Žmonės bėga nuo gerėjančio gyvenimo

Lietuvos darbo biržos duomenimis, šių metų gegužės 1 dieną šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 155,6 tūkst. bedarbių. Jie sudarė 8,5 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje. Nors nedarbo lygis Lietuvoje yra mažesnis už ES vidurkį (9,8 proc.), džiūgauti nėra ko. Pagal nedarbo lygio rodiklį Lietuvai dar toli iki prieš krizę buvusios situacijos. 2008 metų sausį šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 69,7 tūkst. bedarbių. 2011 metų sausį nedarbas Lietuvoje buvo pasiekęs piką - oficialiais duomenimis, darbo tuo metu ieškojo net 311,3 tūkst. tautiečių. Siaubą kelianti 2011 metų statistika, ačiū Dievui, jau praeitis. O ar jaučia pagerėjimą patys gyventojai? Per vieną gegužės savaitgalį iš Pakruojo darbuotis į užsienį išvažiavo net 3 autobusai žmonių - štai ir atsakymas. ES valstybėse didžiausia darbo emigrantų grupę sudaro 15-29 metų žmonės. Galima džiaugtis, kad per 2009-2013 metus ši grupė sumenko nuo 48 iki 41 proc. Tačiau pastebimas ryškus protų nutekėjimas - tarp darbo emigrantų visoje ES net 48 proc. sudaro žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą. O kodėl žmonės bėga iš Lietuvos, jei gyvenimas mūsų šalyje gerėja, minimali mėnesio alga kyla, o vidutinis darbo užmokestis auga? Deja, minimali alga Lietuvoje - pati mažiausia iš visų Baltijos šalių. ES statistikos agentūra „Eurostat“ skelbia, kad šių metų sausio 1 dieną ji Lietuvoje buvo 300, Latvijoje - 360, o Estijoje - 390 eurų. Duonai ir sviestui gal ir užteks, bet dešrai jau teks skolintis. O štai Nyderlanduose, kur dirbti sezoninių darbų veržiasi darbo jėga iš įvairių ES šalių, minimalus užmokestis siekia 1502 eurus. Tegul jį velniai tą minimumą - vidutinio darbo užmokesčio Lietuvos ūkyje statistika akiai yra bent kiek mielesnė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, paskutinį praėjusių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje siekė 714,5 euro neatskaičius mokesčių ir 553,9 euro jau susimokėjus valstybei. Ką slepia ši statistika? Pagal statistiką du kaimynai per mėnesį vidutiniškai gali suvalgyti kad ir po dvi vištas. Tačiau realybėje vienas bus suvalgęs keturias, o kitas - nė vienos.

Kontrastų Lietuva

Gyvename kontrastų šalyje, kurioje atlyginimų atotrūkis tarp sostinės ir provincijos milžiniškas. Jei tikėtume oficialia statistika, Vilniaus mieste praėjusių metų paskutinį ketvirtį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (iki mokesčių) sudarė 811 eurų (2800 litų). Vos už 50 kilometrų - Šalčininkų rajone - vidutinis atlyginimas buvo kone perpus mažesnis - 481,4 euro (arba 1662 litai).

Tačiau tai - tik statistika, kuri neatspindi tikrovės. „Vakaro žinių“ kalbinti provincijos gyventojai sako, kad mažuose miesteliuose ar kaimuose statistinį vidutinį atlyginimą retas kuris gauna. Didžiuma gyventojų dirba už minimalią algą, o bendrą rajonų atlyginimų statistiką „pagražina“ valdininkiškų algų vidurkiai.

Tik valdininkija visoje Lietuvoje uždirba panašiai, nes jų algos priklauso nuo koeficientų ir priedų už stažą.

Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybėje skyrių vedėjai gauna 1464 eurų atlyginimą, Šalčininkų rajone, kuriame statistiškai vidutiniai atlyginimai patys mažiausi šalyje, - 1179 eurus. Skyriaus vedėjo pavaduotojas sostinėje gauna 1363 eurus, Šalčininkuose 814 eurų.

Provincijoje situacija prastesnė nei skelbiama

Remiantis statistika, mažiausiai šalyje uždirba Šalčininkų gyventojai, antrąją vietą nemaloniame sąraše užima Kalvarija, kurios gyventojai vidutiniškai uždirba 510,7 euro arba 1763 litus.

