Žvejybos draudimai pasitarnauja priešams

Vis daugiau draudimų

D.Vidžiūnas „Vakaro žinioms" patikslino, kad įvairūs, dažnai su logika prasilenkiantys, ribojimai buvo pradėti taikyti prieš keletą metų, o dabar dėl jų žvejyba kaip ūkio šaka Lietuvoje išvis gali išnykti.

„Buvo laikas, kai gaudyklėmis vidaus vandenyse buvo galima gaudyti beveik visas žuvis. Deja, 2013 metais tuometinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sumąstė, kad tokiu būdu gali būti žvejojami tik unguriai ir seliavos.

Dabartinis Aplinkos ministerijos vadovas Simonas Gentvilas nusprendė žengti dar toliau ir nuo šių metų 2/3 sumažinti ungurių žvejybos vietų skaičių. Toks sprendimas kertasi tiek su logika, tiek su žmonių planais. Pagalvokite, žmonės planavo darbus, pirko kvotas, investavo pinigus, o dabar jiems pareiškiama, kad, patvirtinus naują tvarką, jie savo įsigytų kvotų nebegalės išnaudoti.

Lietuvoje ir taip turime daugiau negu 100 tūkst. bedarbių, tačiau Aplinkos ministerija, užuot skatinusi darbo vietas kuriančias įmones arba bent netrukdžiusi joms dirbti, daro viską, kad augtų darbo neturinčių asmenų ir bankrutuojančių verslų skaičius. Ir visa tai vyksta tuo metu, kai šalies ekonomiką išgyvena ne pačius geriausius laikus - stebėjosi vyras. - Kalbant apie pačią žvejybą, ji Lietuvoje turi senas tradicijas. Ši sritis yra svarbi tautinio paveldo dalis ir būtina vystant kaimo turizmą. Atskiriems regionams tai reiškia ne tik papildomą pajamų, bet ir papildomą maisto šaltinį. Ūkinė žvejyba ne vienam yra šeimyninio verslo dalis. Nepaisant to, dabartinė valdžia, esą prisidengdama žuvies išteklių saugojimu, visą tai nori sunaikinti."

Neturi poveikio

Abejonių dėl valdančiųjų pasirinktos pozicijos jam kilo ir daugiau.

„Kasmet buvo rengiami vieši aukcionai, kuriuose galėjo dalyvauti visi norintieji. Laimėję juos gaudavo kvotas, už kurias privalėjo sumokėti tam tikrą sumą. Pinigai, bent jau formaliai, turėjo eiti vidaus telkinių įžuvinimui, tačiau realiai jie naudojami be mūsų, juos mokančiųjų, žinios.

Redakcijos nuotr.

Tarsi to būtų maža, apie žuvų išteklių saugojimą paskelbę valdantieji, manyčiau, sąmoningai ignoruoja ne tik mokslininkų išvadas, bet ir faktines aplinkybes. Buvo atlikti pačios Aplinkos ministerijos inicijuoti tyrimai, kurie aiškiai parodė, kad ūkinė žvejyba esminio poveikio žuvų ištekliams neturi. Tam gerokai didesnę įtaką daro kiti veiksniai, vienas kurių - ant upelių ir upių sumontuotos hidroelektrinės.

Antalieptės, Padysnio, Kavarsko, Strėvos ir panašios hidroelektrinės migruojantiems unguriams yra neįveikiama kliūtis, todėl pasiekusius jas ungurius elektrinių turbinos „sumala". Nepaisant to, Aplinkos ministerija nusprendė drausti žvejybą ir ruožuose iki šių elektrinių, nors žuvys čia neišgyvena. Iš ES lėšų turėjo būti suformuoti specialūs, elektrines apiplaukti skirti kanalai. Deja, to padaryta nebuvo, tad iki elektrinių atplaukusios žuvys tiesiog žūsta, o valdininkams atrodo, kad čia viskas gerai.

Galėtų būti ant stalo

Panaši situacija yra ir su seliava. Mokslininkai nustatė, kad ši žuvelė gyvena iki penkerių metų, o vėliau natūraliai numiršta. Negaudant jos, kasmet ežerų dugnai nusėjami mirusiomis seliavomis. O juk seliavos galėtų papuošti ne vieną stalą, - toliau problemas vardino D.Vidžiūnas. - Keista yra ir tai, kad viena ranka dalindama draudimus, kita - ministerija draudžia užsiimti jau minėtų ungurių įžuvinimu.

