Verslininkas Ilja LAURSAS: Rekordinę infliaciją sukėlė ne karas

Viešojoje erdvėje šiandien įprasta girdėti, jog dėl visko kaltas karas Ukrainoje. Arba skaityti, jog geras įrankis kovai su infliacija - palūkanų didinimas. Tačiau tokios kalbos priimtinos ne visiems. Ausis pjauna jos ir tiems, kurių niekaip nepavadinsi neišmanėliais ar marginalais.

Dvigubas peilis

Štai žinomas investuotojas I.Laursas pastebi, jog su visomis bėdomis kovojama spausdinant papildomus pinigus. Per pandemiją tiek Amerika, tiek Europa šiuo atžvilgiu tarsi lenktyniavo, bet šių metų sausį Amerika de facto pradėjo mažinti pinigų kiekį, nes suprato, kuo gresia infliacija: masinis žmonių nepasitenkinimas, ekonomikos sąstingis ir t.t. Europa pasielgė priešingai - rugpjūtį dar padidino pinigų spausdinimo greitį. Ir dar didina palūkanų normas. Pasak verslininko, pinigų „kepimas" ir palūkanų didinimas - dvigubas peilis.

„Vadovaujamasi logika, kad atimsim iš žmonių pinigus - nebeturės už ką pirkti, tai ir kainos kris. Nes palūkanų normos skriaudžia tuos, kurie pasiėmė paskolas būstams", - konstatavo I.Laursas.

Dovana bankams

Verslininkas įsitikinęs, kad Europos centrinis bankas (ECB) daro klaidingus sprendimus, bet Lietuva negali jiems pasipriešinti.

„Tie prispausdinti pinigai patenka į rinką. Jei mes, kaip Lietuva, patekome į euro zoną, tai tam tikra prasme atidavėme gabaliuką savo finansinės nepriklausomybės. Tokiu atveju mažiausia, ką mes galime padaryti - protingai dalyvauti prispausdintų pinigų paskirstyme. Priklausomai nuo situacijos ECB daro pirkimus prispausdintais pinigais. Nuspręsdama, kiek pinigų prispausdinti, ECB suplanuoja, ką daryti su jais. Dažnu atveju yra perkami paskolos lakštai - superkamos paskolos, obligacijos ir panašiai. Dažniausiai - valstybių arba komercinių bankų. Teorija sako: jei ECB prispausdina milijardą naujų eurų ir už tai supirkinėja komercinių bankų obligacijas, tie pinigai patenka į komercinių bankų balansą. ECB dažnai tokį pirkimą palydi kokiu nors pageidavimu. Pavyzdžiui, kad komerciniai bankai duotų pigius kreditus žmonėms: kad galėtų pigiau būstus įsigyti ir t.t. Tokia yra teorija.

Bet praktikoje instrumentų tą užtikrinti nėra ir bankai elgiasi taip, kaip elgiasi. Žmonės vis tiek nemato pigių kreditų, nes bankams svarbu ne palūkanų dydis, o kredito gavėjo patikimumas. Nuo to, kad ECB palinki duoti pigius kreditus pensininkams, jų mokumas, patikimumas, galimybė grąžinti kreditą nepadidėja. Todėl komerciniai bankai elgiasi bet kaip.

Ką tuo noriu pasakyti? Jei jau spausdiname pinigus, tai, chebra, padovanokite juos žmonėms. Tiesiog kiekvienam žmogui išmokėkime 200 eurų ar kažkiek. Perveskime į jų sąskaitą, kad jie galėtų daryti, ką nori. Tai būtų sąžiningiausia. Aš, kaip pilietis, turėčiau pretenduoti į gabaliuką tų naujų pinigų. Bet taip irgi tik teorija sako, o praktikoje pinigai atitenka bankams", - „Vakaro žinioms" komentavo I.Laursas.

Lietuvai nereikia žiopsoti

Tiesa, superkamos ne tik bankų obligacijos, bet ir valstybių skolos.

„Štai čia yra būtent ta vieta, kur Lietuva galėtų turėti labai aktyvią strategiją - nežiopsoti ir valstybės mastu pretenduoti proporcingai savo šalies ekonomikos dydžiui į tų naujų pinigų gabaliuką.

Turėtų visuomenė viešoje diskusijoje spręsti, ką daryti. Paprastai tariant, ECB prispausdina kelis milijardus eurų, Lietuvai atitenka 100 mln. eurų ir tie pinigai turėtų patekti į žmonių sąskaitas. Nors galėtų patekti ir į valstybės kišenę, bet tada turi būti paskirstomi viešai. O dabar tai prieinama labai nedaugeliui specialistų. Manęs tai netenkina, piktina kaip pilietį. Aš - už Ukrainą, remti ją šventa ir teisinga. Kai žadama surinkti milijardus ir atiduoti - mane tenkina, bet netenkina, kai nesako, iš ko atimsime ir kaip", - akcentavo I.Laursas.

Infliacija ne taip mažinama

Verslininkas pažymi: bet kokiu atveju, jei pinigai bus spausdinami, net ir juos padalinus teisingai, tai infliacijos nesumažins, kovosime tik su jos pasekmėmis - padėsime žmonėms ją išgyventi.

„Vien Lietuva nieko negali padaryti dėl infliacijos mažinimo. Kai pasirašėme sutartį dėl stojimo į euro zoną, atsisakėme nacionalinės teisės tvarkytis su pinigais. Nenoriu kalbėti, ar teisingai pasielgėme, ar ne. Tačiau noriu priminti, kad yra ES narių, kurios to nedarė. Pavyzdžiui, Lenkija to nedarė ir manoma, kad dėl to lengviau susidorojo su ankstesnėmis krizėmis, kad ir su „kovido" pandemija, nes turėjo savarankišką pinigų politiką. Laikoma, kad dėl to Švedija lengviau atlaikė smūgius.

