2 nuotr.Žodinis nuodėmių išpažinimas - išpažintis, kitaip sakant, susitaikymo sakramentas, yra bene jautriausia akimirka katalikų gyvenime. Per savo gyvenimą dvasininkai išklauso po keletą ar net keliolika tūkstančių išpažinčių. O štai žinomas vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, pragyvenęs aštuonis dešimtmečius, sumanė parašyti savotišką gyvenimo išpažintį žmonėms. Jo stambi ir gausiai iliustruota knyga „Prieš visus vėjus", jau buvo gražiai aptarta Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, vėliau Vilniuje. Šis Dievo ambasadorius niekuomet nebijo pasakyti savo nuomonę, ginti tikrąsias krikščioniškas vertybes. Jo pamokslai, girdimi per Marijos radiją, visuomet išsiskiria aukštu intelektualiniu lygiu, gražia stilistika, pavydėtinu minčių prasmingumu.
Savo knygoje „Prieš visus vėjus" vyskupas Jonas Kauneckas apžvelgia visą nueitą kelią - nuo skurdžios vaikystės gimtajame Trijoniškio kaime iki aukščiausių dvasininko įvertinimų, kuriuos jo biografijon įrašė popiežiai šventasis Jonas Paulius II ir dabartinis Pranciškus.
Įspūdinga knygos pradžia. Vyskupas ankstyvą 2018 metų pavasarį, autobusu atvažiavęs į Pasvalį, pėsčiomis keliavo savo vaikystės takais. Arimai sušalę aukštais volais, tad vyskupui tenka žingsniuoti aukštais ir aštriais dirvos smaigaliais, kitaip gali parkristi... Eina vyskupas melsdamasis už visus čia gyvenusius: „Tokios nuostabios ramumos pripildė mano dvasią, turbūt tai jie, čia gyvenusieji ir užgesusieji, dėkingi už mano maldas. Tikiu, mano malda juos pasiekė. Visur mes maldoje kartu. Visur bendraujame. Ir daugiau jie nieko man nebepasako... Nieko nebeprakalbinsi! Nebėra ne tik gimtojo Trajoniškio, bet ir aplinkinių kaimų... Nebėra ir nebebus"...
Kas gi dabar liko iš jo gimtojo Trijoniškio? Tušti, nykūs laukai. „Bet aš parėjau namo,- sako Jonas Kauneckas.- Vis tiek parėjau! Klausykit, klausykit visi, parėjau namo po daugelio klajonių pasaulyje. Namo parėjau! Trajoniškietis vaikščiojo po Niujorką, Čikagą, Torontą, Amsterdamą, Romą, Berlyną, Manilą... O dabar parėjo namo! Žiūrėkite, parėjo vyskupas, ar galvojote Tėte, Mama, žiūrėkite, jūsų sūnus parėjo, kaip visada pareidavo. Rodos, girdžiu bildesį - Tėtė prie varstoto. O Mama palinkusi prie duonkepio pečiaus pakuros. Pasakysiu, kad niekada nebuvo tokia sunki, tokia baisi, tokia varginanti tokia liūdna mano kelionė namo".
Ant buvusios tėvų žemės ežios Jonas Kauneckas pastatė koplytstulpį /žr. nuotrauką/. Vyskupo įsitikinimu tai ne tik Kauneckų atminimas. Tai pagarba visiems čia kadaise buvusiems kaimams ir buvusiems kaimo žmonių kapeliams... Autorius atvirai prisipažįsta, kad jam brangi toji Šiaurės Lietuva, jos begalinės lygumos. Niekur kitur jis nematęs tokio tolimo horizonto, kurio neužstoja joks kalnas... Būtent tos beribės platumos subrandino ir jo, ir jo kraštiečių sėlių dvasią. Vyskupas džiaugiasi, kad sėlių žemė subrandino daugelį Lietuvos talentų - tai ir Bernardas Brazdžionis, ir Jonas Skvireckas, ir Jonas Mikelinskas, ir Balys Sruoga, ir Eugenijus Matuzevičius, ir Alfonsas Lipniūnas...
Gražiausius savo prisiminimų puslapius skiria savo Motinai, skaudančia širdimi aprašo jos tragišką lemtį, gyvenimo negandų žaizdas...
Jaunystėje, sekdamas literatūros korifėjų pavyzdžiais, Jonas Kauneckas sukūrė įspūdingą tekstą, skirtą knygai. Miniatiūroje „Dėkingumas knygoms" vyskupas rašo: „Pilkomis dvasinės vienatvės dienomis, kajutėse ir viešbučiuose, kalėjimuose ir ligos guolyje - jūs visur, visada budite, visada apdovanojate žmones svajonėmis, varginančiame kasdienybės triukšme ir širdies skausme - visada esate gydomuoju ramybės lašeliu! Net dvasią, panirusią į pačias kasdienybės gelmes, jūs, mažyčiai dangaus magnetai, iškeliate į nepaprastas aukštumas ir išsklaidote bet kokius debesis iš horizonto". Knyga iš tiesų yra tapusi neatskiriamu vyskupo palydovu - jis atidžiai seka literatūros naujoves, knygose perskaitytas mintis dažnai panaudoja savo pamoksluose.
Knygoje išsamiai aprašomas Tikinčiųjų Teisių Gynimo Katalikų Komiteto veikla. Būtent tokį komitetą Jonas Kauneckas buvo įsteigęs 1978 metais kartu su keliais savo artimais bičiuliais - Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Juozapu Zdebskiu ir bei Vincentu Vėlavičiumi. Iki Sąjūdžio dar buvo toli, todėl ne veltui tas Komitetas buvo atsidūręs KGB akiratyje...
Daug metų Jonas Kauneckas dirbo melioratoriumi, po to net dvylika metų bandė stoti į kunigų seminariją. Sovietinė santvarka visaip trukdė jo planams ir tik 1972 metais jis buvo priimtas į tikybos studijas..
Vyskupo emerito knyga - graži dovana skaitytojams, norintiems iš arčiau susipažinti su Jono Kaunecko likimu bei gyvenimo vingiais...
