Zigmo Vaišvilos karai

Na, pagalvojau, pildosi išminčių pranašystė, kad, Lietuvai skubant įsiprašyti į vakarietiško blūdo vakarėlį, sveikai mąstantis ir pagal prigimtinę teisę besielgiantis žmogus bus apšauktas nenormaliu. Ir nors, prokurorės aiškinimu, šios frazės - įprasta kaltinamojo akto dalis, nieko nereiškianti, jei nepatvirtinta žodeliu „taip", tačiau Z.Vaišvilai iškeltos bylos, nors iki šiol ir pasibaigdavusios niekuo, yra pakankamas pagrindas manyti, jog kritinio mąstymo žmogus, savotiškas budintysis, perspėjantis apie valdžios politikos keliamas grėsmes, ne tik sulaukia pasipriešinimo ir piktų vertinimų, deja, ir nepagarbos, bet ir yra persekiojamas, siekiant jį visapusiškai sužlugdyti. Šis interviu - apie nenorą paklusti viską laužančiai sistemai.

- Gerbiamas Zigmai, ar dažnai esat kviečiamas į prezidentūros priėmimus?

- Buvau pakviestas į prezidento Gitano Nausėdos inauguraciją, tiesa, be žmonos. O dabar, kai aš su žmona ir dukra kreipėmės į jį dėl prokuratūros savavaldžiavimo, t.y. dėl nusikalstamai surinktos informacijos apie mano veiklą, įtraukiant ir šeimos, draugų, pažįstamų fotografijas (tarp jų ir apnuogintais kūnais), prezidentas apsimeta, kad mūsų nemato. Man atrodo, ir paskutiniojo Ministrų kabineto istorija rodo, kad prezidentas yra sutrikęs, kad jau bijo visko.

- O jūs, be kita ko, nesate ir neoliberalų šalininkas?

- Kokie mes buvome naivūs gyvendami šiapus kordono ir kaip nė velnio nepažinojome to Vakarų pasaulio; tiesa, jis tuo metu dar taip nekarščiavo neoliberaliomis idėjomis. Prisiminkime italų istoriko Roberto de Mattei kreipimąsi į Europos Parlamentą, kai 1992 metais, pertvarkant Europos ekonominę bendriją į Europos Sąjungą, buvo pasirašyta Mastrichto sutartis. Mano supratimu, ji buvo sudaryta paskubomis, norint greituoju būdu pajungti savo įtakai sugriuvusios Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos valstybes. R. de Mattei tai pavadino Europos sunaikinimu, prisidengiant veidmainišku Europos vienybės ir vertybių šūkiu. Mastrichto sutartyje net išvardinti šio kelio etapai: pirmiausia panaikinamos politinės ir ekonominės sienos, sukuriama bendra vidaus rinka, paskui nusavinamas monetarinis suverenitetas per Europos centrinį banką, galiausiai - politinio suvereniteto nusavinimas, einant Europos megavalstybės link. Sutartyje nurodyta, anot R. de Mattei, tikra bomba - Europos pilietybė, per kurią atveriamas kelias imigrantams užkariauti politines struktūras. Remiantis gauta Sąjungos pilietybe, judėjimo laisve, įgytomis politinėmis teisėmis (ir balsavimo), gausūs ir finansiškai palaikomi migrantai prieis prie Europos, kurioje dominuos islamas. Ir visa tai atvirai išdėstyta ES steigimo sutartyje! Ar daug Lietuvos piliečių tai žino? Ar jiems kas paaiškino, į kokią ES mes buvom stumiami?.. Užsienio kapitalo įtaką mums, mūsų įmonių žlugdymą, nepamirštant „švento" imigrantų klausimo, šiandien labai padeda įgyvendinti koronavirusas, tapęs puikiu instrumentu užčiaupiant protestuojančių balsus, stabdant ekonomiką ir praskolinant valstybę, didinant priklausomybę nuo centro. Oi, nepavydžiu premjerei I.Šimonytei, kurios vadovaujamai Vyriausybei teks apsispręsti, ar paklusti visiškam Lietuvos suvirškinimui, ar sukti valstybės išsaugojimo keliu.

- Taigi, nesat laukiamas pas prezidentą, nesat liberalus ir turbūt nerodote palankumo Landsbergių giminei?

