Ar Lietuva užsieniui parodo tikrąjį veidą?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo ūkio viceministras Ramūnas BUROKAS, Lietuvos ekspozicijų pasaulinėse parodose komisaras Romas JANKAUSKAS, Lietuvos turizmo rūmų vadovas Linas ŽABALIŪNAS, ilgametis Seimo narys, mūsų atstovas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje Egidijus VAREIKIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

R.BUROKAS: Pasitelkti tarptautines duomenų bazes ir naudoti asociatyvias nuotraukas pristatant šalį potencialiems užsienio turistams leidinyje „Lithuania. Real is beautiful“ buvo klaida. Turime puikių fotografų, kurių autorinius darbus galime naudoti skleisdami žinią apie mūsų šalį. Bet šios diskusijos tikslas yra plačiau pažiūrėti, kaip Lietuva atrodo užsienyje. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad neturime valstybinės institucijos, koordinuojančios Lietuvos įvaizdį svetur. Esama tik tam tikrų iniciatyvų iš Valstybinio turizmo departamento (VTD), kuris formuoja valstybės įvaizdį siekdamas pritraukti turistus. Būtent to siekiant ir buvo vykdomas minėtas rinkodaros projektas.

2015 m. kompanija „Bloom consulting“, atliekanti pasaulio šalių įvaizdžio vertinimą, Lietuvai tarp 41-os Europos valstybės skyrė 32 vietą. Tarp 160-ies vertintų pasaulio valstybių užėmėme 89 vietą. Bet šalies įvaizdis priklauso ne tik nuo turizmo, ne tik nuo jos gamtos grožio. Jis turėtų atitikti daugiau kriterijų. Svarbu, ir kaip mes remiame mūsų eksportuotojų produkcijos įvaizdį užsienio rinkose, kiti kriterijai - investicijų pritraukimas, kultūra, paveldas, viešasis administravimas...

G.JAKAVONIS: Parodyti save iš gerosios pusės galima pasaulinėse „Expo“ parodose. Ar gerai esame pasiruošę pristatyti mūsų šalį pasauliniu lygmeniu ir kaip atrodome tarptautiniame kontekste?

R.JANKAUSKAS: Kartais ilgai klaidžiojame ieškodami, kaip save geriausiai pristatyti. Pasaulinės parodos - tikrai labai matomas dalykas. Vyrauja nuomonė, kad jos yra panašaus matomumo kaip olimpinės vasaros žaidynės ar pasaulio futbolo čempionatai. Tik, žinoma, kitoje srityje. Čia demonstruojama ne fizinė ištvermė, ne kūno kultūra, o dvasia, protas, technologijos.

Kai pasaulinės parodos prasidėjo XIX a. viduryje, tai buvo mokslo ir technologijų propagavimo instrumentas. Bet dabar, kai technologijos ir mokslo žinios gali pasklisti per kelias sekundes internete, nebėra prasmės laukti pasaulinių parodų ir jose pristatyti naujienas, todėl jos virto įvaizdžio formavimo tarptautiniu įvykiu.

Įdomu, kad lietuviai pirmą kartą „Expo“ parodoje Paryžiuje dalyvavo 1900 metais, kai Lietuva dar kentė carinę priespaudą ir jos nebuvo kaip valstybės. Išeivija lietuvių prisistatymui rinko po centą, po markę, po dolerį. Suaukojus pinigus viename etnografijos paviljone buvo rodomi mūsų tautiniai kostiumai ir tuo metu draudžiama lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis. Po kelerių metų spaudos draudimas kaip tik baigėsi. Galbūt ir dėl tarptautinio spaudimo.

Dalyvavome pasaulinėse „Expo“ parodose tarpukariu, o atgavusi nepriklausomybę Lietuva jau vyko į visas „Expo“ parodas. Nors patys save pakritikuodavome, vis dėlto tai buvo labai sėkmingi prisistatymai.

G.JAKAVONIS: Ar mes tinkamai pristatome pasauliui Lietuvos turizmą?

L.ŽABALIŪNAS: Mums, kiekvienam turizmo sektoriuje dirbančiam žmogui, ar tai būtų apgyvendinimo paslaugų teikėjas, kelionių organizatorius, maitinimo įmonė ar gidas, svarbu, kad kuo daugiau pasaulio žmonių išgirstų apie Lietuvą, o išgirdę atvažiuotų. Dabar turizmas surenka 5,4 proc. šalies BVP. Tai nemaža ekonomikos dalis. Per metus į Lietuvą atvyksta 2,5 mln. turistų, be to, keliauja 2,5 mln. vietinių. Iš viso tai sudaro apie 5 mln. keliaujančių žmonių. Ir jie čia atsiduria neatsitiktinai, tikrai neatvažiuoja vykdami pro šalį. Jie visi vienaip ar kitaip girdėjo apie mūsų kraštą.

Aišku, norisi, kad tie 2,5 mln. keliautojų kada nors virstų 3 mln., o gal ir 7 mln. srautu. Ir kad tie 5,4 proc. BVP taptų 7 proc. BPV. Dėl to mes visi ir dirbame. Bet, kaip viceministras minėjo, Lietuvoje nėra vienos institucijos, koordinuojančios įvaizdžio politiką ir ją formuojančios. VTD užsiima tik turizmo rinkodara. Ten dalyvauja ir socialiniai partneriai, ir verslo profesionalai. Ir būtent dėl jų visų veiklos tie 2,5 mln. žmonių randa kelią į Lietuvą.

