimas su šeima.

Manau, šeimos atsakingos už tradicijų ir šventės supratimo perdavimą jaunajai kartai. Žinoma, gal mūsų Tautoje kiek viskas sudėtingiau, nes patyrėme 50 metų okupacijos, tačiau viskas mūsų pačių rankose. Todėl tiek savo artimiems, tiek visos Lietuvos žmonėms norėčiau palinkėti gyvenimo be streso. Suprantu, kad gyvenimas yra banguotas, todėl linkėčiau tos bangos viršutinės keteros, kuri yra aukščiausiai pakilusi. Norėčiau, kad visiems būtų kuo geresnis, šviesesnis ir malonesnis tas velykinis atgimimas. Linkiu kartais susirasti atramos objektą, kuris padeda, kai sunku. Nes kartais žmonėms labai sunku kažkuo patikėti, todėl linkiu visiems atrasti kažką savo, kas padėtų sunkiais momentais, suteiktų stiprybės ir padėtų pamatyti, kad pasaulis gali būti visai gražus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“