Ar kitų metų biudžetas išgelbės Lietuvą nuo skurdo?

Apie tai šioje  ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje. Dalyvauja „Maisto banko“ plėtros konsultantas Vaidotas ILGIUS, Lietuvos Respublikos Seimo narys, Socialinių reikalų komiteto darbuotojas Algirdas SYSAS, opozicijos lyderis, Darbo partijos frakcijos atstovas Vytautas GAPŠYS ir SEB banko finansų analitikas Gitanas NAUSĖDA. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.  

G.JAKAVONIS: Pateiktas kitų metų biudžetas. Žinome Lietuvos problemas, žinome, koks skurdas, koks didelis geriausiai gyvenančių žmonių sluoksnio atotrūkis nuo turinčiųjų mažiausias pajamas. Kaip manote, ar 2011 m. biudžetas prisidės prie šių problemų sprendimo?

V.ILGIUS: Nevyriausybinės organizacijos retai kada kviečiamos diskutuoti biudžeto klausimais. Mes esame keletą kartų teikę siūlymus, kurie, mūsų ir mūsų socialinių partnerių manymu, galėtų realiai padėti mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau esame susidūrę su arogancijos siena. Nevyriausybinės organizacijos, prieš porą metų ateinant Permainų koalicijai, džiaugėsi girdėdamos viltingus pažadus kurti socialinių reikalų grupes prie ministerijų, kur bus kviečiami nevyriausybininkai, kiti visuomenininkai. Tačiau šiandien mes matome, kad tos grupės nieko neveikia ir rezultatų nėra. Metų viduryje “Caritas” pateikė statistiką, kuri byloja, kad šiuo metu apie 350 tūkst. Lietuvos gyventojų kartą per du mėnesius ateina pasiimti ne ypač patrauklių maisto produktų paketo. Tai grūdų kruopos, dribsniai, ryžiai, miltai ir pan. Ir mūsų Vyriausybės narių, ir kai kurių politikų nuostata tokia, kad dalis šių žmonių yra tariamai visko pertekę, gyvena šešėlyje. Mes juos pakviestume tiesiog apsilankyti ir pažiūrėti, kokie žmonės ateina, pastovėdami dvi ar daugiau valandų per šaltį prie tų sandėlių, ar iš tiesų, jų manymu, tie žmonės turi pakankamai pajamų.

G.JAKAVONIS: Kaip matote, prie stalo nėra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų. Norėtųsi pabrėžti, kad tai ministerijai, apie kurios problemas mes šiandien kalbamės, noro kalbėti visiškai nebuvo. Gerbiamas Algirdai, pats dirbate Socialinių reikalų komitete, esate buvęs ir pozicijoje, ir opozicijoje dirbdamas šį darbą. Kaip vertinate ką tik priimtą 2011 metų biudžetą, ar jis prisidės prie skurdo didinimo ar mažinimo? 

A.SYSAS: Pasižiūrėjus į biudžetą mažai galima tikėtis, kad dalis žmonių išsivaduos iš skurdo. Pirmiausia aš pasižiūrėjau kompensacijas, kurios mokamos per biudžetą, t.y. mes jau gavome ministerijos paskirstymus. Vaizdžiai pasakysiu, kad šiais metais kompensacijoms buvo planuota apie 390 mln., planuojama, kad reikės apie 680 mln. dalytis metams, o kitiems metams suplanuota beveik milijardas - 988 mln. Vadinasi, skurdžiai gyvenančių arba ties skurdo riba esančių, tiksliau, gyvenančių prasčiau nei Vyriausybės nustatytos normos, kada galima teikti paramą, žmonių skaičius išaugs. Todėl tikrai negaliu daryti prielaidų, kad situacija eis į gera. Aišku, galima atkreipti dėmesį, kad ketinama šiek tiek - labai mažai - didinti darbo užmokestį, planuojama, kad bus sukurta šiek tiek darbo vietų. Bet tai, manau, ne tie mastai, kokie turėtų būti. Jeigu jūs pasižiūrėsite į valstybės biudžetą, pirmame puslapyje nurodytos šešios kryptys, kur Vyriausybė skirs daugiausia dėmesio. Ir jūs nerasite nė vieno iš šešių punktų, kur būtų kalbama apie žmones, kad reikia padėti pirmiausia žmonėms, kurie šiandien labai sunkiai verčiasi.

