Žiniasklaida: A.Bumblauskas, R.Valatka, R.Barysas, R.Valiūnas bei A.Avulis per Atgimimą įstojo į komunistų partiją

„Niekas nepaklausė"

Portalas išsiaiškino, kad A.Bumblauskas tapo komunistų partijos nariu 1984 m. Klausiamas, kodėl apie tai nėra paskelbęs, istorikas nurodė, kad apie tai niekas nesidomėjo.

„Manęs niekas neklausė. Nežinau, ar reikia mojuoti šita korta", - 15min.lt atsakė A Bumblauskas, nurodęs, kad 1989 m. grąžino partijos bilietą.

Tuo metu politikos apžvalgininkas R.Valatka (buvęs lrytas.lt vyr.redaktorius), „Verslo žinių" vyr.redaktorius R.Barysas, advokatų kontoros „Ellex Valiunas" vadovaujantis partneris R.Valiūnas bei bendrovės „Hanner Group" savininkas A.Avulis įstojo į komunistų gretas gerokai vėliau - prieš pat nepriklausomybės atkūrimą.

Iš jų - vienintelis R.Valatka, tapęs partijos nariu 1989 m. liepą, viešuose šaltiniuose yra nurodęs apie buvusią narystę komunistų gretose. Pats publicistas tvirtino, kad ryšys su komunistų partija nutrūko 1990 m. kovą.

Archyvų duomenys rodo, kad tų pačių metų spalį į komunistų partiją įstojo ir Verslo žinių" redaktorius R.Barysas. Tačiau jis neigė buvęs partijos nariu ir svarstė, ar rastos bylos duomenys negalėjo būti suklastoti.

Tuo metu teisininkas R.Valiūnas įstojo į partiją 1988 m. gruodį, dar būdamas studentu. Visgi, jis nekomentavo šių biografijos aplinkybių.

„Vakaro žinios" visą dieną bandė susisiekti su šiais asmenimis, tačiau atsiliepė tik verslininkas A.Avulis. Apie narystę Komunistų partijoje A.Avulis nebuvo linkęs daug kalbėti.

„Galiu pasakyti tik tiek, kad tuo metu kitaip negalėjai nieko daryti. Galėjai tik padaryti arba tokį, arba kitokį pasirinkimą. Aš į politiką neinu ir esu labai ramus dėl tokių dalykų. O savo įsitikinimus ir visa kita aš jau parodžiau per 30 metų Lietuvoje investuodamas, darydamas viską, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma. Kai Kaune Romas Kalanta susidegino, aš, dar paauglys būdamas, važiavau iš Marijampolės į Kauną. Mane dar saugumas po to apklausė...

Čia yra du dalykai. Vienas dalykas, koks tu esi viduje žmogus. Visi, gyvenę Sovietų Sąjungoje, aišku, jauni to nežino, kad jeigu norėjai gyvenime kažko pasiekti, tau tiesiog neleisdavo, kol netapai tos vienos partijos nariu. Tai viskas, ką norėjau pasakyti."

Jei patys nekalba, klausiame kitų

Istorikas Algimantas Kasparavičius pastebėjo, kad šios žinios paviešintojai turi gerą humoro jausmą. Mat „demaskavo" visuomenėje įtakingus asmenis praėjus tik parai po Vladimiro Iljičiaus Lenino mirties 100-ųjų metinių. Kokie buvo viešintojų tikslai, neaišku.

A.Avulis įstojo į KP 1988 m. rugpjūtį, praėjus dviem mėnesiams po to, kai 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tų pačių metų rugpjūčio 24 d. Vilniuje, Vingio parke įvyko tūkstantinis Sąjūdžio mitingas, Lietuvos laisvės lyga prie A.Mickevičiaus paminklo surengė savo mitingą, kuris buvo milicijos išvaikytas ir pavadintas „bananų baliumi". O spalį įvyko Sąjūdžio pirmasis suvažiavimas.

