Ambasadoriai daro ką tik nori?

Kovo 25-ąją Rusijos ambasadorius Lenkijoje Sergejus Andrejevas nesutiko atvykti į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti dėl kovo 24-ąją į Lenkijos teritoriją įskridusios rusų sparnuotosios raketos. Šį mirtiną, tačiau Lenkijoje nesprogusį ginklą, užfiksavo radarai. Tačiau S.Andrejevas į Lenkijos URM neatvyko. Motyvuodamas, jog nėra jokios prasmės pasiaiškinti, nes lenkai nepateikė jokių įrodymų, kad raketa tikrai įskrido. O vėliau Rusijos ambasada Lenkijoje pranešė, kad S.Andrejevas artimiausiu metu bus savo noru išvykęs iš Lenkijos.

Ar dažnai pasitaiko, kad užsienio šalyje reziduojantis ambasadorius ignoruotų šios šalies kvietimą pasiaiškinti?

Tiesiog nepagarba

Matematikos profesorius, buvęs Lietuvos banko valdybos narys, diplomatas Vaidievutis Ipolitas GERALAVIČIUS, 2000-2004 metais Vokietijoje dirbęs Lietuvos nepaprastuoju įgaliotuoju ambasadoriumi, stebėjosi tokiu S.Andrejevo akibrokštu:

„Toks ambasadoriaus elgesys labai sunkiai įmanomas, - patikino V.I.Geralavičius. - Aišku, Lenkija tam ambasadoriui nieko padaryti negali, išsiųsti negali. Bet jis privalėjo atvykti kviečiamas pasiaiškinti. Nes tai yra tiesiog elementari diplomatinio mandagumo formulė. Jeigu tu neatvyksti, tai tiesiog negerbi tos šalies, kurioje reziduoji ir darai didelę kiaulystę. Po tokio atvejo gali būti ir nota Rusijai rašoma.

Čia yra skandalas. Manau, kad tai atšaldys Rusijos ambasadoriaus santykius su kitais ambasadoriais. Bet su Rusija ir daugiau šalių dabar nelabai palaiko santykius."

Ne visada reikia frako

Signataras Vidmantas POVILIONIS 1997-2001 metais dirbo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Atėnuose (Graikija). V.Povilionio toks Rusijos ambasadoriaus S.Andrejevo akibrokštas Lenkijoje nė kiek nenustebino.

„Yra politikoje keliami tam tikri reikalavimai, - aiškino V.Povilionis, - kad būtų frakas, būtų smokingas, kas priklauso tam tikru atveju, o yra tokie atvejai, kai su auliniais batais naktį iškviečia ir su pypke parodo diplomatams, kur bus Europos sienos. Suprantate, yra santykiai, kurie yra apibrėžti tiems klapčiukams, kurie siuntinėjami kaip ambasadoriai ir jiems yra privalomas tam tikras etiketas. Ir yra kitas etiketas tarp tų pasaulio galingųjų, kurie gali suvynioti į laikraštį „Pravda" ar „Izvestijos" vyno butelį ir perduoti kokiai nors užsienio diplomato žmonai dovanų.

Suprantate, yra keli lygiai. Aukštesniame lygyje esantys gali sau leisti ką nori ir jiems diplomatijos taisyklės negalioja."

Dirbdamas Graikijoje V.Povilionis kartu su žmona, dainininke Veronika Povilioniene pristatinėjo Lietuvos etnografiją, istoriją, kultūros pasiekimus. V.Povilionio teigimu, ambasadorius gali daryti didžiulį poveikį pristatydamas savo valstybę:

„Gali sėdėti kaip pelė po šluota, bet gali daryti ir labai didelį poveikį. Aišku, tai priklauso ir nuo priimančios šalies, kaip ji į tave žiūri.

Kai mes atvažiavome į Graikiją, į mus žiūrėjo kaip į rusus. Iš viso nesuprato, kas esame ir iš kur esame. Pasakodavo kartais atėję kai kurie jų veikėjai, kaip buvo į Sibirą nuvažiavę. O pasirodo, kad tas „Sibiras" buvo Černigove (Ukraina). Visa ta geografija jiems buvo neaiški.

Aš tris dienas su vienu ambasadoriumi buvau konferencijoje, prie vieno stalo sėdėjau, aiškinau, kas esame. Sakau - jūs iš buvusios Didžiosios kunigaikštystės ir mes - iš buvusios Didžiosios kunigaikštystės. Lyg ir suprato, bet po konferencijos oro uoste atsisveikindamas klausia: „O kur Lietuva yra?"