G.JAKAVONIS: Vytautai, koks jūsų, kaip buvusio opozicijos lyderio, vienos iš didžiausių opozicinių partijų atstovo, vertinimas? Naudokitės proga, nes jūsų oponentai, šiuo atveju būtent pozicijos atstovai, nedrįso ateiti. 

V.GAPŠYS: Biudžetas šiuo atveju nėra vienintelis instrumentas. Skurdo lygis iki socialinių išmokų gavimo, tarkim, kaime iki 2009 metų buvo 43 proc., jau nuo socialinių išmokų gavimo - 32,7 proc. Peržiūrėjus visas kategorijas matyti, kad socialinės išmokos nuo skurdo gelbsti apie 10-12 proc. gyventojų. Taigi mes nuo skurdo, galime sakyti, išgelbėjame tam tikrą žmonių procentą, kitiems gal jį sumažiname, bet paliekame skurdo zonoje. Visiškai sutinku, - ir skaičiai tą patį rodo, - kad tų išmokų piniginė išraiška didėja drastiškai. Aš labai vertinu kilnią „Maisto banko“ misiją padėti tiems žmonėms, kurie yra skurdo zonoje. Bet noriu pabrėžti, kad mūsų tikslas yra ne kuo daugiau išdalyti maisto, bet kad kuo mažiau žmonių reikėtų to maisto duoti. Tai yra pagrindinis tikslas. Šios Vyriausybės pagrindinė klaida ta, kad ji neišsprendžia tų ekonominių problemų, kurios sukelia skurdą. T.y. mes neskatiname smulkiojo ir vidutinio verslo, kuris įdarbina žmones. Galima diskutuoti su profsąjungomis, kad reikia pakelti minimalų atlyginimą iki 1200 litų, ir formaliai tai pasiektume, nes, Statistikos departamento duomenimis, dabar skurdo riba siekia 1090 litų asmeniui. Tačiau jei šiuo atveju minimalų atlyginimą formaliai padidintume iki 1200 litų, kas nutiktų? Darbdavys būtų nebepajėgus mokėti tų 1200 litų, imtų mažinti etatus arba darbuotojų skaičių. Ir galime turėti netgi priešingą rezultatą. Vyriausybė turi ne tik padėti konkretiems žmonėms, bet ir imtis ekonominių sprendimų. Ypač tai aktualu kaime: nuo 2007 metų iki 2009 metų skurdo rodiklis paaugo nuo 38,5 iki 43,3 proc. Tai reiškia, kad vos ne kas antras žmogus atsiduria skurdo rizikos zonoje. 

G.JAKAVONIS: Gitanai, pasikvietėme jus pabūti kaip ir teisėju. Kadangi esate politikas, finansų analitikas, matote biudžetą, pasakykite savo vertinimą. Esame gana gilioje ekonominėje duobėje, valstybė tikrai neturtinga ir turime daug socialiai remtinų žmonių. 