Dienraščio kalbinta ūkininkė buvusi Kalvarijos savivaldybės Akmenynų bendruomenės pirmininkė Irena Bražinskienė sako, kad apie tokį atlyginimą retas kalvarijietis gali pasvajoti.

„Didesnį nei minimali alga atlyginimą gauna nebent dirbantieji savivaldybėje, seniūnijose, o paprastai žmonės daugiausiai dirba už minimumą. Pati esu ūkininkė, galiu pasakyti, kad daugiau nėra iš ko mokėti. Kalvarija yra agrarinis kraštas, čia pramonė neišplėtota. Yra keli stambūs ūkiai, ligoninė, buvo duonos gamykla „Kratonas“, tačiau bankrutavo ir neliko 100 darbo vietų. Dar turime kelis servisus, veikia parduotuvių tinklai, bet jiems atėjus smulkiosios parduotuvės užsidarė, bankrutavo. Žemės ūkyje bendrovės irgi eina į progresą, mechanizuojasi, todėl darbininkų jiems vis mažiau reikia“, - liūdną rajono realybę nušvietė kalvarijietė.

Irena pasakojo, kad šiuo metu pati ieško darbuotojų, kurie galėtų jai pagelbėti ūkyje. Tačiau gali pasiūlyti ne didesnį nei minimalus atlyginimą.

„Nėra iš ko daugiau. Pieno supirkimo kainas perdirbėjai sumažino, daug kas jau naikina bandas, pienines karves, nes laikyti nebeapsimoka. Be to, ir už tą minimumą prisikviesti žmones dirti sunku, nors labai daug yra stovinčių darbo biržoje. Paprasčiausiai žmonėms stinga motyvacijos, atsakomybės, daug kas gyvena iš pašalpų ir dirbti nenori“, - apgailestavo ūkininkė.

Anot jos, kai žmonės tokie pasyvūs, svajoti apie naujų verslų, darbo vietų kūrimąsi - beprasmiška.

Be to, nors provincijoje atlyginimai kur kas mažesni nei didmiesčiuose, pragyvenimas esą nėra pigesnis.

„Kainos parduotuvėse tokios pat, už elektrą mokam tiek pat, už vandenį, šildymą - irgi. Kuro kainos irgi tokios pat. Nėra gyventi pigiau“, - atkreipė dėmesį moteris.

Nėra darbo, nėra ir algų

Kodėl Kalvarijoje atlyginimai yra vieni mažiausių šalyje, gali paaiškinti ir šios savivaldybės meras Vincas Plikaitis: „Atlyginimų dydis priklauso nuo darbo pasiūlos. Kadangi mūsų savivaldybėje ji labai menka, žmonės tenkinasi ir pačiais mažiausiais atlyginimais. Tikrai galėčiau teigti, kad uždirbančiųjų minimaliai yra daug daugiau nei gaunančiųjų tuos didesnius atlyginimus. Į mane, kaip į merą, kreipiasi nemažai žmonių ir prašo padėti susirasti darbą. Tačiau veikiančiose įmonėse laisvų darbo vietų nedaug.“

Jis sako, kad provincija yra patekusi į užburtą ratą - dėl nedarbo ar menkų atlyginimų žmonės išvyksta, o kai gyventojų mažėja, verslą pritraukti sunku.

„Galiu pateikti pavyzdį: 2000 metais, kai įsisteigė mūsų savivaldybė, gyveno 16 tūkst. žmonių. Šiandien jų likę mažiau nei 12 tūkst. Žmonės ieško lengvesnio būdo pragyventi ir labai dažnai jį randa užsienyje. Aš manau, kad mažose savivaldybėse tikrai būtų žmonių, kurie norėtų dirbti ir už minimalų atlyginimą, tačiau net jo mes pasiūlyti negalime“, - kalbėjo meras.

Kodėl darbdaviai nemoka daugiau nei minimumas?

Artūras Mackevičius, Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas, sako, kad mūsų šalyje ekonominio išsivystymo kontrastai tokie dideli todėl, kad ilgą laiką ES parama regionams buvo skirstoma netolygiai. Didžiąją pyrago dalį esą suvalgė didmiesčiuose veikiančios įmonės. Gavusios ES paramą jos galėjo plėstis, kelti atlyginimus. O provincijos verslas paskui jų tempą nespėjo.

Anot jo, lengviau tik toms regiono įmonėms, kurios gyvena iš eksporto. O štai paslaugų įmonių likimas dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus (kartu ir apyvartos) nuolat pakibęs ant plauko.

