A.Krupavičius: stebime politinių lyderių ir lyderystės badą

- Socialdemokratai - pagrindinė valdančioji partija, tačiau lyderė Vilija Blinkevičiūtė pareiškė, kad premjere nebus ir siūlo Gintautą Palucką. Kaip tai reikėtų vertinti?

- Beprecedentinis atvejis, kai rinkimų sąrašo ir partijos lyderis tik po rinkimų pareiškia, kad nebus premjeras. Kita vertus, Lietuvoje partijų lyderiai ne kartą bėgo nuo premjeravimo naštos. Taip 2016 metais pasielgė „valstietis" Ramūnas Karbauskis, o 2020 m. - konservatorius Gabrielius Landsbergis. Iš pastarųjų keturių rinkimų tik po dviejų lyderiai stojo prie valdžios vairo. Šią atsakomybę prisiėmė konservatorius Andrius Kubilius ir tuomet socialdemokratų partijai priklausęs Audrius Butkevičius.

Visgi praktika, kai lyderis vengia premjero posto, demokratinėse šalyse reta. Jeigu jau partijos lyderis dalyvauja rinkimuose, tai pagal nutylėjimą jis turi užimti aukščiausią politinį postą. Galiausiai čia ir lyderių atsakomybės klausimas. Kai rinkėjai pasitiki, tuomet privalu tą pasitikėjimą pateisinti.

V.Blinkevičiūtė ne vieną kartą ir ypač rinkimų kampanijos pabaigoje viešai pažadėjo, kad užims premjero kėdę. Po antro rinkimų rato 180 laipsnių keisti poziciją yra nevykęs sprendimas. Taip dar prieš naujos kadencijos startą sukuriama politinė krizė. Taip elgtis nereikėjo arba nereikėjo formuoti atitinkamų rinkėjų lūkesčių. Po V.Blinkevičiūtės salto mortale dėl premjero posto, įpėdiniu pasirinktas G.Paluckas yra silpnesnis politikas jį lyginant su visais kitais anksčiau po rinkimų paskirtais Vyriausybės vadovais nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Tad socialdemokratams bus daug galvosūkių.

Beje, socialdemokratai seniai išgyvena lyderių krizę. Dabar jie mušasi į krūtinę ir aiškina, jog V.Blinkevičiūtė nebus tik premjerė, bet manau, kad ji netrukus paliks ir partijos pirmininko postą, kas būtų logiška po ankstesnio žingsnio.

- Socialdemokratai prabilo apie galimą koalicija ne tik su liberalais, bet ir su „Nemuno Aušra". Kaip vertinate tokią retoriką?

- Pirmiausia juos keisti savo pasirinkimus verčia V. Blinkevičiūtės atsisakymas tapti premjere. Ji turi autoritetą partijoje, tarp koalicijos partnerių ir visuomenėje. Dabar nominuotas G.Paluckas, kurio renome yra prieštaringas. Dėl to reikia ieškoti kitų atramų ir viena tokių galėtų būti platesnė koalicija. Prisiminkime socialdemokratų patirtį.

2012 m. A.Butkevičius nebuvo stipriausias kandidatas į premjerus, todėl socialdemokratai savo pozicijas stiprino per plačią koaliciją, kurią sudarė „darbiečiai", Lenkų rinkimų akcija bei partija „Tvarka ir teisingumas". Manau, kad dabartinė koalicinių scenarijų paieška yra socialdemokratų atsakas į susiklosčiusią lyderių krizę. Tik ar jiems užteks išminties taip elgtis kaip 2012 m., šiandien tai klausimas be aiškių atsakymų. Nors akivaizdu, kad porinkiminį pasitikėjimo kreditą jie iššvaistė net nepradėję valdžioje dirbti.

- Kas laukia konservatorių partijos po to, kai Gabrielius Landsbergis nusprendė pasitraukti? Kas galėtų tapti naujuoju jų vedliu?

- Seimo rinkimai yra atskaitomybės ir lyderystės bei lyderių įvertinimo taškas. Šiandien stabilias lyderių pozicijas iš 15 sąrašų, kurie dalyvavo rinkimuose, išlaiko tik 3 partijų vadovai, Remigijus Žemaitaitis („Nemuno Aušra"), Saulius Skvernelis („Vardan Lietuvos) ir Viktorija Čmilytė-Nielsen (Liberalų sąjūdis). Visi kiti lyderiai susiduria su vienokiais ar kitokiais iššūkiais.

G.Landsbergis pasitraukė pats ir sakyčiau, toks sprendimas yra logiškas. Taip turėtų elgtis bet kurios kitos pralaimėjusios lyderis. Lyderių pasirinkimas gerokai priklauso nuo kelių dedamųjų, tokių kaip partijos organizacija ir jos dydis. Konservatoriai turi 12 tūkst. narių ir yra antra pagal dydį politinė jėga Lietuvoje. Žmogiški ištekliai - gausūs, jie turi politinę-administracinę partijos sistemą. Be tuo pat metu jie sėdi ant dviejų kėdžių - krikščionių-demokratų ir liberalų.