G.NAUSĖDA: Sunku būti teisėju, kai nėra abiejų ringo pusių. Kaip suprantu, yra tik viena. Bet iš tikrųjų galima sakyti taip, kad norint išspręsti žmonių skurdo problemą reikia išspręsti valstybės skurdo problemą. Jeigu valstybė gyvena skurdžiai, būtų daugiau negu naivu tikėtis, kad žmonių skurdo klausimai gali būti patenkinamai išspręsti. Deja, yra taip, kad 2011 metų biudžetas skurdo įveikimo klausimais turbūt nežada kažin ko daugiau, negu žadėjo 2010 metų biudžetas. Tikrai neverta tikėtis tokio augimo, kokį turėjome kitados auksiniais Lietuvos ekonomikos laikais. Naujausias Statistikos departamento rodiklis patvirtina, kad ekonomika atsigauna, bet atsigauna labai lėtai. Ir trečiąjį šių metų ketvirtį ji išaugo viso labo tik 0,6 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Jei imtume devynis šių metų mėnesius, tai mes vis dar turime simbolinį vidaus produkto sumažėjimą, palyginti su tuo pačiu 2009 metų laikotarpiu, minus 0,1 proc. Sunku kalbėti apie visas pajamų prognozes, tiek dėl PVM, tiek dėl akcizų, tiek dėl gyventojų pajamų mokesčio. Galima būtų galvoti, ar iš tiesų pavyks padidinus vidutinį darbo užmokestį ar mažinant nedarbo lygį užtikrinti tas pajamas, kurios yra planuojamos. Mes puikiai žinome, kad Lietuva pagal biudžeto pajamų surinkimą stipriai atsilieka net ir nuo kaimynių - tos pačios Estijos, o pastaruoju metu net ir nuo Latvijos, ką jau kalbėti apie tokias valstybes, kurios turi senas mokesčių rinkimo tradicijas. T.y. turėdami gana panašius mokesčių tarifus mes nesugebame surinkti tam tikro procento BVP. Ir todėl esame priversti visaip tampyti tą finansinę antklodę, o paprasčiausiai dėl to, kad nacionalinio biudžeto pajamos, palyginti su BVP, yra net keletą procentinių punktų mažesnės negu pačioje Estijoje. Todėl ketinimas surinkti 1 mlrd. litų būtent iš šešėlinės ekonomikos nuskambėjo, sakyčiau, gana radikaliai. Kas yra 1 mlrd. litų? Tai viso labo maždaug vienas procentinis punktas BVP. Tai net ir papildomai surinkę 1 mlrd. litų mes dar gerokai atsiliksime mokesčių administravimo lygiu nuo mano minėtų valstybių. Visa tai reikia daryti, bet daryti ne remiantis šūkiais, o konkrečiomis priemonėmis - kokių būtent mokesčių srityje mes ketiname kovoti su šešėline ekonomika. Kalbant apie išlaidas, iš tiesų sunku būtų teigti, kad šis biudžetas yra socialiai orientuotas, nors turbūt visos valdžios, nesvarbu, kokios spalvos būtų buvusios, pateiktus biudžetus pristatydavo kaip socialiai orientuotus. Nepamenu nė vieno, kuris nebuvo Lietuvoje socialiai orientuotas.

G.JAKAVONIS: Praėjusią savaitę Europos Parlamentas, siekdamas mažinti skurdą, priėmė kainų Europos Sąjungoje deklaraciją. Algirdai, jūsų partijos deleguota europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė jos priėmimu labai džiaugėsi. Tačiau kaip ją įgyvendinti Lietuvoje? 

A.SYSAS: Per vieną dieną tokių dalykų įgyvendinti negalima. Bet nepamirškime, kad mes Europoje dabar turime beveik visas laisves - laisvas kapitalo, paslaugų, darbo jėgos judėjimas. Kadangi tautos susipina, vieni dirba čia, kiti išvažiuoja kitur. Vis tiek Europa turi artėti prie tam tikrų standartų, nes visi gyvename vienoje ekonominėje erdvėje. Skirtinga socialinė apsauga prisideda ne prie silpnesnių valstybių geresnio gyvenimo, nes mes dabar Europoje pirmaujame pagal emigrantų skaičių - visados lietuvis greičiau pasirinks darbą kitoje šalyje, negu dirbs čia, jeigu darbo požiūris į jį kaip darbuotoją kitur bus geresnis. Šiuo atveju aš irgi esu už diskusijas. Pradėta diskusija dėl pensijų reformos, Europoje tai vadinama Žaliąja knyga, ir vyriausybės iki lapkričio 15 d. turi pateikti savo nuomonę. O mūsų metinis biudžetas, manau, visai nemažina socialinės nelygybės. Maža to, šią savaitę mus lankė Tarptautinis valiutos fondas, ir pirma užduotis, kurią jau turbūt penkti metai jis mini, yra ta, kad Lietuvai reikia įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Visos vyriausybės, tiek mano bičiuliai, būdami valdžioje, rasdavo tūkstantį priežasčių, kad šito nedarytų. Šis mokestis gal ir nesurinktų daug lėšų į biudžetą, bet tai jau būtų tam tikras solidarumas. Vis kalbama apie taupymą, tačiau jis šiuo metu pirmiausia vyksta mažiausias pajamas gaunančių žmonių sąskaita.