Tačiau taip vadinamos „politinės uoslės", jog Sovietų Sąjunga griūna, pritrūko ne tik A.Avuliui. 1989 m. liepą, tai yra, likus tik mėnesiui iki Baltijos kelio ir likus tik 8 mėnesiams iki 1990 m. kovo 11-osios į KP įstojo būsimas Kovo 11-osios signataras R.Valatka. Kartu su R.Valatka į KP įstojo ir R.Barysas.

Negi tokie protingi asmenys nepastebėjo, kad Sovietų sąjunga jau byra ir stoti į KP jau nenaudinga? Tačiau istorikas A.Kasparavičius sako, jog tokio stojimo į KP jau negalima traktuoti kaip tam tikro sandėrio.

„Čia jau į KP stojo dvejopo psichologinio nusistatymo žmonės, - komentavo A.Kasparavičius, iš anksto įspėjęs, kad komentuoja apskritai, nesigilindamas į konkrečias asmenybes. - Vieni galbūt tikėjo nuoširdžiai, kad gali realiai prisidėti prie tarybinės „perestroikos", prie „glasnost, prie ekonominio savarankiškumo ir visų kitų Gorbačiovo popieriukų spalvotų. Na, o kita dalis į KP tada stojančių žmonių turbūt taip plačiai negalvojo, jie matė čia puikią progą padaryti karjerą.

Taip buvo daromos karjeros ir Rusijoje 1918-1922 m. Prieš NEP-ą, per NEP-ą, po NEP-o, prie Stalino, po Stalino, prie Malenkovo, po Malenkovo, prie Chruščiovo ir t.t. Nes su kiekvienu tokiu atėjimu ateina ir nauji žmonės. Apsukrūs, veiklūs, gudrūs, aršūs, su aštriais dantimis, kurie įsikimba ir nuplėšia politinės sistemos mėsos gabaliuką ar gabalą, juo sėkmingai minta ir gyvena.

Manyčiau, kad mano tokia subjektyvi teorija puikiai pagrindžia, mano subjektyviu manymu, tą faktą, kad daug tokių žmonių ir dabar yra viršuje. Turtingi, įtakingi, aštriais dantimis ir sėkmingi.

Tai yra savotiškai nuostabu, bet dar labiau nuostabu yra tai, kad nuo 1990 m. kovo 11-osios Lietuva puikiai žinojo, kas yra kas, ir tik 2024 m. sausio 22-ąją išmetė į viešumą tuos žmones ir nukryžiavo. Juk tai niekam nebuvo paslaptis.

Kam to reikia? Juk tie žmonės - su vardais. Laureatai, apdovanoti kryžiais, medaliais ir ordinais. Apvaliais, kvadratiniais, trikampiais. Matyt, sistema šiuo atveju nori paskutinį kartą pasinaudoti jų paslauga, kartu pademonstruodama visuomenei prieš artėjančius rinkimus, kad sistema gal buvo bloga, bet sistema vis vien yra gyvybinga ir psichologine, moraline prasme gali sėkmingai apsivalyti. Kaip Gorbačiovo laikais.

Tik šiuo atveju lietuviška sistema nori pasakyti, kad mes pajėgūs ištraukti kai kuriuos žmones į paviršių ir apsivalyti. Ateis laikas, kai lygiai taip pat iš burtininko kepurės bus ištraukti ir 75 metams įslaptinti KGB agentai, pranešėjai, pranešėjukai, konspiracinių butų lankytojai. Ir visada ateis laikai, kai bus galima pasakyti, kad kai kurie žymūs žmonės jau fiziškai, morališkai ir politiškai susidėvėjo. Kad ateina nauja karta su didelėmis burnomis ir jai reikia vietų, reikia pozicijų. Todėl reikia kažką suvalgyti."

Komentuoja filosofas, publicistas Vytautas RUBAVIČIUS:

„Pirmiausiai reikėtų pasakyti, kad aš nebuvau Komunistų partijos nariu.