- Kaip atsakyti nesupaprastintai, kad žmonės suprastų? Na, pavyzdžiui, paimkime Gabrielių Landsbergį. Aš nežinau jo gebėjimų ir negaliu jo kritikuoti vien dėl to, kad jis konjunktūriškai tapo TS-LKD partijos pirmininku. Tai sprendė partijos nariai. Gebėjimai išryškės jam dirbant užsienio reikalų ministru. Būkime kantrūs, palaukime naujos Vyriausybės veiksmų. Kritikoje turime būti konkretūs, o ne abstraktūs - a priori kritika yra kritikuojančiojo silpnumo išraiška.

Eikime prie Vytauto Landsbergio. Man juoką kelia komentarai, neva Zigmas - Landsbergio chebrantas ir pataikūnas. Mielieji, po Kovo 11-osios V. Landsbergis atvirai demonstravo priešiškumą Zigmui ir daugumai Sąjūdžio bendražygių. Mažai apie tai žinoma. Kai Sąjūdžio deleguotas V. Landsbergis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, numatant, kad jis pavaduotoju pasiūlys Romualdą Ozolą, jis ne tik netesėjo žodžio, išduodamas Sąjūdį ir idėją, bet ir labai „gražiai" pasinaudojo situacija savo naudai. Pasinaudojo suvokdamas, kad po Nepriklausomybės atkūrimo bent iškart jo, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, niekas neužsipuls.

Vieną iš dienų prieš Sausio 13-ąją, man užėjus į V.Landsbergio kabinetą, jis nejaukiai jausdamasis paklausė patarimo: A.Butkevičius atrado tunelį ir suorganizavo lėktuvą V. Landsbergiui ir jo žmonai išskraidinti į Lenkiją, - ką aš dėl to manąs? Pasakiau, kad oponentai tik ir telaukia, kad AT pirmininkas dingtų iš rūmų. Na, sako, gal tu ir teisus... Po daugelio metų, gal minint Sausio 13-osios 20-metį, be liudininkų V. Landsbergiui nuoširdžiai padėkojau už tai, kad jis liko su mumis tomis kruvinomis dienomis ir kad iš esmės dalykiškai ir daugmaž tinkamai atliko savo pareigą. Negalima žmogaus teisti dėl vieno epizodo ar skelbti šventuoju dėl kito, - žmonėms būdinga klysti, ir jų klaidų nereikia absoliutinti.

- Kaip suprast? Juk esate vienintelis signataras, kuris ne pirmą kartą kreipiasi į prokuratūrą, kad ir dėl istorinių Sausio įvykių medžiagos dingimo, galimai įvykdyto paties V.Landsbergio valia...

- Jau turiu ir prokuratūros, ir teismų atsisakymus tai tirti naudojantis formaliu argumentu - dėl senaties. Dabar šį klausimą ruošiuosi pateikti Generalinės prokuratūros Sausio 13-osios bylos tyrimo grupei, nes ši medžiaga yra svarbi vertinant ir kolaborantų veiklą. Ir jeigu drįs pasakyti, kad tai prokuratūrai nerūpi, įsivaizduojate, ko vertas būtų Sausio įvykių tyrimas be kolaborantų, tarp jų ir besisiūliusių vadovauti kolaborantų Vyriausybei; jų Maskvai labai reikėjo, kad būtų imituojama liaudies valia, maskuojant atvirą agresiją. Čia aš
V.Landsbergio jau nebesuprantu. Na, gal nekaip atrodys jo paties reikalai dėl Alberto Šimėno dingimo, tačiau šis epizodas valstybės požiūriu, nors ir svarbus, bet ne pagrindinis.

- Vis bandau išklausti apie priežastis, kodėl valstybėje turėtumėte jaustis mažiau saugus. O ar buvo metas, kai jautėtes kitaip?