G.JAKAVONIS: Vytautai, kažkoks užburtas ratas. Mes skolinamės vis dėlto socialinėms reikmėms, pravalgome, ir nieko iš to gero neišeina. Sakoma, biudžetas neorientuotas į socialinius dalykus, nors sumos skiriamos gana didelės. Kažkokia dviprasmybė. 

V.GAPŠYS: Aiškiai didėja nedarbas. Nedarbo pašalpos mažina biudžetą. Tai natūralu, kad mes skolinamės ir gautus pinigus pravalgome. Mes, pateikdami kovos su krize metmenis, pradėjome akcentuoti kitus dalykus - kad turime uždirbti ir tada skirti pinigus. Mes turėtume pradėti ne tik skolintis, bet ir uždirbti. Ir tie akcentai šiai Vyriausybei buvo nepriimtini, ji sakė, kad kur kas lengviau yra ką nors “nukirpti”, ką nors perskirstyti. Tai yra problema. Nenoriu lyginti su kitomis valstybėmis. Kodėl? Todėl, kad lyginimas labai sudėtingas. Vienas dalykas, kad ministerijos vadinasi nevienodai. Dvi ministerijos turi nevienodas funkcijas, ir mes kartais galime pagudrauti. Klausiama, kaip mes galime išgelbėti “Sodrą”. Dalį išmokų, kurios yra nesusijusios su pensijomis, galima mokėti iš biudžeto. Koks skirtumas, ar aš iš kairės kišenės moku, ar iš dešinės, jeigu sumoku tą pačią sumą? O dėl atlyginimų, kiekvieną kartą sakydami, kad reikia didinti atlyginimus ar pajamas, turime aiškiai pasakyti, iš ko jas didinsime. Ir kas visa tai uždegs? Verslas? Gerai, jei verslas pajėgs. Mielai galime didinti minimalų atlyginimą, bet pažiūrėkime, ar nebus taip, kad verslas tuomet sumažins darbo vietų skaičių ir mes turėsime tą patį efektą.

G.JAKAVONIS: Gitanai, Algirdas, Vytautas užsiminė apie tą patį Europos Parlamento dokumentą. R.Lazutkos nuomone, reikia apmokestinti turtingesnius, geriau gyvenančius piliečius, įvedant progresinius mokesčius, apmokestinti automobilius, nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, iš kur paimti pinigų? 

