10 nuotr.Mes gyvename tokioje valstybėje, kurioje viena partija savo nuolat naudojamą antirusiškumo strategiją ne tik yra pavertusi visos valstybės privaloma politika. Dar blogiau. Gyvename valstybėje, kurioje kiekvienas, bandantis nesilaikyti Tėvynės sąjungos kurso, yra tapatinamas su nepatriotu ar net valstybės išdaviku. Ši strategija yra ne daugiau kaip asmeninių nuodėmių dengimas. Bandoma parodyti, kad tokie antirusiški žmonės kaip konservatoriai savo biografijoje negali turėti nieko blogo, pvz., KGB kvapelio.
Į konservatorių dokumentą „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ būtų galima pažiūrėti kaip į keistuolių, pasivadinusių Tėvynės sąjunga ir prisiskyrusių sau niekada neklystančių žmonių vaidmenį, rašinėlį. Tačiau istorija liudija, kad dėl tokių nekaltų rašinėlių prasidėdavo labai rimti dalykai. Jau nebekalbėsiu apie Romos imperatoriaus Kornelijaus Sulos proskripcinius sąrašus, nors tai, kas surašyta konservatorių strategijoje, yra labai panašu į juos. Kaip žinome, tuometinės Romos valdžiai neįtinkantys asmenys buvo tiesiog gatvėse naikinami, piliečiams buvo suteikta teisė plėšti jų namus ir už tai niekas nebūdavo baudžiamas.
Tie, kas neįtinka konservatoriams - tiek verslo, tiek žiniasklaidos, tiek politikos atstovai, - pagal strategiją turėtų būti sodinami už grotų. Laimei, kiaulė ragų neturi, o konservatoriai neturi valdžios. Bet jie yra pakankamai ilgai valdžioje buvę ir gali vėl ten pat atsirasti. Tada šis kliedesių tekstas virs ne „minkštąja strategija“, o konkrečios partijos politika, kurios realizavimui bus naudojamos specialiosios pajėgos. Man, asmeniškai patyrusiam šių pajėgų panaudojimą, nekyla nė menkiausios abejonės, kad tokiomis priemonėmis bus bandoma susidoroti ir su verslu, ir su spauda, ir su neįtinkančiais žurnalistais. Tai yra tik jėgos, kurią konservatoriai gali įgyti, klausimas.
Todėl aš nesiūlyčiau į kliedesius žiūrėti tik kaip į žaidimą. Atsakymas turi būti labai griežtas ir proporcingas tam, kas čia surašyta. Pirmiausia visuomenė turi gintis nuo tokių politikų ir turi gintis teisinėmis priemonėmis. Strategijoje yra pakankamai duomenų teigti, kad ši partija kėsinasi į konstitucinę santvarką. Todėl šį kartą turi būti ne kažkoks nagrinėjimas Seime, kaip tąkart, kai Loretos Graužinienės komisija paskelbė konservatorius teroristine organizacija, ir tai atitinka tiesą.
Šįkart turi būti baudžiamoji byla, nes prokuratūra turi pagrindą pradėti rimtą tyrimą. Juk yra numatomas viešojo informavimo priemonių, verslo, konkrečių asmenų persekiojimas. Jei apie tai rašytų niekada politikoje reikiamu lygiu neatstovauta organizacija, galima būtų užmerkti akis. Bet kai tai daro partija, turinti atstovavimą visais lygiais, pradedant Europos Parlamentu ir baigiant savivaldybėmis, mažų mažiausiai tai yra grasinimas.
Dar vienas nusikalstamas punktas: konservatoriai užsimojo tik prieš „Respubliką“ ir kitą lietuviško kapitalo žiniasklaidą, o norvegišką nori stiprinti. Jie skatina monopolizmą Lietuvoje, atiduoda į svetimas rankas žiniasklaidą Lietuvoje. Ir daro tai panaudodami ne tik politines galias, bet net ir pinigus, kuriuos visuomenė jai, kaip politinei partijai, skiria. Čia yra akivaizdus kenkimo pavyzdys. Esu įsitikinęs, kad turi būti kreipimasis į prokuratūrą dėl konservatorių partijos įvertinimo.
Jei to nepadaro prezidentė, kuri yra konstitucingumo garantas ir kuri turėjo susipažinti su „Respublikoje“ išspausdintu tekstu, tai turės padaryti visuomenė ir visuomenės atstovai. Neatmetu galimybės, kad mes, atlikę detalią teksto analizę, surinksime parašus ir kreipsimės į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Nes tai yra pakankamai rimta, nors tai yra bepročio kliedesiai. Juk jei beprotis chirurgas bus pastatytas prie operacinio stalo ir jam bus leidžiama atlikti sudėtingas operacijas, kils grėsmė paciento gyvybei. Pagal šią analogiją bepročių ir prie valdžios prileisti negalima.
