Ar Lietuvoje beturime charizmatiškų politikų?

Maksas Veberis apibrėžė charizmą ir kaip valdžios formą, pagrįstą asmeninėmis individo savybėmis, ypač jo išskirtiniais ar ypatingais bruožais. Tarp jų yra tokios savybės, išskiriančios individą iš kitų žmonių, kaip stipri valia, vizija ir iškalba, kurios skatina lojalumą ir atsidavimą.

Charizmatiški lyderiai remiasi ne tik savo, kaip individo, savybėmis, bet ir sekėjų tikėjimu lyderio išskirtinumu. Charizmatiški lyderiai dažnai pristato save kaip tuos, kas gali atnešti radikalių pokyčių. Tad jie dažnai iškyla krizių laikais. Tokio lyderio įtaka yra tiesioginė ir neapribota biurokratinėmis taisyklėmis. Juo sekama dėl to, kas jis yra, o ne dėl formalios užimamos pozicijos. Charizmos vertinimas yra subjektyvus, nes priklauso nuo individualių preferencijų ir nuo to, kaip kiekvienas politikas rezonuoja su visuomene.

Lietuvos kontekste charizmatišku politiku tikrai buvo šviesios atminties prezidentas Algirdas Brazauskas, o Valdas Adamkus ir Viktoras Uspaskichas pretendavo į tokius. Bet nebūtinai buvo. Galima ginčytis dėl Rolando Pakso. Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaitė tokiais nebuvo; dalis visuomenės jais žavėjosi, bet kiti buvo ar yra jiems priešiški. Jie labiau priešino nei jungė visuomenę.

Kaip yra šiandien? Ar charizmatiškų politikų turime dabar? Tam gal vertėtų palyginti pirmus LR Seimo rinkimų sąrašų numerius tų partijų, kurios patenka į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Jie šios dienos lyderiai. Tad ar bus charizmatiškų politikų naujos kadencijos Seime? 

Charizmatiško politiko įvertinimo kriterijai galėtų būtų asmeninis patrauklumas, aktyvumas ir drąsa, komunikaciniai gebėjimai, emocinis ryšys su visuomene, gebėjimai paveikti viešąją nuomonę.

Vilija Blinkevičiūtė. Socialdemokratų partijos lyderei būdinga tradicinis globėjiškas politinis stilius, o ilgametė politinė karjera ir dėmesys socialiniams klausimams daro ją žavia asmenybe tiems, kuriems svarbiausia - jautrumas. V.Blinkevičiūtė dažnai suvokiama kaip šilta, rūpestinga ir motiniška, o tai didina jos asmeninį patrauklumą. Ypač tarp rinkėjų, kurie teikia pirmenybę lyderių atjautai. Bendraudama ji linkusi atrodyti prieinama ir nuoširdi. Tačiau jos vadovavimo stiliui trūksta drąsos ir ryžto, reikalingo sprendžiant platesnio masto iššūkius.

V.Blinkevičiūtė savo komunikaciją kreipia į pažeidžiamų ir atstumtųjų poreikius, teikia pirmenybę gerovei ir lygybei, todėl ji yra veiksminga socialinių klausimų gynėja. Ji išsiskiria emociniu ryšiu su visuomene, kurio dedamosios yra šiluma ir atjauta.

V.Blinkevičiūtė turi nemažą poveikį viešajai nuomonei socialinės politikos formavimo srityje, ypač kalbant apie socialinę gerovę, sveikatą ir pensijas. Tačiau jos pagrindinė atrama yra kairiųjų pažiūrų rinkėjai, o už jų jos poveikis yra ribotas.

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Liberalų sąjūdžio ir Seimo pirmininkė dėl ramaus, santūraus elgesio ir racionalaus mąstymo atrodo prieinama, ypač tiems, kurie vertina racionalumą ir diplomatiškumą, o ne šoumeniškumą. Jos šachmatų patirtis atsispindi metodiškame ir stabiliame politinės pusiausvyros ieškojimo stiliuje, nors jis karts nuo karto gali būti suvokiamas kaip nepakankamai ryžtingas palyginus su kitais, atviresniais, lyderiais.

Jos komunikacijos credo yra rami ir diplomatiška, vengianti nereikalingos konfrontacijos, laikysena, kai sudėtingi dalykai pateikiami taip, kad juos būtų lengva suprasti. V.Čmilytė-Nielsen demonstruoja ramybę ir racionalumą, o tai kuria emocinį saugumą rinkėjams.