Anksčiau galiojo tvarka, kad įžuvinęs tam tikrą vidaus vandenų plotą asmuo gaudavo teisę (bet nebūtinai ja pasinaudodavo) penkerius metus tame plote gaudyti ungurius. Dabar šios tvarkos nebeliko, užtat atsirado pagrindas kalboms apie „naikinamas žuvis". Beje, įrodymų neturiu, bet visuomenėje sklinda kalbos, kad tokie pakeitimai gali būti susiję su valdantiesiems artimų asmenų vykdomu ungurių auginimo fermose verslu. Esą jiems nereikia konkurencijos, todėl tiek ungurių įžuvinimas, tiek jų gaudymas yra ribojamas."

Nauda priešams

Vyro teigimu, visus savo sprendimus Lietuvos valdininkai bando teisinti ES direktyvomis ir kitais norminiais aktais, tačiau nieko panašaus kaimyninėse šalyse nevyksta. Net atvirkščiai - mūsų draudimai pasitarnauja priešiškomis vadinamoms valstybėms.

„Lenkai, latviai ar estai, nekalbant jau apie ES senbuvius danus ir vokiečius, jokių panašių ribojimų netaiko. Dar daugiau, danai, kurie žvejoja iš Lietuvos į Baltijos jūrą išplaukusius ungurius, išvis juos gaudo tokiais kiekiais, apie kuriuos Lietuvoje niekas net nekalba. Tad teigti, kad esą kažkas ribojama vadovaujantis ES nuostatomis, švelniai tariant, yra nesąžininga.

Redakcijos nuotr.

Kitas svarbus momentas - dalis Lietuvos vidaus vandenų ribojasi su Rusijos ir Baltarusijos vidaus vandenimis. Tarkim Kuršių marios ar Vištyčio ežeras. Lietuvai priklauso mažesnė šių telkinių dalis, tad kai informavome rusus, kad bus mažinamos žvejybos kvotos, jie apsidžiaugė ir patikino, kad atsakydami į tai savo kvotas didins. Tas pats pasakytina ir apie ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos teritoriją tekančias upes ir upelius.

Mums sumažinus kvotas juose augančias žuvis išgaudys baltarusiai. Susiklosto įdomi situacija. Mes žuvimis galime rūpintis - veisti jas savo iniciatyva, auginti, riboti žvejybą, taip atimdami pinigus ir uždarbį iš savo žmonių bei palikdami juos be vietoje užaugusios, sveikos žuvies, o viso šio triūso vaisiais be jokių skrupulų naudojasi kaimyninės šalys. Nors, jeigu valdžia taip elgiasi, tai gal jie turi kažkokių savų slaptų interesų, kuriais siekia skurdinti savus ir padėti svetimiems?"- svarstė žvejys.

Apibendrindamas D.Vidžiūnas patikslino, kad iš valdančiųjų nori ne tiek jau daug.

„Pirmiausia mes, mokantys pinigus už leidimus žvejybai, norėtume žinoti, kur tie pinigai, kurie turėtų būti skirti ir žuvivaisai, yra panaudojami. Norėtume aiškaus atsakymo į klausimą - kodėl yra trukdoma įžuvinti Lietuvos vidaus telkinius? Taip pat mes, darbo vietas ir pridėtinę vertę kuriantys žvejai-praktikai, norėtume, kad mūsų likimus sprendžiantys ministerijų klerkai pradėtų su mumis tartis, nes per pastaruosius 20 metų įvyko tik vienas susitikimas su Aplinkos ministerijos atstovais. Mes neprašome jokių kompensacijų ar lengvatų.

Viskas, ko norime, dirbti ir aprūpinti Lietuvos gyventojus žuvimi. Taip pat įdomu būtų sužinoti ir tai, kodėl ministerijos ignoruoja savo pačios inicijuotų ir specialistų atliktų mokslinių tyrimų rezultatus. Manau, visiems būtų naudinga, jeigu eilinę keistoką reformą numatęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas bei jo komandos žmonės tiesiog susitiktų su žvejų draugijų ir asociacijų atstovais, o šie rūpimus klausimus galėtų užduoti tiesiogiai. Tik ar ministras bei ministerijos klerkai išdrįs susitikti su juos išlaikančiais ir jiems mokamą algą uždirbančiais žmonėmis?..." - retoriniu klausimu pokalbį baigė vyras.

Išklausytos visos pusės

Aplinkos ministerija žvejų išsakytus priekaištus buvo linkusi atmesti. Jos atstovai patikslino, kad draudimai įvedami reaguojant į esamą situaciją.

„Pastaraisiais metais stebimas intensyvus europinio upinio ungurio populiacijos sumažėjimas visame jo paplitimo areale. Šio mažėjimo priežastimis dažniausiai laikomos: Golfo srovės pokyčiams poveikį daranti klimato kaita, prarandamos žuvų rūšių buveinės, padidėjęs mirtingumas migracijos kelyje, verslinė ir mėgėjų žvejyba.

