Vyskupo kalėdinis linkėjimas: nieko nebijokite

- Gerbiamas Vyskupe, kaip Jūs pats ruošiatės sutikti šventes?

- Daug siuntinėju sveikinimų, ir popierinių, ir internetu...

- Linkite gražių Kalėdų ir Naujųjų metų?

- Jokių ten „laimingų ir gražių", mano mintis kita. Linkiu, kad nieko nebijotume. Kai Betliejuje sunkiomis sąlygomis gimė Jėzulis ir pasirodę angelai nušvietė tą tamsią naktį, bandą saugojantys piemenys labai išsigando. O angelas sakė: nebijokite, pranešu didelį džiaugsmą, kad šiandien gimė jūsų Gelbėtojas, Mesijas. Taip ir mums šaukia angelas: nebijokite, nieko nebijokite, Dievas atėjo į mūsų pasaulį. Nebijokit, jis atėjo su svajone.

Dievo svajonė - įkurti savo karalystę Žemėje. Dievo svajonė - išvaduoti žmones, kad nė vienas žmogus nebūtų nuodėmių vergijoje. Vadinasi, ir mums reikia tokios svajonės, vizijos. Ir Šventajame rašte, Senojo testamento Patarlių knygoje parašyta, kad be vizijų, be svajonių žmonės pražūsta.

Žmonės pasileidžia, pakrinka kaip avys be piemens. Taigi, Jis atėjo, kad kiekvienas gyventume tokia Dievo svajone, kiekvienas stengtumėmės atsinaujinti. Ir tiems, kuriuos sveikinu, dėkoju, kad jie gyvena ir vykdo Dievo svajonę maldomis, kasdieniu gyvenimu, darbais ir linkiu, kad kiekvienas asmeniškai ir visi amžinomis Kalėdomis gyventų. Tokia mano sveikinimų pagrindinė mintis.

- Jūsų sveikinimas skatintų atsisukti į Šventąją Šeimą, kaip sektiną pavyzdį?

- Juk Šventajai Šeimai nereikėjo iš nuodėmių kilti, - vaduotis iš nuodėmių reikia dabartinei žmonijai, kuri skęsta palaidume ir ištvirkavime, ir tam palaidumui nėra ribų. Vis daugiau ir daugiau vos ne nuo Visų Šventųjų šaukiama apie Kalėdų dovanas, vos ne nuo Visų Šventųjų puošiamos eglutės ir kabinamos spindinčios girliandos, nors būtent advente Jonas Krikštytojas ragina: atsiverskite, atsiverskite iš savo nuodėmingo gyvenimo.

Jeigu dabar Jono Krikštytojo paklaustų: reklamos šaukia, kad reikia pirkti dovanas, nes jau prasidėjo Kalėdos, tai nusijuoktų Krikštytojas, sakytų, kokios čia Kalėdos, - pirmiausia reikia pažvelgti į savo asmeninį gyvenimą, kaip tu darai atgailą, kaip vaduojiesi iš savo trūkumų, kaip tu pasiryžęs būti kitoks; tai liudija tavo Kalėdas.

Dievo svajonė būtent ir yra, kad žmonės atgimtų, dėl to jis siunčia Sūnų, kuriam gimus pasirodęs angelas sakė Juozapui duoti jam Jėzaus vardą, nes tas vardas reiškia „gelbėtojas", gelbėtojas iš nuodėmės ir nuodėmės vergijos. Dievas nori, kad mes, žmonės, būtume laisvi, kad nevergautume nuodėmei.

- Sakoma, kad nuodėmiavimas kyla iš sotumo, iš pernelyg gero gyvenimo...

- Tikra tiesa, niekada žmonės taip gerai negyveno, bet ir niekada taip baisiai nedejavo kaip dabar. Pavyzdžiui, skundžiamasi, kad tarybiniais laikais netrūko autobusų, o dabar jų taip sumažėjo, kad vaikai negali pasiekti mokyklos. O kai mes penkis ar dešimt kilometrų ėjome į mokyklą ir ne per tokius šalčius, kaip dabar, bet ir kandant 25 laipsnių speigui, ir pustant, ir iki pusiaujo klimpstant į sniegą, ar dejavo kas? Ar praleidinėjo pamokas? Dabar žmonės labai išlepę.