G.NAUSĖDA: Pradėsiu nuo „Sodros“ mokesčių reformos, kaip jūs sakėte, perdėjimo iš vienos kišenės į kitą. Esu kritiškai nusistatęs dėl šitų reformų, nes, man atrodo, tai nėra jau visai toks nekaltas mokesčių perdėjimas iš stalčiaus į stalčių. Tai yra vis dėlto mokestine prasme ganėtinai skaudus pakeitimas, kuris gali neigiamai atsiliepti būtent dirbančių asmenų grynosioms pajamoms, neto pajamoms. Dėl minimalios algos didinimo esu gana skeptiškai nusiteikęs. Pastaruoju metu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, švelniai tariant, nedidėja. Žvelgiant į šitą santykį labai didelių prielaidų didinti minimalią mėnesio algą nėra. Bet ne viskas taip beviltiška. Manyčiau, mes turėtume kur kas efektyviau naudoti kitą instrumentą mažas pajamas gaunančių žmonių gerovei užtikrinti. Tai yra neapmokestinamų pajamų dydžio didinimas. Tarptautinis valiutos fondas čia buvo prisimintas negatyvia prasme, aš norėčiau prikelti iš užmaršties jo kitą pasiūlymą - negatyvaus pajamų mokesčio įvedimą. Kai namų ūkio pajamos viršija tam tikrą sumą, žinoma, kad namų ūkis yra apmokestinamas. Kai jos yra žemiau tam tikros skurdo ribos, namų ūkis automatiškai gauna neigiamą gyventojų pajamų mokestį, kitaip tariant, gauna priemokas per gyventojų pajamų mokesčio langelį. Tokia sistema veiktų tartum automatiškai, tačiau tam reikalinga viena prielaida: užtikrinti tokią kontrolės sistemą, kad nebūtų taip, jog žmonės, gaunantys nelegalias pajamas ir toli gražu ne taip jau prastai besiverčiantys, dar gauna ir privilegiją - neigiamą gyventojų pajamų mokestį, kitaip tariant, išmokas per valstybės biudžetą. Manau, tai įmanoma įgyvendinti, ir tai padarytų visą procesą gerokai skaidresnį. Paskutinis pasiūlymas - dėl nekilnojamojo turto mokesčio. Tiesą sakant, man jau nusibodo apie tai kalbėti, nes iš esmės viskas jau seniai pasakyta. Jeigu nekilnojamojo turto mokestis bus taikomas visiems, aš esu prieš. Tai labai netinkama priemonė, ypač šiuo metu, kai daugelis mažas pajamas turinčių žmonių skaičiuoja net ir tuos 50 litų. Sakoma, na, sumokės 50 litų, kas čia baisaus? Taikyti šį mokestį galima būtų tikrai dideles pajamas turintiems žmonėms.

G.JAKAVONIS: Gitanas minėjo apie 1 mlrd. šešėlinės ekonomikos. Bet aš nematau jokių kovos su tuo priemonių. Pagrindiniai kovos su krize būdai yra arba taupyti, arba skatinti vartojimą. Ką manote dėl vartojimo skatinimo? Lenkijoje vyksta kažkas panašaus. 

V.ILGIUS: Mums suprantamas šis keblus uždavinys, kai nėra pakankamai lėšų, tačiau mes atkreipiame dėmesį į kitus, ne piniginius, išteklius. Kasmet yra vis dar išmetama tūkstančiai tonų maisto. Tą maistą paimti ir patiekti žmonėms, kuriems dabar šiuo metu realiai to maisto reikia, kainuoja nedaug. Galima padaryti nedidelę valstybės paramą. Jeigu negalima didinti socialinių išmokų, negalima didinti minimalios algos, galima leisti užsidirbti ir nemokėti mokesčių, didinant darbo naudingumą, suteikti nemokamą visuomeninį transportą, padėti derinti šeimą ir darbą, pratęsti darželių darbą iki vėlumos. Yra tų būdų, ką galima duoti neturint pinigų. Tik kyla klausimas, ar mes viską padarome, kad atrastume tuos rezervus. Nevyriausybinės organizacijos mato tam tikrų šaltinių ir galėtų padėti efektyviai tuos šaltinius panaudoti sunkmečiu, kuris, pasak ekspertų, tęsis dar keletą metų. 

G.JAKAVONIS: Algirdai, kalbant apie šešėlinę ekonomiką, mokesčių didinimą dyzelinui, cigaretėms: mūsų su Kaliningradu sienos pusėje siaučia kontrabanda, kovojama su vėjo malūnais. Kokios pasienio policijos ir mūsų muitininkų jėgos galėtų visa tai sulaikyti, kai yra toks kainų skirtumas? 

