Viešas istoriko Algimanto Kasparavičiaus atsakas prezidentui V.Putinui

Vienintelis istorikų luomo atstovas dr. Algimantas Kasparavičius pasiekė, jog tas pats leidinys išspausdintų ir jo publikaciją - atsaką į istoriniu revizionizmu persmelktą V.Putino straipsnį. Pateikdamas faktus ir skaičius, vienas kurių, pavyzdžiui, kaip Sovietų Sąjunga prieš tris mažas Baltijos respublikas, bendrai paėmus turinčias apie 70 tūkst. kovotojų, jų okupuoti pasiuntė pusę milijono karių.

- Prezidentas Gitanas Nausėda padėkojo jums už išskirtines pastangas atsakant į V. Putino melą tarptautinėje bendruomenėje. Apie ką dar kalbėjote susitikime su Lietuvos prezidentu?

- Manau, svarbu, jog valstybės vadovas randa laiko ir istorijai, kaip akademinei disciplinai, istorinei atminčiai, galų gale, istorijos politikai, nes šios temos yra svarbios mūsų tapatybei. Ypač turint galvoje globalų XXI amžių ir tam tikrą nestabilumą tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Juolab, kad tas nestabilumas yra įvairus: ir ekonominio, ir geopolitinio, ir kultūrinio pobūdžio. Prieš keletą metų Europą užplūdusių pabėgėlių krizė atsiliepia ir šiandien, matome, kas vyksta, kokie judėjimai formuojasi JAV, Vokietijoje, neramumai Baltarusijoje ir pan. Visi mano paminėti taškai nerodo tam tikro stabilumo pasaulyje, o nestabiliame pasaulyje išlaikyti savo tapatybę, šiuo atveju pirmiausia per istorijos suvokimą, per istorijos dėstymą mokyklose jaunajai kartai, visuomenės konsolidacijai, manyčiau, svarbu.

- Buvote vienintelis istorikas, pasiryžęs tame pačiame leidinyje istoriniais faktais duoti atsaką V.Putinui. Kodėl jums tai buvo svarbu?

- Nebūčiau linkęs savęs sureikšminti. Galbūt, tiesiog taip susiklostė, kad į Antrojo pasaulinio karo problematiką - ypač jo išvakares, priežastis, aplinkybes, to meto Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, kitų Europos šalių užsienio politiką, diplomatiją, taigi ir Ribentropo-Molotovo paktą - esu nemažai įsigilinęs. Galima sakyti, kad ši tematika yra mano tiesioginio darbo dalis ir vienas pagrindinių tyrimų objektų. Kita vertus, kai tokio lygio žmogus, kaip prezidentas Vladimiras Putinas, t.y. didžiosios valstybės vadovas, autoritarinis lyderis pateikia istorinę interpretaciją radikaliai besikertančią su istorine tiesa ir faktais, reaguoti tampa istoriko pareiga. Ypač, kada kaimyninės šalies prezidentas neigia akivaizdžius okupacijos-aneksijos faktus ir tvirtina, kad Lietuva, kitos Baltijos šalys 1940 m. vasarą į Sovietų Sąjungą įstojo savo laisva valia ir pagal tuomet galiojusią tarptautinę teisę. Toks pareiškimas, mano galva, yra ne tik tarptautinės teisės pamynimas, bet, tam tikra prasme, ir užslėptas revizionizmas. Nes čia jau kyla principinis klausimas: jei Sovietų Sąjunga Lietuvą, Latviją, Estiją esą „teisėtai" ir „legaliai" užėmė 1940 m. vasarą, tai kas gali paneigti, kad panašų „teisėtumą" išpažįstanti ir šiandienininė jau posttotalitarinė Rusija, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, to nepakartos?

JAV dešiniųjų politinis žurnalas, kuriame išspausdintas šis straipsnis, yra populiarus, turi didžiulę auditoriją ir politinę-intelektualinę įtaką tam tikroms visuomenės grupėms ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Europoje, iš esmės visame pasaulyje. Jame gvildenamos labai opios pasaulinės politikos temos: didžiųjų valstybių santykiai, interesai, karas, taika, pinigai, moralė ir t.t. Štai, pavyzdžiui, vienas autorius šiame žurnale atvirai kelia retorinį klausimą, nuo kurio šiurpsta oda: ar, Rusijai įsiveržus ir vėl okupavavus Baltijos šalis, JAV prezidentas prieš rusų pajėgas čia turėtų panaudoti atominį ginklą ar, aukodamas amerikiečių gyvybes, stengtis tas šalis išlaisvinti tradiciniais būdais? Suprantama, kad tokios ar panašios temos elektrizuoja ir augina žurnalo auditoriją, daro ją dar didesnę. Todėl, kai didžiuliame prezidento Putino straipsnyje apie Antrojo pasaulinio karo pamokas Baltijos valstybėms skiriami vos 5 sakiniai, kurie visi istoriškai klaidingi, natūraliai tenka ieškoti būtų kaip tą netiesą paneigti, kol ji dar neužkariavo Vakarų viešosios nuomonės.