Aišku, daug kas gali būti nieko negirdėjęs apie tą strategiją. Tačiau reikia siekti kuo plačiau ją paviešinti. Dokumentas jokiu būdu negali būti paliktas juokelių arba projekto pavidalu. Lygiai taip pat, kaip niekas neturi teisės populiarinti žudikiškų organizacijų - nacionalsocialistų ar komunistų partijos - veiklų, grindžiant jas hipotetinėmis naudomis: esą Stalinas įvedė tvarką ar Hitleris kovojo su žydais. Niekas neturi teisės užmerkti akių dėl prieš valstybę ir Tautą nukreiptų veiksmų, kurie yra labai aiškiai išdėstyti konservatorių strategijoje. Nesvarbu, kad viskas atrodo kaip bepročio kliedesiai.
Vienas ar tai beprotis, ar tai svetimos valstybės saugumo agentas ilgą laiką kikendamas vairavo Lietuvos politiką, kurdamas konfliktus su artimiausiais kaimynais, veldamas Lietuvą į nuolatines politines problemas bei problemėles, kurios trukdė mūsų verslui. Esu įsitikinęs, kad nuolatinės konfrontacijos su Rusija kūrimas yra kaip tik pagrindinis Rusijoje veikiančių proimperinių jėgų interesas ir tikslas. Šie žmonės Rusijos visuomenės akivaizdoje pavertė Lietuvą didžiausiu priešu.
Priminsiu: tai yra tie patys rusai, kurie 1990 metais ėjo į gatves reikalaudami mums laisvės, kurie kovojo už mus, kai imperinės jėgos mindė čia mus tankais. Gatvėse stovėjo rusai ir sakė, kad jie mokosi iš Lietuvos ir yra mūsų draugai. Nebėra. Ką padarė landsbergiai ir visa šita šutvė niekšelių su mūsų draugais Rusijoje? Dabar šitie žmonės nedrįsta gerai kalbėti apie Lietuvą. Kodėl? Tai yra akivaizdus konservatorių veiklos rezultatas. Ir už taip sudarkytus tarpvalstybinius santykius iš tikrųjų reikia bausti.
Net jei konservatoriai būtų šventai įsitikinę, kad su Rusija būtina galutinai susipykti, jie be jokių argumentų neturi teisės daugelį oponentų išvadinti prorusiškais. Tačiau politikoje visas žaidimas vyksta per pozityvą arba negatyvą. Kadangi konservatoriai nebeturi, ką pasakyti pozityviai, prasideda priešų ieškojimas ir totalinio negatyvo kūrimas.
Tačiau ar rusai sugriovė industriją Lietuvoje, ar rusai supjaustė laivus, ar rusai praskolino mūsų valstybę, ar rusai pristeigė monopolistų Lietuvoje, dėl ko kainos už pagrindines komunalines paslaugas yra beprotiškai aukštos, ar rusai privertė mus uždaryti atominę elektrinę ir dabar elektros kainos net aukštesnės nei valstybių, kurios niekada neturėjo atominės elektrinės? Čia yra pagrindiniai klausimai. Visos problemos, su kuriomis susiduria Lietuvos žmonės šią dieną, net kvailas konfliktas su lenkais, beje, sukeltas ne be konservatorių beprotiškos politikos, nėra rusų darbas. Tai yra mūsų politikų, nesugebėjusių vykdyti savo funkcijų, nesugebėjusių pateisinti Lietuvos žmonių pasitikėjimo, veiklos rezultatas.
Konservatoriai įsitikinę, kad dėl milžiniškos emigracijos Lietuvoje teliko tik vyresnio amžiaus balsuotojas, kurį galima pagąsdinti rusais, kuriam galima papasakoti šitas pasakas. Ir jie bando šitokiu būdu tą likusią elektorato dalį priversti balsuoti už save. O ką kalbėti apie tai, kad tai yra nesąžiningas žaidimas, jis dar ir neduoda jokių išeičių tolesnei Lietuvos užsienio politikai. Iki kiek galima kalbėti apie Rusijos grėsmes, apie tai, koks Rusija yra blogis? Koks turi būti to rezultatas? Pastatyti sienas nuo Rusijos, nutraukti diplomatinius santykius, pradėti karą? Politika - ne tuščias šnekėjimas. Ji turi vesti į konkretų rezultatą.
O kokio rezultato yra siekiama tokiais konservatorių veiksmais? Nei valdžios pakeisti Rusijoje, nei laimėti karą jį paskelbus konservatoriai negali. Jie gali tik sukelti didelį negatyvą apie Lietuvą, Lietuvos politiką, priversti Rusiją veikti reaktyviai mūsų atžvilgiu. Laikyčiau, kad tai ir yra pagrindinis konservatorių tikslas.
Tačiau greta stovi valstybės, kurios taip pat turi interesų Rusijoje. Tie patys skandinavai - ar kas nors girdėjo, kad jie užsiimtų tokio lygio politikavimu Rusijos atžvilgiu kaip Lietuvos konservatoriai? Ne, jie kuo sėkmingiausiai Rusijoje plečia savo verslą, užima tas vietas rinkoje, santykių su Rusija, Ukraina nišoje, kurias turėtų užimti Lietuva. Net Lenkija, senas Rusijos priešas, normaliai šnekasi su ja, palikdama Lietuvai kiauksinčio šuniuko vaidmenį. Politika nėra menas sakyti tai, kas tau užeina ant seilės. Politika - tai menas sakyti tinkamu metu, tinkamoje vietoje tai, kas duos tau ir tavo Tautai reikalingą rezultatą.
