Apie privatumą belieka tik svajoti

- Seimas praėjusių metų pabaigoje pritarė naujos redakcijos Kibernetinio saugumo įstatymui. Nuo sausio jam įsigaliojus, pareigūnai be jokio sąžinės graužimo gali sekti, su kuo mes internetu susirašinėjame, po kokius tinklalapius naršome ir t.t. Pakaks tik pareigūnams pareikšti, esą jie įtaria daromą kibernetinį nusikaltimą. Ar tai nesikerta su asmens duomenų apsauga?

- Tokius duomenis bus galima rinkti tik esant teismo sprendimui. Be teismo sprendimo tebus galima 2 dienas vartotoją atjungti nuo interneto. Mat įdiegus tam tikrą virusą kompiuterį galima paversti zombiu, kuris daro ne tai, ką aš noriu, o tai, kas jam užprogramuota. Tai kai kils įtarimas, kad mano kompiuteris tuo užsiima, bus galima dviem dienoms išjungti internetą.

- Visos telekomunikacijų kompanijos privalo pusę metų saugoti informaciją, su kuo vartotojas susirašinėjo SMS, su kuo kalbėjo telefonu, po kokias interneto svetaines naršė ir pan. Ar tai irgi nėra asmens duomenų apsaugos pažeidimas, privatumo ribojimas?

- Tai reikalinga ne jums sekti. Jei pareikšite finansines pretenzijas, tiekėjas galės parodyti: tiek minučių šnekėjote su tuo ir tuo. Tačiau tai reikalinga ir tam, kad, specialiosioms tarnyboms kilus įtarimui, jog užsiimate neleistina veikla, jos galėtų vykdyti tyrimą.

- Kitaip tariant, visi esame potencialūs nusikaltėliai?

- Absoliučiai privatūs buvo tik du žmonės: Adomas ir Robinzonas Kruzas. Adomo privatumas dingo atsiradus Ievai, Robinzono - atsiradus Penktadieniui. Privatumas turi būti ribojamas dėl nusikalstamo pasaulio grėsmės. Tačiau visada reikia išlaikyti balansą, kad privatumo nebūtų paaukojama per daug. Aišku, specialiosios tarnybos norėtų žinoti viską apie visus, nes pakaktų spustelėti mygtuką, ir kompiuteris viską išmeta. Būtų labai lengva dirbti. Tiek privatumo aukoti negalima. Lietuvoje, manau, balansas yra išlaikytas.

- Kokias klaidas daro žmonės, atskleisdami asmens duomenis?

- Asmens duomenys visada atskleidžiami esant kokiam nors konkrečiam tikslui. Pavyzdžiui, žmogus nori įsigyti parduotuvės nuolaidų kortelę. Tačiau jis tokiu atveju turi suprasti, kad prekybos tinklas žinos, kiek tu per mėnesį nusiperki duonos arba alkoholio, nors gal ir ne visi norėtume, kad kas nors tai žinotų. Kartais asmens duomenis žmonės atskleidžia ir be jokio konkretaus tikslo - iš kvailumo. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose aprašo, ką veiks artimiausią savaitę, kad atostogaus ir nebus namie. O tai puikiausia nuoroda vagims. Tačiau su socialiniais tinklais turime kitokią problemą - paskelbiami ir kitų žmonių duomenys be jų sutikimo. Pavyzdžiui, tu su kažkuo buvai Ispanijoje, nusifotografavai ir paskelbei „Facebook“. Tai jau yra pažeidimas, nes gal tu nenorėjai, kad kažkas sužinotų, jog buvai Ispanijoje.

- Kokios sritys yra pačios problemiškiausios?

- Naujausia apklausa atskleidė, kad gyventojai mano, jog geriausiai asmens duomenis saugo sveikatos priežiūros įstaigos. Už tai pasisakė net 81 proc. apklaustųjų. Labiausiai nepasitikima greitųjų vartojimo kreditų bendrovėmis - vos 23 proc., o nepasitiki jomis 63 proc. Tačiau skaudžiausiai žmonės nukenčia, kai jų asmens duomenys panaudojami sudarant skolininkų registrus. Pavyzdžiui, įsiskolini už vandenį. Vandens tiekėjai skolų tiesiogiai neišieško, perduoda informaciją išieškotojams. Ir būna taip, kad už išieškojimo paslaugas tenka sumokėti daugiau, nei siekė pati skola. Dėl to gauname bene daugiausia nusiskundimų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“