A.SYSAS: Negalėčiau priešintis sakydamas, kad yra kitaip. Vis dėlto išskirčiau stambiąją kontrabandą, kai vienas miškovežis perveža tarp medžių ar medienos krovinio paslėptas cigaretes. O bobutės turi šimtą metų vaikščioti per sieną ten ir atgal ir vis tiek tokio kiekio neperneš. Reikėtų skirti stambiąją kontrabandą ir tuos varganus „knygnešius“, cigarečių nešėjus, kurie taip daro, kad prisidurtų prie savo mažos, laikinai sumažintos pensijos. Bet ta kova su stambiąja kontrabanda, aišku, yra Vyriausybės ir specialiųjų tarnybų rankose. Vien tik šnekos man šiek tiek keistai atrodo. Arba reikėtų pripažinti, kad nesugebame kovoti su kontrabanda tokiu mastu. Matau, kaip konservatoriai šneka, kad kovos, kad tai yra svarbiausias uždavinys, bet kai pateiki įstatymą, kuris tikrai sumažintų tokius dalykus, jie randa tūkstantį priežasčių, kad jis nebūtų priimtas. Šiuo atveju iš karto žodžiai skiriasi nuo darbų. Arba kai neseniai diskutavome dėl nekilnojamojo turto mokesčio, mūsų komitetas kaip pagalbinis svarstė gal kontroversišką J.Veselkos įstatymą. Bet jis ištesėjo savo pažadą. Jis pateikė įstatymo variantą, kuris yra ir kitose šalyse, t.y. tą bangos mokesčių įstatymą susiaurino iki nekilnojamojo turto, ir tik tokio, kurio vertė yra daugiau kaip 3,5 mln. Tokį turtą turi maždaug 5 proc. Lietuvos gyventojų. Ir aš vėl matau, kaip mūsų konservatoriai su R.Dagiu priešaky komitete pradeda kalbėti nebūtus dalykus, esą šis įstatymas sugriaus visą mokesčių sistemą, kad jis iškrenta iš konteksto ir t.t. Ir taip pat šneka, kad reikia padėti šeimai, pasirašo susitarimus dėl šeimos rėmimo. Ironiška.

G.JAKAVONIS: Vytautai, daugelis, kurie analizavo biudžetą, pasigenda konkrečių priemonių. Kaip mažinti emigraciją, didinti vidaus vartojimą, gerinti verslo sąlygas? 

V.GAPŠYS: Yra visas įstatymų paketas, tačiau jame šį kartą ko nors įspūdingo, kas padidintų vartojimą ar sumažintų emigraciją, tikrai nėra. Nėra jame priemonių, kurios galėtų padėti kovoti su šešėline ekonomika ar ta pačia kontrabanda. Visa Seimo narių grupė buvo nuvažiavusi ir į Pagėgius, ir į Tauragę pasižiūrėti situacijos. Ir vietos gyventojai pripažįsta, kad kai prasidėjo tam tikra pareigūnų rotacija, tai yra atvažiuodavo daugiau pareigūnų iš Vilniaus ir budėdavo kartu su vietiniais, iš karto pakilo kontrabandinių cigarečių kaina. Vadinasi, tokia priemonė veikia. Mes pradėjome klausinėti, kodėl nesiimama tokios priemonės. Imta aiškinti, kad tai brangiai kainuoja, reikia komandiruoti žmones. Mano pastebėjimas: seniau kontrabandinės cigaretės buvo išplitusios labiau pakraščiuose, palei sieną, o dabar kuo puikiausiai galima jų įsigyti ir ties Kėdainiais. Vadinasi, visas tas ratas plečiasi. Jei atsiranda klientų, atsiranda ir pasiūla. Todėl apsimoka ne tik kontrabandines cigaretes per sieną pervežti, bet dar ir vietos rinkoje visą logistiką atlikti, rasti pardavėjų kitose vietose.