Siekiant, kad partija neskiltų, atėjo laikas labiau suderinti tas dvi ideologines tapatybes galimai sugrįžtant prie konservatizmo. Juolab, kad partija organizaciniu požiūri yra tvirta, turi tinklą visos Lietuvos mastu, įtaką vietos valdžioje. Dabar jiems būtina organizuoti demokratiškus, o ne „valdomus", partijos pirmininko rinkimus. Atvirus, laisvus ir leisiančius partijai „persikrauti".

Aiškiai ateina ir Landsbergių dinastijos pabaiga. Demokratiniame pasaulyje partijos personalizuotos gali išlikti tik tam tikrą laiką, nes jos yra trumpaamžės ir gyvavimą dažnai užbaigia su lyderių politinės karjeros pabaiga. Kai susikūrė Lietuvos konservatoriai, jie palaipsniui tapo Vytauto Landsbergio partija. Vėliau lyderiai keitėsi ir atrodė, kad ji tampa normalia politine jėga, kur lyderių kaita nėra išskirtinis dalykas, bet atėjus Gabrieliui personalizacijos reiškinys sugrįžo ir partija vėl tapo itin suasmeninta.

Vienas iš ideologinės tapatybės subalansavimo momentų yra partijos išasmeninimas, o norint, kad procesas taptų negrįžtamas, būtinas lyderių pasikeitimas bent kelis kartus. Šiandien tiek krikščionių-demokratų, tiek ir liberalusis sparnas turi patyrusių žmonių, kurie galėtų sėkmingai partiją vesti į priekį. Tik tam reikės laiko.

- Kaip manote, kas nutiks rinkimuose dalyvavusioms, bet skirtingai pasirodžiusioms mažesnėms partijoms? Ar jų vedliams pavyks išsaugoti šiuos politinius darinius bent jau iki savivaldos rinkimų?

- Vienintelis R.Žemaitaitis gali jaustis ramiau, tačiau jo partijai organizaciškai būtina plėstis ir apimti visą Lietuvą. O kitų politinių jėgų laukia pokyčiai.

„Laisvės partija" ilgai aiškino, kokie jie demokratiški ir laisvi, bet po pralaimėjimo Aušrinė Armonaitė nusprendė pasitraukti tik po gan užtrukusių apmąstymų. Jeigu „Laisvės partija" nori turėti ateitį, būtinas lyderių pasikeitimas. Šios jėgos padėtį komplikuoja ir nesėkmė savivaldybių rinkimuose. Savotiška „viltimi" lieka nemažai balsų per prezidento rinkimus gavęs Dainius Žalimas, tačiau dilemų šiai politinei jėgai daug. Kaip ir su jais konkuravusiam „Liberalų sąjūdžiui". Jis pateko į Seimą, bet nusiraminti dar anksti. Pagal mandatų skaičių jis turės vienu mažiau nei dabar.

Tarp pralaimėjusių lyderių yra ir R. Karbauskis, kuriam, tikėtina, valstiečiai ieškos „ceremoninio išėjimo". Tarkim, jis taptų garbės pirmininku, politine įtaką turėtų, bet einamaisiais reikalais rūpintųsi kitas vadovas.

Apie pasitraukimą reikėtų susimąstyti ir Valdemarui Tomaševskiui. Dveji iš eilės pralaimėti rinkimai yra aiškus signalas, kad metas užleisti pirmininko postą kokiam nors jaunam politikui.

Krikščionių sąjunga ir nusprendęs pasitraukti Mindaugas Puidokas, manau, pasielgė tinkamai.

Po šių rinkimų „Darbo partija" tapo mažąją politine jėga ir turės galvoti kaip išgyventi. „Tautos ir teisingumo partija" irgi išgyvena kritinį laikotarpį, nes Petras Gražulis ilgam išvyko Europos Parlamentą. „Lietuvos regionų partija", kaip ir kitos mažosios jėgos, taip pat turėtų galvoti apie jungimąsi, kas lemtų ir lyderių kaitą.

Kai rinkimuose dalyvauja 15 politinių jėgų, balsai skaldosi. Galvojant apie artimiausius rinkimus, mažosioms partijoms, kurios Lietuvoje yra smarkiai personalizuotos ir kuriuose lyderių rotacija vyksta per daug lėtai, ir joms būtina konsoliduotis. Tada bus galimybė persitvarkyti ir judėti į priekį. Gera žinia, kad kiti rinkimai vyks tik 2027 m. Tad pokyčiams laiko yra.