Bet vis dėlto reikėtų pagalvoti, kodėl tai partinei istorijai būtent dabar suteikta tokia didžiulė reikšmė. Kodėl staiga parūpo, kad kažkas kažkada buvo komunistas. Žmonių veikloje visada yra ir negražių dalykų, bet jau praėjo labai daug laiko. Niekas tarsi to fakto, kad buvai komunistas, anksčiau į paviršių netraukė, o dabar ištraukiama tarsi su tam tikru tikslu.

Bet reikia pasižiūrėti, kas vyko tuo metu. O tuo metu vyko Komunistų partijos persiformavimas. Buvo kuriama Lietuvos komunistų partija ir naujas Centro komitetas (CK). Aš atsimenu, kad buvo kviečiami ir rašytojai, ir kiti visuomenei žinomi žmonės, kurie iki tol net nebuvo partiniai. Nes tokių žmonių reikėjo į atsinaujinusį CK.

Ir buvo kviečiami ne be naudos. Buvo siūloma įvairių gėrybių, pavyzdžiui, paskyros automobiliams, nauji butai. Daug dalykų buvo siūloma. Jeigu pažiūrėsime į tas istorijas, tai tie, kurie tuo metu stojo į LKP ar net tapo LKP CK nariais, manau, jie visi pasigerino savo gyvenimą, o padirbę metus, išėjo, bet gautos buitinės gėrybės jiems liko.

Kodėl slėpė, kad buvo komunistai, nežinau. R.Valatka neslėpė, nes suprato - ką čia slėpsi, jei vis vien paaiškės, geriau tokių dalykų neslėpti. Juk niekas per daug ir nesigilina į tas senas istorijas.

Dabartinis paviešinimas, manau, iš dalies gali būti susiję su prezidento, o dabar ir būsimo kandidato į prezidentus, Gitano Nausėdos biografija. Nes per rinkimų kampaniją gali būti pradėtas eskaluoti faktas, kas ir G.Nausėda buvo įstojęs į Komunistų partiją ir turi tą negražų faktą. O dabar jaunieji žurnalistai išsiaiškino, kad ir neva patys didžiausi visuomenės autoritetai, nuomonės formuotojai irgi turi tą patį negražų faktą. Esą pažiūrėkite, kokie jie irgi buvo, irgi su sovietine praeitimi, todėl esą reikia atsisveikinti ir su R.Valatka, ir su Alfredu Bumblausku".

Komentuoja žurnalistas Valdas VASILIAUSKAS:

„Tuo, kad buvai komunistu, didžiuotis, aišku, nevertėtų. Niekas nesididžiuoja šitais dalykais, tačiau tai truputį išplėšta iš konteksto. Juk Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iš 35 jos narių net 19 narių buvo komunistai.

Jeigu paskaitytume Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivą", ten yra labai gražiai parašyta, kaip Sąjūdžio mitingai buvo derinami su KP CK ir KGB. O 1987 m. rugpjūčio 23 dieną Lietuvos laisvės lygos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo nebuvo suderintas su KP CK ir KGB, buvo nesankcionuotas, todėl smurtu išvaikytas, o jame dalyvavę žmonės persekioti. Todėl tarp tų mitingų didelis skirtumas yra.

Nors nėra kuo didžiuotis, nebuvo jokios paslapties, kas buvo komunistai, tai buvo vieša. Įdomiau, kiek KGB buvo priverbavusi tais Atgimimo metais. Manau, tai daug svarbiau. Šviesaus atminimo istorikė Nijolė Gaškaitė labai puikiai aprašė, kad 1990 m. kovo 11-ąją mes sutikome su 6000 aktyviai veikiančių kagėbistų, o iš viso tais laikais buvo 150 tūkstančių KGB bendradarbių, informatorių.

Apie šituos dalykus reikėtų kalbėti, tuos žmones iššifruoti, o ne buvusius komunistus. Aišku, kai kam labai smagu, kad tokie šiandien įtakingi žmonės kadaise buvo komunistai, tačiau reikia suprasti to meto, tos epochos dvasią. Tuo metu Lietuvos komunistų partija, vadovaujama Algirdo Mykolo Brazausko, ėjo su Sąjūdžiu ranka rankon".