1 nuotr.Jau kurį laiką rajono kaimuose pasigirsta istorijų apie dingusius, grandine prie būdos pririštus gyventojų augintinius. Kai Vaineikių, Daunoriškės ir Bertaučių kaimuose gyventojai savo kiemuose rado tik savo keturkojų sargų kūnų likučius, ėmė skambinti pavojaus varpais, kad į kaimus medžioti traukia ne kas kitas, o vilkai.
„Panašu, kad tikrai vilkas, įsisukęs į nuošalesnes kaimų sodybas. Iš matytų pėdų galima susidaryti įspūdį, kad plėšrūnas vienas ir didelis. Bet dabar jau girdėti žmonių pranešimų, kad ir Lankaičių kaime šuo papjautas" - pasakoja Daunoriškės kaimo seniūnaitis Gediminas Vitkauskas, dar gerai prisimenanatis, kaip prieš keletą metų plėšrieji miško gyventojai Rudiškiuose išpjovė 10 keturkojų žmonių draugų.
Pradėjus aiškintis, kas dedasi rajono kaimuose, išaiškėjo, kad pirmoji galimai plėšrūno iš miško auka yra kiemsargis iš Bertaučių kaimo Jokštų sodybos.
Lapkričio 7-osios vėlų vakarą šeimininkai pro langą pamatė prabėgančio didelio gyvūno šešėlį, o ryte prie būdos rado tik grandinėje likusią augintinio galvą.
Jau buvo girdėję kraupių žinių iš Latvijos
Vaineikių kaime gyvenantys Janina ir Aleksas Bartkevičiai savo augintinės Pandos pasigedo dar gruodžio viduryje, po atlydžio.
Vieną rytą, prieš išvažiuojant į darbą, sutuoktiniai užsuko į garažą. Dėmesį iškart atkreipė į šalia buvusią tuščią augintinės būdelę ir besimėtančią grandinę. Iš vakaro dar pašėrė, pakalbino, o ryte - nebėra. Pirma mintis - jau bus nutrūkus, pabėgus...
„Dar tą pačią dieną apėjome visus kanalus, krūmokšnius - sakom, gal kur belakstydama užkliuvo. Niekur nieko, jokio pėdsako - kaip į vandenį dingusi. Tas dovanotas mažas šunelis buvo mūsų visų, ypač anūkų numylėtinis, tad aktyviai sekiau socialiniuose tinkluose pranešimus apie palaidus, priklydusius šunis - turėjom vilties, kad atsiras. Kiek skelbimų peržiūrėjau, vis ne mūsų Panda... Tada ir pagalvojau - bus kas mūsų meilutę priglaudę..." - apie nemalonų incidentą pasakoja Janina Bartkevičienė.
Beveik 40 metų Vaineikių kaime gyvenanti šeima iki šiol nėra nei matę, nei girdėję, kad į jų kaimą vilkai trauktų šunis medžioti.
Nors pirmas signalas, kad kažkur aplinkui siautėja plėšrūnas ar jų gauja, buvo. Dar prieš Pandos dingimą Aleksas lankėsi kaimyninės Latvijos Saulitės kaime ir ten girdėjo žmones kalbant, kad vilkas šešis šunis papjovęs...
O kai iš kaimynės sužinojo, jog prie būdos rado tik likusią savo augintinio galvą - dieną atsliūkinęs vilkas papjovė, Bartkevičių šeimą ta žinia tiesiog nupurtė ir visas įvykių scenarijus ir dėl jų Pandos stojosi į savo vietas. „Jau kurį laiką rytais Panda atrodė kažko sunerimusi, baili. Jau buvom žadėję naktimis ją įsileisti į katilinę... Kas galėjo pagalvoti apie mūsų šunelių skerdynes, kai to niekada nėra buvę? Jau dabar ir žmonėms baugu į kiemą vieniems išeiti", - J.Bartkevičienė apgailestauja dėl tragiškos kaimo augintinių baigties.
Rado nuvilktą ir papjautą
Savo augintinio pasigedo ir Daunoriškės kaimo vienkiemyje prie miško gyvenantis Gediminas Savickas. Vyras apie pusę vienuoliktos dienos išvažiavo į Joniškį, akimis dar palydėjęs po kiemą lakstantį palaidą savo augintinį.
„Grįžau po pusantros valandos. Mano 14 metų senumo kudliaus niekur nebėra. Iškart sniege dėmesį patraukė vilkimo žymės ir didelės gyvūno pėdos - šuns arba vilko. Pasikviečiau kaimynystėje gyvenantį ūkininką ir kartu tais pėdsakais pasekėme, kur jos veda.
Maždaug už pusantro šimto metrų ir radome mano šunelį, plėšrūno išėstais viduriais. Labai gaila augintinio - visada savo balsu ir dieną, ir naktį pranešdavo apie ateinančius svečius. Niekur jis iš kiemo nesitraukdavo, į laukus nebėgdavo. Keisčiausia, kad plėšrūnas jį sumedžiojo dienos metu" - pasakoja G.Savickas.