- Man apsaugos kaip ir nereikėjo, nors kai Sausio 13-osios naktį tapau ministro pirmininko pavaduotoju, apsauga buvo skirta. Su apsauga tomis dienomis vykdavau ir į kai kuriuos nenuspėjamus susitikimus. Tada buvo realus fizinis pavojus. Bet apie tai stengdavausi negalvoti, nes mus visus siejo bendrumo jausmas, reiškiantis, kad toks mūsų Tautos likimas, tokia Tautos dalia. Galų gale, atsikūrusios Lietuvos valstybės aparatas veikė išvien su žmonėmis, o dabar esame psichologiškai ir net fiziškai kitoje situacijoje, kai valstybės aparatas akivaizdžiai veikia prieš Tautą. Tad ir saugumo jausmas visiškai kitoks, negu tada. Jo likučius visiškai išbarsto paskubomis priimta nauja Karo policijos įstatymo redakcija. Jame, be kita ko, teigiama, kad karo policininkas, siekdamas užkirsti kelią nusikalstamai veikai, be patalpos savininko ar gyventojo sutikimo, be teismo sprendimo bet kuriuo paros metu turi teisę įeiti į fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti transporto priemones ar patekti į jas. Atsisakius paklusti, karo policijos pareigūnas turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Prieš nepaklusniuosius jis turės teisę naudoti psichologinę ir fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą... Ir tik po 24 valandų praneš prokurorui.

- Bet juk Karo policijos įstatymas galioja vien karinėse teritorijose!

- Paskaitykite atidžiau.Teisės mokslų daktarė Nendrė Černiauskienė iš karto irgi negalėjo patikėti savo ausimis, bet kai perskaitė, sakė nemiegojusi visą naktį. Kai girdžiu taip teigiant ir Arvydą Anušauską, dabar krašto apsaugos ministrą, galvoju, kad galimi tik du variantai: arba jis neskaito, už ką balsuoja, nors Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete turėjo tas nuostatas svarstyti, ir ne kartą, arba jis taip sako tyčia. Kodėl jis mano, kad tas įstatymas, pasikeitus situacijai, pvz., kai jis galbūt jau nebebus ministras ar Seimo narys, negalės atsigręžti prieš jį patį. Iš kur toks įsitikinimas, kad pagal „gyvulių ūkį" esi amžiams išskirtinių būryje ir gali daryti, ką tik nori. Bet išspjauna ir iš ten, išspjauna...

- O ką jūsiškė patirtis sako apie teisėsaugą, kuri turėtų būti žmogui patikimas „stogas"?

- Iš pradžių dar mačiau teisingumo properšų, bet ilgainiui, oponentams neberandant jokių teisinių argumentų, pastebėjau iš pradžių nedrąsiai, paskui vis labiau įsidrąsinant taikomą metodą: jokie tavo pateikti argumentai, Zigmai, nebus išklausyti ir įvertinti. Prokurorai ir teisėjai juos visiškai ignoruoja, sakydami, jog tai yra subjektyvi Zigmo nuomonė. Kokia subjektyvi, jei bylose yra konkretūs įrodymai, faktai? Tačiau į juos niekas nekreipia dėmesio. Dabar jie pradėjo beatodairiškai skubėti, norėdami įvaryti mane į kažkokį kampą ir kuo greičiau atlikti formalų veiksmą - nuteisti. Skaitau kaltinamąjį aktą, kad aš neva aplaidžiai tvarkiau UAB „FF lizingas" buhalteriją, bet jame nėra nė vieno įrodymo, kuriuo būtų grindžiamas šis kaltinimas...

- O tampantis virvutes „lėlininkas", apie kurį kalbėjote vienoje spaudos konferencijoje, tebėra šešėlyje?

- Jie yra bailiai ir niekada neapsireikš, tik jų apmokami šuniukai los vardan mūsų valstybę užvaldžiusios sistemos.

- Dažnai aplanko pojūtis, kad vis dėlto esate ne vienintelis, nepritampantis prie sistemos?

- Kai paskelbiau straipsnį „Jie mus valdo baime", sulaukiau tokio palaikymo, kurio lig tol nebuvau matęs. Jei į mano tekstus feisbuke ligi tol atkreipdavo dėmesį 4-5 tūkstančiai žmonių, tai šis per dvi dienas sulaukė apie 200 tūkst. peržiūrų. Jų skaičius po Karo policijos įstatymo komentaru buvo dar didesnis. Žmonės supranta, kas vyksta jų valstybėje, tetrūksta jungiamosios grandies, kad žmones suvienytų, sutelktų. Kol kas visuomenės saugumą galime patvirtinti tik vienas kitam padėdami, paremdami, nes valstybės aparatas yra užvaldytas.