Poveikio viešajai nuomonei požiūriu svarbu, jog ji turi formalias politines, t. y. Seimo pirmininkės, galias, kurias naudoja siekdama konsensuso, bendradarbiavimo, kompromisų, bet jos santūrus stilius nesukuria stipraus emocinio įsitraukimo, kuris būtinas viešosios nuomonės pokyčiams.

Saulius Skvernelis. Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos" pirmininkas - pragmatiškas ir apskaičiuojantis politikas, viską matantis pirmiausia per asmeninę prizmę. Patirtis teisėsaugos ir valdžios institucijose jam sukuria kompetencijos ir patikimumo aurą, kuri yra patraukli tiems, kurie teikia pirmenybę praktiškam ir gana kategoriškam lyderiui. Jam taip pat yra būdingas aiškus disciplinos ir tvarkos jausmas, bet šalia to trūksta originalios ir drąsios vizijos ar net vaizduotės. Jo pragmatiškas elgesys nėra šiltas, tačiau jis kuria tvirtumo ir profesionalumo įspūdį.

S.Skvernelis linkęs bendrauti paprastai, be įmantrybių. Jis daugiausia dėmesio skiria praktiniams klausimams ir sprendimams, o ne politinėms iškalboms. Jis veiksmingai aiškina techninę politiką ir priemones. Bet jam trūksta emocinio patrauklumo, reikalingo asmeniškesniam ir jautresniam ryšiui su rinkėjais. Tad jo šalininkai pirmiausia lieka daug 2020 m. Seimo rinkimuose pritrauktų rinkėjų, bet naujų veikiausiai nepavyksta suvilioti. Dar daugiau.

Šiuose rinkimuose, aritmetiškai žvelgiant, Lietuvos Valstiečių žaliųjų Sąjungos ir „Vardan Lietuvos" bendras rinkėjų skaičius beveik idealiai sutampa su 2020 m. balsavusių už LVŽS skaičiais. Tad abi partijos, matyt, ir pasidalino buvusius savo šalininkus tarpusavyje. Kadangi S.Skvernelis orientuojasi į laipsniškus, technokratinius sprendimus, o ne į didelius politinius ar socialinius pokyčius, jam sunku įtikinti rinkėjus, kurie labiau motyvuoti emocijų ar ideologijos. Pastarieji, matyt, pasiliko su LVŽS.

Ingrida Šimonytė. TS-LKD pirmininkė dažnai vertinama dėl savo griežto stiliaus ir humoro, kuris neretai balansuoja ties arogancijos riba. Jos patrauklumas kyla iš racionalumo, užsispyrimo ir tiesmuko požiūrio. Bet šios savybės yra lazda su dviem galais. Jos gan mechaniškas požiūris į valdymą, kartu su ekonomine kompetencija, leidžia priimti nepopuliarius ir socialiai skausmingus sprendimus.

Bet tiesmukas stilius trukdo pasiekti konsensusą tarp priešingų politinių jėgų, o kartais ir tarp sąjungininkų kelia įtampas. Kita vertus, I.Šimonytė galėtų būti išskirtinai „krizių premjerė". Bet ji tokia yra Nr. 2, nes pirmasis jau buvo kitas konservatorius - Andrius Kubilius. Tad čia jos išskirtinumas gerokai sumenksta.

Jos tiesumas su ironijos elementais yra svarbus, nors neretai jis suvokiamas kaip per daug aštrus ar emociškai šaltas. Tad jos emocinis ryšys yra susiformavęs daugiausia vien su ištikimais konservatorių šalininkais. Nesileidžiant į detales tą iš esmės patvirtina jos balsų 2024 m. Prezidento rinkimuose ir TS-LKD balsų skaičių panašumas Seimo rinkimuose.

Aurelijus Veryga. „Valstietis" per pandemiją tapo vienu svarbiausių Lietuvos politikos veidų. Jo santūrus, bet dažnai griežtas viešasis veidas kai kuriuos šalininkus ramino, nors įsakmios COVID-19 valdymo priemonės sulaukė ir nemažai kritikos. Jo patrauklumas yra pirmiausia pagrįstas profesine kompetencija ir patirtimi. Jis turi autoritetą visuomenės sveikatos ir jos politikos klausimais, taip pat parodė gebėjimus valdyti krizes, bet jis nėra plačios visuomenės lyderis.