Todėl buvome priversti rodytis, pristatinėti Lietuvą. Mes iš viso Graikijoje kitus ambasadorius nustebinome, jie „apakę" buvo, kad yra ir Lietuvos menas, kad yra ir lietuvių liaudies menas, papročiai, kad mes - ne rusai ir ne rusiškai šnekame. Prisimenu, prie manęs kartą priėjo stačiatikių vyskupas ir pradėjo kalbėti, kad mes čia visi esame stačiatikiai. Pasakiau jam - „atsiprašau, bet mes, lietuviai, esame katalikai". Vyskupui reikėjo paaiškinti, kad jeigu pavardėje yra „ov", tai žmogus nebūtinai yra stačiatikis. Kaip ir mes kartais klaidingai įsivaizduojame, kad visi teroristai yra musulmonai, taip ir jie įsivaizduoja, kad visi rusai yra stačiatikiai. Yra tokie stereotipai.

Bet, manau, kad čia nieko ypatingo, jog Rusijos ambasadorius, kviečiamas į Lenkijos URM, nenuėjo. Rusijos ambasadorius gali sau tai leisti. Būna, kad į savo valstybę iškviestas ambasadorius pusę metų negrįžta į savo darbo vietą. Yra visokiais ženklais nepagarba rodoma abiem pusėms išsisukinėjant, nepriiminėjant ar dar ką nors darant. Visaip būna.

Ambasadoriaus duona labai sunki, tik žmonės mano, kad ambasadoriai tik baliuose dalyvauja. Nieko panašaus. Dažnai sugriaunamos šeimos, paliekami vaikai.

Vėlgi yra karjeros diplomatai, bet yra ambasadoriais skiriami žmonės vien todėl, kad jie yra žinomi toje šalyje. Yra didelis skirtumas. O dar yra šalių, kurių diplomatai - žvalgybininkai. Kai su jais bendrauji, iš karto matai, kas jie per žmonės. Jie su tavimi šnekasi, o paskui bėga už kampo užsirašyti, ką pasakei."

Diplomatai neliečiami

Signataras Vytautas Petras PLEČKAITIS 1996-2001 m. buvo Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje ir Moldovoje, o nuo 2000 m. iki 2001 m.. ir Gruzijoje (Sakartvele). 2005 m. V.P.Plečkaitis dirbo Lietuvos generaliniu konsulu Ženevoje (Šveicarija), o 2007-2010 m. dirbo šioje šalyje Lietuvos ambasadoriumi.

V.P.Plečkaitis patikino, jog jam asmeniškai nėra tekę girdėti atvejų, kai diplomatas neatvyksta pasiaiškinti į šalies, kurioje reziduoja, URM:

„Ar bus rašoma nota? Tai priklauso nuo šalies tradicijų. Kiek supratau, tai stipriai ir Lenkija nereaguoja į šią Rusijos ambasadoriaus akciją. O šiaip, susitikimai, bendravimas su šalies, kurioje dirbi, URM, yra labai svarbus dalykas. Labai svarbu gauti informaciją, žinoti naujienas, matyti, kas gali atsitikti. O ypač tose šalyse, su kuriomis nėra gerų santykių, kai tie santykiai neaiškūs.

Sakykime, kažkada mums buvo labai svarbi NATO ir ES šalių pozicija dėl mūsų pačių įstojimo į NATO ir ES. Tokius dalykus, kaip sykis, ir stengiamės paveikti, argumentuoti, kad mus reikia priimti.

Ar ambasadoriaus darbas pavojingas? Neteko girdėti, kad kilus tarp valstybių karui nukentėtų tų valstybių ambasadoriai. Paprastai, kai karas paskelbiamas, tai dažnai paskelbia per ambasadorių, o tada jam sudaromos sąlygos išvykti. Galioja diplomatinė neliečiamybė, kurios šalys laikosi.

Aišku, ambasadoriams labai sunku, kai jo šalyje vyksta politinės kovos. (Pavyzdžiui, kai apie Vokietijos brigadą Lietuvoje skirtingai kalba prezidentas, užsienio reikalų ministras ir krašto apsaugos ministras - aut. past.). Tada ir pasireiškia ambasadoriaus sugebėjimas taip pateikti situaciją, kad jo šalis neatrodytų blogai. O vidaus politinės kovos vyksta daugelyje šalių ir į tai žiūrima daugmaž pakančiai."