Dabartinė europinių ungurių populiacijos būklė apibūdinama kaip kritiškai bloga ir nestabili, o ungurių išteklių naudojimas yra netvarus. 2007 m. europiniai upiniai unguriai buvo įtraukti į CITES (Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos) konvenciją, 2008 m. - į IUCN (Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija) nykstančių rūšių sąrašą. Pergaudymas, kaip viena iš pagrindinių nykimo priežasčių yra minima daugelyje mokslinių straipsnių, analizuojančių ungurių nykimo priežastis.

Tarybos reglamento ES 2022/109, kuriuo 2022 metams nustatomos tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybės, taikomos ES vandenyse žvejojantiems laivams ir kai kuriuose ES nepriklausančiuose vandenyse žvejojantiems ES žvejybos laivams, nuostatose taip pat siūloma apriboti europinių upinių ungurių (Anguilla anguilla) verslinę žvejybą", - buvo nurodyta gautame atsakyme.

Laiške buvo patikinta, kad naujus ribojimus planuojanti institucija tarėsi tiek su žvejais, tiek ir su mokslininkais.

„Vadovaujantis Žuvininkystės įstatymu, verslinės žvejybos vidaus vandenyse limitus, jos draudimą ar ribojimą tam tikru laiku (arba tam tikrose vietose) arba tam tikrų rūšių žuvų žvejybos uždraudimą aplinkos ministras nustato tik remdamasis atliekamų žuvų išteklių tyrimų duomenimis.

Mokslininkai, laukiant Europos Komisijos sprendimo dėl ungurių verslinės žvejybos uždraudimo ar apribojimo, rekomendavo ungurių žvejybos vietų limitų neskirti visam 2022-2025 m. laikotarpiui. Tačiau atskirose upėse ungurių verslinės žvejybos kvotos buvo paskirtos 2019-2021 m. penkerių metų laikotarpiui ir nepažeidžiant ūkio subjektų teisėtų lūkesčių, tose vietose verslinė žvejyba bus tęsiama, kol kvotos nustos galioti", - teigė institucijos atstovai. Pasak jų, esminiai verslinės žvejybos reglamentavimo priemonių keitimai derinami su žvejus vienijančiomis žvejybos verslo asociacijomis.

Aišku, bet ne visai

Komentuodami su žvejyba susijusio kaimo turizmo perspektyvas, jie išsakė prielaidą, kad nauji draudimai didelės įtakos šiam sektoriui neturės:

„Verslinė migruojančių ungurių žvejyba leidžiama nuo kovo 15 d. iki birželio 1 d., t. y. 2,5 mėnesio. Šios žvejybos metu daugelyje upelių, kuriose skirtos žvejybos kvotos, per sezoną sugaunama po kelias dešimtis kilogramų ungurių, vidutinis metinis sugavimas vienoje upėje neviršija 200 kg. Manome, kad tokio nedidelio masto žvejybos uždraudimas neturės įtakos darbo rinkai, neturės neigiamo poveikio kaimo turizmui."

Įdomu tai, kad nurodę, jog „įžuvinimas unguriais valstybei kainuoja brangiau nei surenkama lėšų iš ūkio subjektų už jų verslinę žvejybą", institucijos atstovai taip iki galo ir nepaaiškino, kodėl ribojamos pačių žvejų įžuvinimo iniciatyvos.

„Prieš 10 metų buvo bandyta leisti žuvinti ežerus privačių asmenų lėšomis, už tai skiriant jiems žvejybos vietas be konkurso. Praktika nepasiteisino dėl galimai neskaidrių ungurių mailiaus pirkimo ir įžuvinimo procesų. Be to, nekvalifikuotų specialistų atliekamas žuvų įveisimas mažina įžuvinimo efektyvumą, decentralizuotas ungurių mailiaus pirkimas didina jų įveisimo kaštus", - galiojančius draudimus bandė pagrįsti Aplinkos ministerija.

Ir visiškai neaišku liko ar savo veiksmus Lietuva derina su kaimyninėmis šalimis. Pabrėžę, kad ungurių išteklių apsauga seniai tapo globalia problema, ministerijos atstovai nurodė, jog ES šalys narės turėjo parengti ir Europos Komisijai tvirtinimui pateikti individualius ungurių išteklių valdymo planus. Lietuvoje, pasak jų, ungurių verslinės žvejybos ribojimai pradėti taikyti nuo 2010 metų, tačiau taip ir nebuvo patikslinta ar, siekiant pagerinti ungurių populiaciją yra bendradarbiaujama su analogiškų draudimų netaikančiomis kaimyninėmis šalimis.

Taip pat ministerija pabrėžė, kad su žvejybos reglamentavimo klausimais dirbantys Giedrius Ladukas ir Povilas Paukštė yra puikūs šios srities specialistai, o su ministru norintiems susitikti žvejams buvo pasiūlyta kreiptis į jo patarėją Godą Košinskytę.