A.Verygos komunikacija yra orientuota į duomenų bei įrodymų naudojimą žinutėse, o jo tiesus ir faktais paremtas požiūris padeda įgyti jam pasitikėjimą. Neretai jo bendravimui, kaip ir S.Skverneliui, trūksta šilumos ir emocinio artumo, todėl daliai visuomenės jis atrodo pernelyg tolimas ir griežtas. Jo veiksmingumas dažniausiai apsiriboja su sveikatos politika susijusiomis temomis, o jo platesnė politinė lyderystė nėra patraukli.

Remigijus Žemaitaitis. Tarp svarbiausių „Nemuno Aušros" įkūrėjo bruožų - drąsa ir atvirumas. R.Žemaitaitis laikomas pasitikinčiu savimi ir energingu politiku, o šios savybės yra patrauklios tiems, kurie vertina stiprios valios ir atvirus lyderius.

Komunikacijos požiūriu jis nevengia kontraversijų, kad išsakytų savo nuomonę. Jo bendravimas yra aiškus ir tiesus, nors konfrontacinis stilius gali atstumti ne tik oponentus, bet ir kai kuriuos šalininkus. Emociniu požiūriu jis tiesiai ir be kompromisų bendrauja su rinkėjais, kurie jaučiasi neišgirsti politinėje arenoje ir siekia lyderio, galinčio „sakyti tiesą į akis". Tai jam leidžia gana gerai atliepti visuomenės nepasitenkinimo nuotaikas.

R.Žemaitaitis turi gebėjimą pritraukti dėmesį ir išprovokuoti viešas diskusijas. Jis sėkmingai naudojasi matomumu žiniasklaidoje, o jo gebėjimai naudoti šokiruojančią retoriką ir drąsų kalbėjimą, kelti į viešumą problemas, kurias kiti norėtų ignoruoti, padeda patraukti rinkėjus, kurie jaučiasi nusivylę ar nuskriausti.

Apibendrinimas

Kiekvienas aptartas politikas yra skirtingas. Bet beveik visi turi jau susiformavusias savo „istorijas", kurios yra patrauklios didesnėms ar mažesnėms rinkėjų grupėms. Tačiau charizmatiški politikai turi gebėti patraukti didelę dalį visuomenės, o ne tik jos fragmentus. Gal vienintelis, kuris gali į tokius pretenduoti, yra R.Žemaitaitis.

Jis nėra tabula rasa politikos padangėje, bet kartu ir nėra pakankamai išbandytas valdžia ar lyderio našta, nors politikoje veikia gana ilgai. Šiandien jis sėkmingai kuria politiko, atstovaujančio „naujus vėjus" politiniame kraštovaizdyje, įvaizdį, kuris yra patrauklus tiems, kurie siekia pokyčių. Tad tarp visų šešių minėtų politikų jis turi geriausias perspektyvas tapti charizmatišku lyderiu. Nors gali nutikti visaip, o tokių šiuolaikinėje Lietuvos politikoje tebuvo keli.

Apie laimėjusius ir pralaimėjusius Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose

Laimėjo tik dvi politinės jėgos: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir „Nemuno Aušra" (NA). LSDP laimėjo pirmiausia todėl, kad buvo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. 2016 m. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sėkmės socialdemokratai nepakartojo, bet buvo labai arti to. NA todėl, jog rinkimams dirbo daugiau ir ilgiau nei kiti.

O Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) 2024 m. rinkimai pagal mandatų skaičių yra blogiausi nuo 2004 m., kai jie buvo likę su 25 mandatais. Dabar pasilieka su 28.

Kiti mandatų aritmetikos ypatumai. Remiantis 2020 m. pavyzdžiu LVŽS, kai rinkėjai gavo du už vieno kainą- LVŽS ir Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos" (DSVL) - pralaimėjo. Dabar abi politinės jėgos gavo 22 mandatus, tada jos turėjo 32. „Didįjį apiplėšimą" Laisvės partijos (LP) atžvilgiu įvykdė ne tiek Liberalų sąjūdis (LS), kiek TS-LKD. Aušrinės Armonaitės (LP) ir Dalios Asanavičiūtės (TS-LKD) kova šiek tiek be taisyklių pasaulio lietuvių apygardoje buvo akivaizdus to įrodymas. Liberalai nieko nelaimėjo. Net pralaimėjo. Viską pralaimėjo Darbo partija (DP). Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) išsaugojo turėtą statusą.