Vyrai verkia tyliai

- Jūsų centras veikia ilgiau nei dešimtmetį, kaip keitėsi jis ir vyrų problemos?

- Kai dirbau Moterų krizių centre, sulaukdavome skambučių, kur kreiptis vyrams, kai jiems yra blogai? Įsteigus Vyrų krizių centrą per metus būdavo iki 40 besikreipiančių vyrų, palaipsniui jų skaičius augo. 2019 metais turėjome daugiau kaip 200 klientų. Šis skaičius neišaugo dar labiau, nes trūksta finansavimo. Kokį finansavimą turime, su tokiu ir dirbame.

Vyrai pas mus nemokamai gali gauti psichologo, priklausomybių specialisto konsultacijas tuomet, kai yra finansavimas. Taip pat yra teisinės konsultacijos, socialinio darbuotojo tarpininkavimas. Vykdome streso, smurtinio elgesio įveikimo programą. Žinoma, yra ir mokamos paslaugos, nes kai kurie sako, kad gali už jas sumokėti.

Sunkiausia būna, kai mums siunčia žmogų, o finansavimo nėra. Keičiasi valdžios, atsakingi asmenys ir vis tenka įrodinėti, kad mūsų veikla yra prasminga. Reikia prašyti, įrodinėti, būna, net rankos nusvyra. Nors ir yra papildomas pajamų šaltinis iš mokamų paslaugų.

- Pagal išsilavinimą esate psichologė, dirbote su moterimis, kodėl pasirinkote dirbti su vyrais?

- Apsisprendimą tokiam darbui lėmė ir mano šeimos situacija, 2007 metais netekau brolio, supratau, kad labai trūksta vietų, kur eiti vyrui, kur jam gauti pagalbą. Suvokiau, kad reikia padėti vyrams. 2013 metais padėjome įsteigti dar tris vyrų krizių centrus Marijampolėje, Utenoje ir Šiauliuose, tiesa, Šiauliuose ta veikla neįsivažiavo.

Moterys yra kalbios, išsako problemas, o vyrai renkasi sėdėjimą su kompanija prie butelio arba atsitraukia nuo visų, užsisklendžia savyje.

- Vyrai patys ateina pagalbos, juos atveda artimieji ar jūs susižinote?

- Dalis atsiunčiami, nes mes vykdome elgesio keitimo programą. Dalį vyrų teismas yra įpareigojęs dalyvauti tokioje programoje, išmokti valdyti emocijas, impulsus, kontroliuoti savo elgesį. Net ir iš tų atsiųstų yra dalis tokių, kurie aiškiai suvokia, kad jiems to reikia.

Pusė mūsų klientų kreipiasi patys, kartais paskatinti žmonų, draugių, mamų. Per savaitę turime 3-4 naujus klientus, kurie suvokia, kad jiems reikia pagalbos.

- Dėl kokių bėdų vyrai kreipiasi?

- Daugiausia dėl tarpusavio santykių problemų su šeimos nariais, dėl skyrybų situacijos. Kai kalbamės su klientais, paaiškėja, kad tai ne viena bėda, o yra ir priklausomybių, elgesio destrukcijų, agresijos. Kai pažvelgi giliai į žmogaus vidų, visko ten gali atrasti.

- Dėl patiriamo fizinio smurto ateina?

- Statistiškai žinome, kad 80 proc. smurtautojų yra vyrai. Tačiau vyrai dėl patiriamo smurto kreipiasi labai retai, tik vienetai. Kalbantis pasisako, kad patyrė fizinį smurtą. Bet dažniau nutyli, nes nenori aštrinti ir taip komplikuotos situacijos šeimoje. Jie patiria smurtą namie, būna, ir žmonos smurtauja, prie to prisideda alkoholis. Yra atvejų, kai vyrui ir su šakute pilvas perbrauktas, ragini žmogų kreiptis į policiją, bet vyrai nesikreipia.

Pas mus ateina ir poros, štai neseniai vieną porą konsultavau, kur moteris negali valdyti savo emocijų. Toje poroje agresijos ir smurto tikimybė didesnė iš moters. Taigi sakyti, kad tik vyrai nekontroliuoja savo emocijų ir elgesio, būtų labai neteisinga.

Visokių istorijų per tiek metų būta. Pamenu vyrą, kuris daug metų nebendravo su artimaisiais, vedė, o jo žmona sukonfliktavo su jo šeima, vyras palaikė žmoną. Po keliolikos metų jie išsiskyrė ir atėjo suvokimas, kad ir žmonos nėra, ir santykių su artimaisiais nebėra. Teko tarpininkauti tarp jo ir šeimos narių, kad įvyktų susitaikymas. Džiaugiamės, kad žmonėms padedame įveikti sunkumus.

- Žinomi asmenys irgi ateina?

- Aišku, tokiems žmonėms sunkiau ateiti, bet, taip, ateina. Ir teisėsaugos atstovų, atvažiuoja žmonės iš kitų miestų, nes nori daugiau privatumo.

Reikia suprasti, kad vyrai dažniau turi priklausomybių, net 6 kartus dažniau žudosi, dažniau smurtauja, po skyrybų dažniausiai lieka vieni, be šeimos. Norėtųsi, kad centro finansavimas būtų stabilus ir dirbtume ištisus metus be jokių rūpesčių. Tačiau yra ir kitų dalykų, kurie kiša koją centrui. Kai tenka būti bendruose susibūrimuose, tenka išgirsti radikalaus feminizmo iš kai kurių moterų organizacijų. Požiūris toks: kam tie vyrai, juos tik uždaryti, apskritai, kam jiems pagalba? Moterų problemoms spręsti yra finansavimas, o vyrų - nelabai. Darbui su smurtautojais visai Lietuvai skirta gal 180 tūkst. eurų, o pagalbai nukentėjusioms moterims - daugiau nei milijonas eurų. Sutinku, kad už smurtą bausmė turi būti. Bet ką tie vyrai darys paskui? Jeigu visai nedirbsi su žmogumi, kuris turi priklausomybę, nemoka kontroliuoti savo emocijų, tai jis gavęs bausmę vėl sugrįš ir galbūt bus dar piktesnis.

Galų gale, norisi suvokimo ir valstybės lygmeniu, kad vyrai taip pat žmonės, jie irgi skausmingai išgyvena įvairias krizes, ir išreikšti jas ne visada moka arba nedrįsta.