G.NAUSĖDA: Mes nuolat vežimą statome priešais arklį manydami, kad galime kažkaip sukurti sotų biudžetą – visiems išdalyti ir turėti iš ko ką paskirstyti, kai pats biudžetas priklauso nuo bendros ekonominės situacijos. Kol mes dešimt ar penkiolika metų kalbėsime apie tai, kad reikia skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, bet praktiškai nieko realaus šioje srityje nedarysime, mes nuolat kalbėsime, kad vėl biudžetas nepakankamas, žmonės reikalauja kažkokių socialinių išmokų, kurioms nėra pinigų, ir t.t. Iš tikrųjų kontrabandos klausimas šiuo metu turbūt yra pats skaudžiausias, akcizo mokesčiai surenkami blogiausiai. Sutinku, kad tos kontrabandos rūšių yra visokių. Pasitaiko ir per Nemuną plaukiančių „ichtiandrų“, bet supraskime vieną dalyką – pagrindinė akcizo mokesčio nesurinkimo priežastis yra stambioji kontrabanda. Labai abejotina, kad stambioji kontrabanda keliauja per sieną visiškai apie tai nieko nežinant pareigūnams. Tai prisiminkime istoriją Latvijoje: užteko keletą žmonių pasodinti, ir įplaukos iš akcizų mokesčio labai reikšmingai Latvijoje padidėjo. Ten kontrabandos klausimas gal nebuvo išspręstas šimtu procentų, bet bent jau klausimo sprendimas labai smarkiai pasistūmėjo į priekį.

V.GAPŠYS: Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį ne tik į biudžetą, bet ir į įstatymus. T.y. reikia skatinti smulkujį ir vidutinį verslą subalansuojant mokesčius. Kuo daugiau sukursime darbo vietų, kad kuo daugiau žmonių galėtų save išlaikyti, tuo daugiau atsiras mokesčių mokėtojų. 

A.SYSAS: Pirmiausia jokiu būdu negalima toliau mažinti dirbančių asmenų pajamų. Padidinus minimalų darbo užmokestį dalis žmonių neteks darbo arba jiems šiek tiek bus sumažintas atlyginimas. Antra, reikia skatinti verslą, kuris kuria darbo vietas.  Dabar daug kalbama apie pastatų modernizavimą. Tai yra realios darbo vietos. Europiniai pinigai, beveik 800 mln. eurų, guli ir nieko nevyksta.

V.ILGIUS: Mes tikime, kad dauguma žmonių, vienaip ar kitaip, turi paskatų vaduotis iš to sunkmečio, rasti, kaip ilgainiui grįžti į normalų gyvenimą. Nepaisant to, neturime pamiršti, kad daugeliui žmonių reikia padėti. Čia yra prioritetų klausimas. Neseniai premjeras sakė, kad reikia sutvarkyti Birštone ar kažkur krepšinio salę, rasti šešis milijonus, kad ji būtų pritaikyta artėjančiam Europos čempionatui. Atsiprašau, „Maisto banko“ metinis biudžetas yra 400 tūkst., dirba 12 darbuotojų, apie 100 savanorių. Išdalijama 6 mln. paramos, tačiau poreikis yra daug kartų didesnis. Kodėl negalima tų pačių kelių milijonų rasti nevyriausybinėms organizacijoms, kad jos efektyviau organizuotų tą pagalbą, kur reikia? Taip pat leiskime tiems žmonėms, kurie laikinai yra netekę darbo, vis dėlto kaip nors dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Tiek socialiniams darbuotojams trūksta darbo rankų, tiek ir nevyriausybinės organizacijos galėtų sukurti naujų paslaugų - ar prižiūrėti vaikus ar senelius, ar imtis ambulatorinės slaugos. Žodžiu, vietos fantazijai tikrai yra, tik reikėtų rasti politinės valios, įsiklausyti į nevyriausybinių organizacijų siūlymus. Manau, viena didžiausių dabartinių bėdų ta, kad konservatoriai yra grįžę į visažinystės stadiją, kur geranoriškai norinčių padėti, patarti asmenų nesiklausoma, jeigu jie nėra iš tos pačios stovyklos.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"