Pakviestas mokslininkas
Į rajoną vilko pėdsakais pasekti atvyko Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkas, stambiųjų plėšrūnų tyrinėtojas, asociacijos „Ekosistemų apsaugos centras" vadovas Petras Adeikis. Su savimi jis atsivežė dronus su termokamera ir pakėlęs virš Daunoriškės ir Vaineikių kaimų miškelių, bandė identifikuoti ten gyvenantį plėšrųjį žvėrį, nusiteikusį prieš žmonių augintinius.
„Vilką, ir būtent tą, kuris įsitaisė šunis pjauti, surasti tai ne tas pats, kaip nueiti į „Maximą" apsipirkti. Termokamera surasti miške vilką gali, bet nesi tikras, ar jis būtent tas, kurio ieškom? Jei iš ekosistemos eliminuosim ne tą, o pirmą užtiktą, tos nelaimės ir toliau tęstis. Todėl geriausia yra, kai iškart, kai žmonės aptinka papjauto savo naminio gyvūnų palaikus ar jų dalį, jo neliestų, bet iš karto, tą pačią minutę praneštų man.
Didžiausia tikimybė sulaukti plėšriojo vilko būtent tykojant jo prie palikto grobio. O vilkas visada prie jo grįžta. Kada? Priklauso nuo daugelio faktorių. Galima jo sulaukti ir kitą dieną, o galima ir po savaitės", - komentuoja mokslininkas P.Adeikis.
Susiduriama su dvigubais sunkumais
Pasak stambiųjų plėšrūnų tyrinėtojo P.Adeikio, ieškant plėšrūno, siekiant jį eliminuoti iš ekosistemos, šiuo konkrečiu atveju susiduriama su dvigubais sunkumais. Jei plėšrūno grobis būtų galvijas, tai vilkas jo sudoroti per vieną kartą nepajėgia, pasilieka ir maitinasi juo kelias dienas. Todėl efektas plėšikaujantį pilkį pagauti prie jo paties palikto grobio yra didžiausias.
O kiemsargiai šunys nėra dideli, grobis nedidelis, todėl sudorojamas iškart. Tad nėra vietos, kurioje būtų galima jo tykoti. Pasak mokslininko, būtų galima iš aplinkinių miškelių bandyti vilką išsivilioti balsu. Bet vėlgi - niekada nebūsi tikras, kad į balsą atsiliepė būtent tas šunų skerdikas. Galima sunaikinti 99 proc. vilkų populiacijos, ir problema nebus išspręsta, jei nebus eliminuotas būtent probleminis vilkas.
Kita problema ieškant vilko, pjaunančio šunis, ta, kad visai greta Latvija. Jam valstybių sienos neegzistuoja, o štai mokslininkas kelti drono ir virš kaimyninės valstybės miškų ir juos tyrinėti, ir mūsų medžiotojai pilkį ten medžioti neturi jokių įgaliojimų.
Kaltas ir chaotiškas vilkų medžiojimas
Vis tik kodėl taip atsitinka, kad vilkai, šiaip jau vengiantys žmonių gyvenamųjų vietų, eina artyn ir pjauna naminius gyvūnus?
Priežasčių yra daug. Bet viena iš jų - chaotiška vilkų medžioklė. Vadinasi, medžiotojai turi prisiimti dalį kaltės, jei vilkų skaičiui palaikyti šaudomi visi vilkai iš eilės, nedarant jokios atrankos.
Pasak P.Adeikio, sumedžiojus alfa patiną ir alfa patelę, kitaip sakant, vilkų šeimos tėvą ir motiną, jaunikliai lieka be priežiūros. Tokie jaunikliai gyvena ir medžioja taip, kaip patys išmano ir renkasi lengviausią grobį.
„Šuo, o dar pririštas prie būdos, ir yra lengviausias vilko grobis. Net avis nuo vilko dar bėga. O šuo prieš vilką griūna ant žemės, cypia ir nesigina" - netikėtą šunų charakterio silpnumą atskleidžia P.Adeikis.
Pasak mokslininko, medžiotojai turėtų elgtis labai atsargiai, kad nepažeistų ekosistemos pusiausvyros, vilkų populiaciją būtina reguliuoti ne kiekybės, o kokybės principu ir niekada nemedžioti vilkų šeimos alfa patino ir alfa patelės, kad jų palikuonys būtų užauginami pilnaverčiais žvėrimis. Jei jau reikia populiaciją mažinti, tai būtina medžioti tik vilkų prieauglį.
Kita priežastis, kodėl vilkas neturi kitos išeities ir renkasi lengviausią medžioklę kaimuose, žmonių kiemuose, gali būti ta, kad pilkis yra ligotas, buvęs sužeistas ir dėl to nusilpęs, atskirtas nuo šeimos. Vienas likęs plėšrūnas yra nepajėgus susimedžioti stambų žinduolį iš laukinės faunos.