Kartu reikia pripažinti, kad rengdamas savo straipsnį prezidentas Putinas puikiai apgalvojo jo schemą ir dėstymą. Nesigilinant į niuansus ir detales, bendrai paėmus, straipsnis gana artimas tiesai ir pakankamai taikliai, tikroviškai piešia Antrojo pasaulinio karo išvakarių situaciją. Aišku, išeinant iš SSRS-Rusijos interesų. Bet tai - natūralu: taip elgiasi visų valstybių vadovai. Tačiau trumputė pastraipa apie Baltijos valstybes visiškai nepanaši į tiesą. Toks bandymas gana tikroviškame paveiksle „prakišti" akivaizdų istorijos falsifikatą tampa dar pavojingesnis, nes išlepęs Vakarų skaitytojas tokios „smulkmės" gali ir nepastebėti. Charakteringa ir tai, kad Vakarams pakišęs „feiką" apie Baltijos valstybių „savanorišką", „teisėtą" inkorporaciją į SSRS, Putinas tuo pat metu net neužsiminė apie Suomiją, kuri taipogi 1939 m. rugpjūtį buvo Ribbentropo-Molotovo pakto objektas. Manau, toks prezidento Putino išskirtinis dėmesys Baltijos šalims ir iš dalies Lenkijai yra jo asmeninė „padėka" pastarosioms už jų pastarųjų metų nuolatinį triūsą perdėtai rūpinantis Rusijos reikalais. Kai su Suomija situacija visai kita: Maskva ir Helsinkis dalykiškai bendrauja ir net reguliariai keičiasi aukščiausio lygio politiniais vizitais.

Pateisindamas 1939 m. Ribentropo-Molotovo pakto sudarymą ir 1940 m. Baltijos valstybių okupaciją, Rusijos prezidentas iš esmės kartoja sovietinės propagandos ir istoriografijos klišes, kurias seniai paneigė šiuolaikiniai, taip pat ir Rusijos istorikai, gina stalinistinę užsienio politikos doktriną, pagrįstą imperiniu požiūriu į kitų valstybių suverenitetą. Tai, žinoma, kelia susirūpinimą ir nuogąstavimą, kodėl taip yra daroma ir kas už to slypi. Ypač, kada taip veikia didelė kaimyninė - įtakinga, branduolinė pasaulinė jėga.

Ribentropo-Molotovo protokolai buvo pasmerkti dar 1989 metų gruodžio 24 d., kai SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė tuo klausimu specialų nutarimą, kuriuo Ribentropo-Molotovo protokolus pavadino „neteisėtais, prieštaraujančius socialistinės valstybės užsienio politikai". Turint omeny, kad nuo šio istorinio Aukščiausiosios Tarybos deputatų sprendimo praėjo 30 metų, dabar turime tam tikrą lyg ir revanšą. Vėl iš Kremliaus girdime, kad taip reikėjo daryti, nes tai atitiko Sovietų Sąjungos nacionalinius interesus: esą okupuodama ir aneksuodama Baltijos šalis Sovietų sąjunga siekė užtikrinti savo geopolitinį saugumą. Prezidentas Putinas savo straipsnyje viską suvedė į tai, kad toks tuo metu buvo sovietų nacionalinis interesas ir todėl esą tai buvo teisėta, legalu bei neprieštaravo tarptautinei teisei. Pagalvokime, kur tokia politinė logika veda? Ypač prisimenant, kad 1920-1940 m. Lietuva su Rusija/SSRS buvo pasirašiusios net keletą dvišalių sutarčių (Taikos, Nepuolimo, Savitarpio pagalbos, etc), kuriomis pastaroji buvo įsipareigojusi visais atvejais gerbti Lietuvos suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Be to, minimu laikotarpiu abi šalys priklausė eilei tarptautinių organizacijų, buvo pasirašiusios tarptautines sutartis, kurios draudė karą ir agresiją iš principo. Abi buvo tarptautinės teisės subjektai, įsipareigoję laikytis tos pačios tarptautinės teisės normų.

Tokiame kontekste mano svarbiausias uždavinys buvo ne daugžodžiauti, bet labai konkrečiai išvardinti ką, kokius tarptautinius susitarimus stalininė SSRS sulaužė ir ką dabar prezidentas Vladimiras Putinas bando pateisinti. Manau, čia ir visa esmė.

- Įspūdį padarė jūsų straipsnyje pateikti SSRS karinę puolamąją intervenciją, o ne savanorišką Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą iliustruojantys skaičiai ir faktai, kurių, manau, daug kas nežinojo ir Lietuvoje...

- Faktų yra daugybė, istorikas visada renkasi, kuriuos jų išryškinti. Pasirinkau tokius, kurie būtų aktualūs ir užsienio auditorijai.