- Apie pandemiją sakėme, kad ji yra didelis išbandymas žmonijai. Dabar didelis išbandymas kai kuriems - geras gyvenimas?

- Kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį meldžiuosi su vėžiu sergančių ligonių grupe ir visi stebimės, kad liga vis labiau plinta. Daug miršta 50- 60 metų žmonių. Tai irgi didelis išbandymas, manau, tai irgi gero gyvenimo pasekmė: žmonės perka nesveiką maistą su konservantais, teršia gamtą ir gyvena užterštoje gamtoje.

- Kai kurie dvasininkai manė, jog per pandemiją, kurią daugelis tikinčiųjų laikė Dievo bausme, visuomenė griežtai diferencijuosis tikėjimo atžvilgiu, tačiau, regis, tikinčiųjų nepadaugėjo?

- Kaip tik pamažėjo. Dėl to, kad dvasininkija pataikavo valdžiai, šaukusiai, kad reikia apriboti bažnyčių lankymą, uždrausti švęstą vandenį, uždaryti bažnyčias per pandemiją, tuo tarpu parduotuvių niekur neuždarė. Dabar aš gi kasdien klausau išpažinčių ir stebiuosi, kad tikinčiųjų vėl pradėjo daugėti. Ką išpažintis reiškia? Išsilaisvinimą iš to, kas yra negera gyvenime, džiaugiuosi, kad tokio troškimo daugėja.

Jeigu į Senąjį Testamentą pažiūrėsime, matysime, kad žmonija, pasiduodama nuodėmėms bei įvairiems stabams, patenka į įvairias nelaimes bei okupacijas, ir tada ima šauktis: „Dieve, gelbėk!" Ir Dievas ją išgelbsti. Matyt, pasaulyje taip reikia, kad žmonija kartais išgyventų įvairių sunkumų ir kančių, kaip dabar matome Ukrainoje, patirtų įvairių grėsmių, kurios verčia į ateitį žvelgti su nerimu: kas bus toliau, ar neprasidės atominis karas, kuris reikštų pasaulio pabaigą.

Dabar daugelis žmonių susimąsto, o koks aš būsiu, jeigu staiga pasaulis pasibaigs, koks aš stosiu prieš Dievo teismą. Vadinasi, visose krizėse yra ir gerų dalykų. Reikia pasakyti, nors daugelis gyvena be tikėjimo, vis dėlto atjautimo nuotaikų pasaulyje daugėja, galbūt perduotų ar perimtų iš protėvių ar tėvų. Juk pagrindinis Dievo mokymas yra meilė. Meilė yra pagrindinis Dievo įsakymas: mylėk Dievą labiau už viską ir kiekvieną žmogų kaip pats save.

- Kas galėtų tapti vienijančiu žmones veiksniu, išgujus Dievą iš mokyklos (ir ne tik) bei prigimtinę dorą keičiant vakarietiška morale?

- Vienintelis dalykas, galintis suvienyti žmones, yra tikėjimas, Dievas. Ne veltui kiekvienose mišiose kreipiamasi į Dievą prašant ramybės, vienybės. Tačiau dabar matome, kad Seime didelę įtaką daro Laisvės partija, ji labiausiai reikalauja vienalyčių partnerystės, praktiškai eidama prieš krikščionišką šeimą. Juk ir buvęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas yra tos partijos narys ir šaukia, kad nebereikia sakyti „vyras" ar „moteris", reikia sakyti „žmoga" . Norint įvesti tokius terminus, reikia suniekinti lietuvių kalbą. Kaip liūdnai skamba „gerbiama žmoga", „gerbiami žmogos"...

Labai gražiai popiežius Benediktas XVI pasakė, kai žurnalistas jį užsipuolė, kad bažnyčia išgyvena krizę, mažėja pašaukimų, mažėja vienuolynų, kunigystei pasišventusių žmonių. Tai pažvelkit, sako, iš kur ateina kunigai, vienuoliai, vienuolės: juk iš šeimų. Vadinasi, krizė ištiko šeimą. O jeigu dabar daugelio nebepripažįstama santuoka, gyvenama susidėjus, tai ar čia ne krizė?