Įsivaizduokime, kad šis strategijos tekstas išverčiamas į rusų kalbą ir išplatinamas Rusijoje kaip vienos iš Lietuvos valdančiųjų partijų pozicija. Ką tai sukurtų, kokią reakciją sukeltų? Rusija plečiasi, Rusija ieško galimybių kurti Eurazijos sąjungą, deklaruoja interesus šiandieninės Ukrainos teritorijoje ir bando juos realizuoti. Prieš Ukrainą nukreipta propaganda, kuri yra Rusijoje vykdoma, yra intensyvi, paleistos visos propagandinio karo mašinos. Strategijos teksto išspausdinimas tik suteiktų papildomų argumentų Rusijos propagandininkams, kad Vakarų šalys, pasitelkusios tokias buferines valstybes kaip Lietuva, vykdo agresiją, nukreiptą prieš Rusijos interesus artimajame užsienyje ir senosiose slavų žemėse.
Ši konservatorių politika stato Lietuvą į atakos smaigalį, į kurį bus nukreiptas vienas pagrindinių Rusijos propagandos smūgių, nesuteikiant galimybės kaip reikiant prisidengti. Manau, kad tai yra ne kas kita kaip tikrasis konservatorių politikos interesas. Jei toks spaudimas prasidės, vadinasi, kuo didesnis Lietuvos integravimas į įvairias Europos terpes bus vienintelis būdas mums išlikti. Ir tai paskatins integracinius procesus, apie ką konservatoriai ir šneka. Tai ir yra tikroji konservatorių strategija: išprovokuoti Rusiją informacinei, propagandinei, ekonominei atakai, sukuriant teiginį „ar mes nesakėme, kad Rusija yra pagrindinis mūsų priešas?“ ir aiškinant, kad nėra kito kelio mums išlikti, kaip tik visiškai atsiduoti, pavyzdžiui, geriesiems skandinavams. Čia yra tikroji konservatorių strategijos ašis.
Ar santykiai su Rusija galėjo būti formuojami kitaip, ar galėjome vietoj to kovinio placdarmo, kuriuo dabar esame paversti, pasirinkti kitą strategiją? Mes ją savu metu vadinome „Šrato guolyje strategija“, kai tarp dviejų stambių sferų yra trintį mažinantys mechanizmai. Lietuva galėjo būti vienu iš tokių. Tam reikėjo sukurti labai kietą, labai gerai struktūruotą valstybę, kuri atlaikytų iš visų pusių besiskverbiančius interesus ir apgintų savuosius interesus. Tada ji galėtų naudotis abiejų pusių teikiamomis gėrybėmis. Mes buvome pradėję tai daryti. Kad tai buvo galima padaryti, liudija vien tai, kad mano parašai yra ant Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos sutarties. Ir tai yra mano derybų rezultatas.
Grįžtant prie planų sunaikinti „Respubliką“ įkuriant kažkokį komitetą, kuris vertins, ar straipsniai nėra pernelyg kritikuojantys ES, ir už tai apmokestinant didesniais mokesčiais, uždraudžiant dalyvauti ES projektuose ir panašiai. Tai - grįžimas į glavlito laikus. Bet čia nieko keisto. Užtenka pasižiūrėti, kas sėdi konservatorių partijoje. Nuo garbės pirmininko, kuris buvo mokslinio komunizmo dėstytojas, einant prie jo pavaduotojų ir visos šutvės. Jie suvokia, kad tik tokiomis priemonėmis galima kovoti su laisva spauda. Be abejo, tai yra dar vieno glavlito kūrimas, bandymas įvesti cenzūrą valstybėje.
To idealo jau siekiama, strategija pradėta įgyvendinti. Įrankiais pasirinkta Lino Slušnio vadovaujama Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija bei žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė. Abu šie asmenys nuolat siunčia „Respublikos“ leidinių grupės leidiniams įspėjimus apie tariamus pažeidimus už tai, kad kritikuojama „Snoro“ administratoriaus Nilo Kuperio (Neil Cooper) veikla, neišklausius paties N.Kuperio. O kaip jį išklausysi, jei jis mėnesių mėnesius nieko iš žurnalistų prie savęs neprisileidžia? (Dabar nebeprisileidžia ir jo paties „Snoro“ bankroto administravimo aferas tiriančių Lietuvos prokurorų). Visuomenės neinformuoti apie įtartinus darbelius laisva žiniasklaida neturi teisės? Esu įsitikinęs, kad nuolatiniai „pažeidimų“ nustatymai yra tik tam, jog paskui galima būtų konstatuoti: „Respublika“ nuosekliai, piktybiškai pažeidinėja etiką ir ją reikia apkrauti didesniais mokesčiais. Arba visai uždaryti.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