Istoriniai dokumentai rodo, kad 1940 m. birželio 15 d. įsiveržimą į Lietuvą (ir kitas Baltijos valstybes) SSRS politinė-karinė vadovybė planavo ir organizavo kaip tipišką puolamąją karinę operaciją. Operacijos išvakarėse SSRS karo ligoninėse buvo atlaisvinta keliolika tūkstančių vietų sužeistiesiems, o GULAG'o sistemoje parengta apie 50-70 tūkstančių vietų būsimiems karo belaisviams. Birželio pradžioje Gynybos komisaro įsakymu sustabdyta atitarnavusių raudonarmiečių demobilizacija ir prie Lietuvos, Latvijos, Estijos sienų sutelkti stambūs Raudonosios armijos gyvosios jėgos ir technikos junginiai: 435 000 raudonarmiečių; apie 8000 patrankų ir minosvaidžių; per 3000 tankų; daugiau nei 500 šarvuočių; 2601 karo lėktuvas.
Jei prie visų šių pajėgumų dar pridėsime 1939 m. lapkritį Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje įkurdintų SSRS karinių bazių grupuotes bei 1940 m. birželio 14 d. rytą Baltijos jūroje SSRS karinio laivyno pradėtą Baltijos šalių blokadą, tai turėsime gerokai per pusę milijono karių su milžiniška karinės technikos armada.
Tad ir pateikiau faktus, kad 1940 m. birželio 15-17 d. Sovietų Sąjunga prieš tris mažas Baltijos respublikas, iš viso turinčias apie 70 tūkstančių kovotojų, jų okupuoti pasiuntė pusę milijono karių - didesnę karinę armadą, nei Didžioji Britanija, 1940 m. gegužę-birželį per Lamanšą į pagalbą Prancūzijai gelbėti Europą nuo nacistinės Vokietijos. Britai tuomet per Lamanšą prieš Hitlerį pasiuntė mažiau nei 400 tūkst. karių. Žiūrint į šiuos skaičius belieka tik karti ironija: Stalinas Baltijos šalis „nugalėjo", o va britai su prancūzais nugalėti nacių 1940 neįstengė: jiems prireikė ne tik amerikiečių pagalbos, bet ir to paties Stalino divizijų.

Žiūrint tokiu kampu jau nekyla klausimas, kodėl Europa liko nacių pavergta. Tai iš dalies priekaištas ir Vakarų sąjungininkams. Jei 1940 gegužę-birželį britai į pagalbą prancūzams būtų pasiuntę ne vien ekspedicinį korpusą, o rimtas karines pajėgas, naciai būtų sumušti Prancūzijoje ir nepaisant jokio Pakto su naciais Stalinas net nosies nebūtų kišęs į Baltijos valstybes. Deja, nueita kitu keliu: interesų, kompromisų, egoizmo. Ir tuomet, kai suvoki tuos skaičius ir proporcijas, netenka stebėtis, kodėl Stalino divizijos 1945 metais stovėjo Austrijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Berlyne ir pan., o Baltijos valstybės - liko giliame Raudonosios armijos užnugaryje. Tiesiog vardan savo interesų Stalinas buvo pasiruošęs mokėti didesnę kainą, nei Vakarai: Rytų fronte buvo sumalta apie 80 proc. vermachto, o Vakarų fronte - 20 proc. Štai ir atsakymas, kodėl mes 50 metų gyvenome sovietų aneksuoti. Ne tik mes, praktiškai - pusė Europos.

Šie skaičiai, manau, yra ženklas ir signalas pradėti galvoti jau šių dienų politikams: ką jie veikia, kam tarnauja, kur link suka valstybę, kokios galimos pasekmės ir kokio tvirtumo mūsų sąjungininkai?

- Ar žinote reakciją po jūsų viešo atsako V. Putinui?

- Mano straipsnyje, išspausdintame rugsėjo 12 dienos „The National Interest" numeryje, nebuvo daug publicistikos, tiesiog pateikiau eilę istorinių faktų, skaičių, sutarčių pavadinimų, juridinių formulių. Koks rezultatas? Pirmąją dieną po straipsnio pasirodymo jis buvo pirmoje vietoje pagal skaitomumą, vėliau, kokias 4 dienas dienas laikėsi antroje, trečioje, penktoje vietoje ir pan - iš pirmojo dešimtuko jis neiškrito visą pirmąją savaitę. Tad reakcija, manau, buvo. Turint omeny, kad amerikiečiams Europa nėra labai įdomi, ir abejoju, ar dauguma amerikiečių apskritai žino, kur ta Lietuva yra, manau, rezultatas neblogas. Straipsnį amerikiečiai, greičiausiai, skaitė ne dėl Lietuvos istorijos ar aktualijų, bet dėl jame minimo Rusijos prezidento ir kritikos jam. Be to, redaktoriai straipsnį iliustravo įspūdinga prezidento Vladimiro Putino nuotrauka.

Svarbiausia, manau, kad tarptautinė auditorija sužinojo ne tik prezidento Putino požiūrį į istoriją, bet ir realius faktus apie Baltijos šalių „norą" tapti Sovietų sąjungos dalimi.