Bet, sako, žvelkime dar giliau: o kodėl tokia šeimos krizė, kodėl šeima tokia nebepatvari, kodėl šeimoje dažnai nusprendžiama iš viso nebeturėti vaikų? Taigi, sako, tai yra tikėjimo krizė. Įvairių krizių priežastis yra tikėjimo stoka.

- Kokių Dievo dovanų norėtumėt linkėti Lietuvai?

- Reikia, kad žmonės priimtų šitas Kalėdas (ne tik Kalėdas, bet ir Velykas) kaip Dievo dovaną. Kalėdų pagrindinė mintis - žmogaus atgimimas; tai ta dovana, kurios labiausiai ir reikia, o Dievas ją siūlo nemokamai. Šaukia dabar visi: „Gailestingumas, gailestingumas!" Bet Dievas savo gailestingumą gali tik tada parodyti, jeigu žmogus pasirengęs jį priimti.

Jeigu žmogus, išpažinęs savo blogybes, pasiryžta taisytis, tada jį veikia Dievo gailestingumas, tada jam atleidžiama. O jeigu žmogus nepriima? Kadangi aš daug bendrauju su partizanais, laidoju jų atrastus kaulelius, vis prisimenu monsinjorą Alfonsą Svarinską. Daugelis jį kaltino, kad jis yra labai negailestingas, nes šaukė prieš komunistus, prieš valdžios žmones, vadino juos politinėmis prostitutėmis. Man sakydavo: „Tu esi Svarinsko draugas, pasakyk jam, kad Dievas yra be galo gailestingas, tai kodėl Svarinskas toks negailestingas".

Kai vieną kartą aš jam pasakiau, Svarinskas nusijuokė. Sako, prisimink, kaip Dievas vykdo savo gailestingumą: jeigu žmogus prisipažįsta ir pasiryžta taisytis, jis gauna gailestingumo malonę. Tegu jie Tautai prisipažįsta, kaip jai pakenkė ir tegu paprašo Tautos atleidimo. Ar tu girdėjai, sako, nors vieno buvusio komunisto, kuris dabar skelbiasi visados dėl Lietuvos aukojęsis, prisipažinimą?

Žiūrėkit, ar mes žinome smulkią Algirdo Brazausko ar Dalios Grybauskaitės biografiją, ką jie Lietuvai padarė, kokiose komunistinėse struktūrose jie figūravo? Tokios biografijos neskelbiamos. O kodėl neskelbiamos? Nenori Tautai prisipažint, nenori prašyt atleidimo nei Dievo, nei žmonių.

- To ir norėtumėt palinkėti mūsų valdantiesiems?

- Taip, kad prisipažintų, ką negero yra dėl Tautos padarę. Didelė mūsų klaida, kad laiku nepriėmėm desovietizacijos įstatymo; estai įvykdė liustraciją ir buvusieji 10 metų negalėjo užimti jokių atsakingų pareigų. Man partizanai liudijo, kad po Nepriklausomybės paskelbimo devyniese nuvyko pas Vytautą Landsbergį ir prašė pasirūpinti, kad būtų priimta desovietizacija. Landsbergis nesutiko. Partizanai išėjo verkdami. S

uprantama, ir V. Landsbergis 10 metų nebūtų galėjęs užimti vadovaujančių pareigų, nes jis irgi tarybiniais laikais turėjo daug privilegijų, važinėjo čia į Australiją, čia į Kanadą, tuo tarpu aš, eilinis melioracijos inžinierius, niekada negavau leidimo net į demokratinę Vokietiją ar Lenkiją išvažiuoti, nekalbant apie kapitalistines šalis. Aišku, kad nebendraudamas su atitinkamomis struktūromis negausi tokio leidimo.

Todėl pas mus ir nebuvo desovietizacijos. Viena mano pažįstama mokytoja, man dar dirbant Telšiuose, apie tą desovietizacijos įstatymą labai gražiai pasakė: ne bėda, kad Brazauskas ar kiti komunistai ateina į valdžią, jie vis tiek dar per tėvus yra įgavę moralės pagrindų, bet kas bus, kai į valdžią ateis jų vaikai, anūkai, kuriems niekas neperduos krikščioniškos moralės? Kai jie ateis į valdžią, sako, bus tragedija, - jie rūpinsis tik savimi. Tą ir matome.

- Ačiū už palinkėjimus Lietuvai, ir Jums gražių Kalėdų.