Todėl Lietuva viena dabar nieko negali padaryti.

Bet jei kalbėtume apie visą Europą, tai kertinis momentas - kodėl, kas, kada, kokiu sprendimu nusprendžia prispausdinti pinigų. Jei pažiūrėsime į įstatymus, pamatysime, kad ECB juos pažeidžia. Juk įstatyme įkalta prievolė ECB užtikrinti ne didesnę nei 2 proc. metinę infliaciją. Tokia svarbi institucija sulaužo įstatymą - ir niekas nieko nesako. Tai irgi piktina. Sulaužo, nes politikai sako: mums reikia pinigų, nes „kovidas", karas, krizė. Politikams visada reikia pinigų, o tada ECB ima ir prispausdina. O kokiu pagrindu? Kas nusprendžia?", - retoriškai klausė pašnekovas.

Anot jo, yra rastas būdas, kaip piliečiai turi „maitinti" valstybę - per mokesčius.

„Įstatymuose aiškiai numatyta, kas, kiek mokesčių moka, kaip valstybė juos naudoja. Tokie įstatymai man patinka, nes yra skaidrūs. Žinau, už ką turiu mokėti: už kapitalą, už nekilnojamąjį turtą, automobilį. Tada pats gali priimti sprendimus ir žinoti, kokios bus pasekmės.

Papildomo pinigų kiekio išleidimas yra neskanus būdas. Bet jei jau spausdiname papildomai - tai tik tokiu tempu, kokiu auga ekonomika. Pagaminame šimtą prekių - atspausdiname papildomų 100 eurų. Kitais metais pagaminame 200 prekių - atspausdiname 200 eurų. Tada atitiktų pinigų kiekis ir paslaugų bei prekių kiekis, žmonės nepajustų ekonomikos prieaugio, bet bent jau jei vakar už kažką mokėjo tam tikrą savo pajamų dalį, tai ir kitąmet tokią pat dalį mokės. Blogiausia, kad nėra jokio reguliacinio instrumento. Užsimano - ir spausdina", - piktinosi I.Laursas.

Socialistinis kelias

Jis akcentavo, kad palūkanų normos reguliavimas ir pinigų spausdinimas yra neatsiejami dalykai.

„Priminsiu, kad iki 2008 m. krizės palūkanų normą iš esmės reguliavo rinka. Tai buvo atspindys žmonių pasirinkimo, ar šiandien išleisti pinigus, ar taupyti. Po 2008 m. krizės komerciniai bankai buvo priversti pasiduoti komandinei ekonomikai, kai pasakoma: šiandien bus 1 proc., kitais - 3 proc.

Atrodo, kad tai - tik skaičiai. Bet tada paskolą pasiėmęs žmogus vienais metais už paskolą moka 2 tūkst. eurų, kitais - jau 5 tūkst. eurų. Žmogus galvojo išmokėti už butą per 10 metų, o dabar supranta, kad nebesugebės ir teks atsisveikinti su būstu. Nes atlyginimų didėjimas labai smarkiai vėluoja paskui sprendimus didinti pinigų kiekius arba palūkanų normas. Sprendimai priimami staigiai, o algos, duok, Dieve, po metų ar dvejų pasiveja.

Tie du reguliaciniai mechanizmai, kai ECB ar valstybės, o ne rinkos, tai sprendžia, yra socialistiniai, komandiniai. Populistinis sprendimas didinti palūkanas prives prie to, kad verslas atleidinės darbuotojus, mažiau gamins ir t.t.", - įspėjo investuotojas.

Moka pensininkai, uždirba oligarchai

Pasak jo, tikroji milžiniškos dabartinės infliacijos priežastis - ne karas Ukrainoje.

„Jei pinigų spausdinimo nebūtų, vienos paslaugų ar prekių klasės pabrangimas automatiškai vestų prie kitos klasės pigimo. Nes žmogus turi pinigų tiek, kiek turi. Todėl, jei išleidžia pabrangusiam kurui, negalės tiek pat pinigų išleisti kitoms reikmėms ir jos automatiškai privalėtų pigti.

Tačiau jei tu prispausdini pinigų, tada gali brangti ir kitos klasės prekės bei paslaugos. Bet politikai visada randa pasiteisinimą, kad infliaciją lemia karas, „kovidas" ar dar kažkas. Nors kiekvienam aišku, kad viskas brangsta, jei tu prispausdini pinigų. Jei tu taip elgiesi, visi nuo to nepasidarys turtingesni, tik kainos išaugs. Tiesioginė pasekmė - žmonių skurdinimas.

Valstybė sako: energetikos kainų brangimą kompensuosime. Bet nesako, iš ko paimsime, kad duotume.

Arba skolintis reikia, arba prikepti naujų pinigų. Skolinsimės - vaikai grąžinti turės. Gal padidinti mokesčius? Pavyzdžiui, akcizus kurui, kad taupytume?

Reikia viešų diskusijų, bet viskas daroma po kilimu. Nes dabartinė politika yra infliacinis kelias, kuris nėra teisingas. Einant tokiu keliu daugiausiai moka pensininkai, mat pensijos nespėja paskui infliaciją. O kas uždirba? Paradoksas, bet esant dabartiniai finansinei ir energetinei krizei didžiausius pelnus žarsto energetikos kompanijos ir bankai. Nors krizė yra būtent jų sektoriuose", - reziumavo I.Laursas.