„Didžioji dalis žmonių į užsienį juk emigravo iš miestelių, kaimų, o ne sostinės. Regionuose perkamoji galia mažėja, o verslininkams vis vien reikia taikytis prie didinamos minimalios algos. Yra regionų, kur vidutinė alga siekia 65 proc. vidutinės. Dabar dalijami pažadai nuo kitų metų ją pakelti iki 350 eurų. Spėju, kad tada minimalus visai priartės prie vidutinės“, - prognozavo asociacijos vadovas.

O gal verslininkai daugiau nei minimali alga nenori mokėti iš godumo? A.Mackevičius atkreipė dėmesį, kad darbo vietos kaina yra kur kas didesnė nei tik mokamas atlyginimas.

Minimalų 300 eurų siekiantį atlyginimą gaunančio darbuotojo darbo vieta darbdaviui kainuoja 393,54 euro. A.Mackevičius atkreipė dėmesį, kad darbuotojai eina ir atostogauti.

„Vidutinėje kaimo parduotuvėlėje vienos pardavėjos neužtenka. Reikia mažiausiai dviejų. Pagalvokite: kiekviename bažnytkaimyje didieji tinklai po parduotuvę pastatė, todėl reikia su jais konkuruoti. Parduotuvė turi dirbti visas dienas. Kainuoja ne tik pardavėjos išlaikymas - reikia ir buhalterę turėti, tiekėją arba pačiam prekes vežioti. Kiek dar „suvalgo“ mokesčiai. Juk reikia ir už elektrą, šildymą, kurą mokėti... Turbūt niekur pasaulyje taip nėra, kad nuo labai mažų algų darbdavys turi tiek mokesčių sumokėti“, - kalbėjo jis.


Romas Lazutka, Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas

Tai, kad žmonės išvažiuoja iš rajonų, suprantama: mažesnėse savivaldybėse aktualus ne tiek algos dydis, kiek pati darbo vieta. Juk dažname mažesniame rajone tėra kelios parduotuvėlės ir valstybinės įstaigos - savivaldybė, „Sodra“, mokesčių inspekcijos padalinys, policija, ligoninė... O minimalios mėnesio algos ar vidutinio darbo užmokesčio didėjimas nėra toks pastebimas. Jei per metus atlyginimas padidėja 5 proc., iš esmės žmogaus gyvenimui tai jokios įtakos nepadaro. Jei žmogus neturi kito pragyvenimo šaltinio, jei šeimoje ir vyras, ir žmona dirba už minimalią algą, aišku, kad jie nemato ateities Lietuvoje ir ieško galimybių užsienyje. Žmones nuo minčių apie emigraciją sulaikytų didesnis atlyginimų augimas, stabilesnė padėtis darbo rinkoje. Daug siūlomų darbų yra nestabilūs: žmonėms siūloma išsiimti verslo liudijimą, žadamas atlygis priklauso nuo klientų kiekio ir t.t. Padėtis gana prasta, ypač provincijoje. Tam įtaką daro įvairių paslaugų paklausos stygius: didelė dalis ten gyvenančių žmonių yra pensininkai arba dirbantys už minimalią algą, gaunamus pinigus skiriantys būtiniausioms paslaugoms ir maistui. Kai perkamoji galia yra tokia menka, vietos verslas klientams neturi ką pasiūlyti, darbuotojams negali mokėti daugiau, nes neturi galimybių pakelti paslaugų kainų. Vidutinio užmokesčio vidurkį visoje šalyje padidina algų augimas Vilniuje ar kituose didmiesčiuose, kur yra ir kvalifikuotų įvairių sričių specialistų, ir jų teikiamų paslaugų paklausa. Mažesniuose miesteliuose, valstybei didinant minimalią algą, verslininkai randa būdų, kaip išvengti didesnių išlaidų. Viena vertus, jiems nėra iš ko algų didinti, kita vertus - nėra ir spaudimo, nes žmonės bijo nedarbo. Todėl daug žmonių provincijoje vidutinio užmokesčio didėjimo nejaučia. Darbą Lietuvoje turintys, bet nuo algos iki algos gyventi priversti žmonės nebemato perspektyvų Tėvynėje. O išvažiuoti į užsienį dažnam jau nėra taip baisu, nes ten susikūrusios ištisos pažįstamų, draugų ir giminaičių kolonijos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“