Kitas klausimas - kaip ir ką turistas grįžęs pasakoja apie Lietuvą savo tėvynainiams ir šitaip formuoja mūsų šalies įvaizdį. Nes šalies įvaizdis - ne vien tai, kas atspausdinta ant popieriaus. Įvaizdžio dalimi tampa ir čia atvykstančio žmogaus tiesioginė patirtis. Todėl svarbu, kaip mūsų gidai, apgyvendinimo paslaugų teikėjai ar restoranai geba save pateikti. Svarbu, kaip mes turizmo versle sakome, ar jie „užburia savo legendomis“ tą žmogų ir su kokiomis intencijomis lankytojas išvyksta. Tai ne mažiau svarbi įvaizdžio formavimo dalis, nes patenkintas klientas išvykęs tikrai garantuos grįžtamąjį ryšį ir papasakos apie savo gerus įspūdžius dar penkiems žmonėms. Bet realybė tokia, kad nepatenkintas klientas, jeigu jo lūkesčiai bus apvilti arba jis bus susidaręs vienokį įvaizdį, o atvažiavęs ras kitokią tikrovę, grįžęs namo tą blogą įvaizdį paskelbs dar dešimčiai žmonių.

Dalijimosi ekonomika ir visa medija, per kurią mes turime galimybes skleisti teigiamą žinią, kad ir kaip būtų keista, viešojoje erdvėje tampa kanalais ir neigiamai ar provokacinei informacijai plisti. O tokia žinia sklinda dar sparčiau. Jeigu kas išplatina netinkamą žinią, pažiūrėkit, kokiu greičiu ji plinta ir kaip sunku ją paskui sustabdyti. Mums visiems reikia galvoti ne tik apie kryptingos teigiamos pozicijos formavimą, bet ir kaip elgtis kilus tam tikroms krizinėms situacijoms, kurios kartais ir išprovokuojamos.

R.BUROKAS: Noriu pridurti, kad Lietuvoje taikomos rinkodaros priemonės turi realiai atspindėti mūsų žmonių nuotaikas ir nuomonę apie Lietuvą. Turime neigiamų pavyzdžių. Visi prisimename 2008 metais rengtą koncepciją „Drąsi šalis“, kuri patiems lietuviams buvo nepriimtina ir neprigijo.

G.JAKAVONIS: O kiek pinigų jai buvo išleista...

R.BUROKAS: Be to, Valstybės kontrolė padarė išvadą, kad pinigai, skirti šiai koncepcijai įgyvendinti, buvo naudojami neefektyviai...

E.VAREIKIS: Manau, kad mūsų turizmo bendrovės dirba visai sėkmingai. Šiais laikais Lietuva pagal savo gebėjimus pritraukti turistus, mano akimis žiūrint, niekuo neatsilieka nuo kitų šalių. Visi mes mokame leisti gražius spalvotus albumus, ne tik lietuviai, tai moka ir slovakai, ir slovėnai, ir kas tik nori. Aš tų albumų esu daug matęs. Bet tikrai nemanau, kad gražūs albumai apie žalius Lietuvos miškus mums pritrauks pramonę ir investicijas... Manau, kad Lietuva įstojo į Europos Sąjungą tikrai ne todėl, kad čia graži gamta ir kad praeity ji buvo stipri šalis. Stojome į NATO ne todėl, kad Kuršių nerijos kopos yra gražios. Mūsų šalies gyvenime svarbiausia ne tie vaizdeliai ir ne simboliai. Vieniems tai „drąsi šalis“, kitiems - „išmintinga šalis“, o prieš kelerius metus sukūrėme pažangos strategiją „Lietuva 2030“, kur pagrindinis žodis yra „sumanus“: „sumani ekonomika“, „sumanus organizavimas“... Tačiau kiekvienam atvejui mes negalime atrasti universalaus simbolio. Kartais bandome sukurti universalų Lietuvos ženklą. Ir tai man primena sovietinį LTSR herbą, kur yra ir ąžuolo lapų, ir kviečių varpų, o jeigu vietoj saulės pridėsi dar krepšinio kamuolį ir vietoj kūjo bei pjautuvo - kryžių, tai bus XXI amžiaus Lietuva. Tokiais fokusais, manau, neturėtume užsiimti. Kiek ir kuriose srityse šalis yra patraukli, priklauso ne nuo vieno faktoriaus.

Daug metų mėginu išaiškinti mūsų valdžios atstovams, kad Lietuva turi unikalią galimybę tapti diplomatijos centru. Kaip mums dažnai sako tame pačiame Strasbūre, mes jau esame Vakaruose, bet gerai pažįstame ir Rytus. Taip anksčiau Suomija ir Švedija, būdamos neutralios šalys, tapo diplomatijos centrais tarp Rytų ir Vakarų. Ne todėl, kad Švedijos gamta yra graži, o dėl to, kad ji yra tarp Rytų ir Vakarų. Politiškai ji buvo tam labai tinkama. Kaip ne turistas aš matau, jog mes Lietuvoje daug ką praradome. Prieš 25 metus, kai buvau JAV, ten visi sakė, jog Lietuva yra sąžininga, drausminga, dora šalis. Bet paskui mes patys to įvaizdžio išsigandome. Išsigandome ir „drąsios šalies“, ir „sąžiningos šalies“. Nutarėme, kad mums laimę atneš pinigai. Dabar šnekame, kaip sukurti įvaizdį, kuris atneštų investicijų. Bet manyčiau, kad ne toje vietoje mes dedame didžiausias pastangas. Turistų šiais laikais turime daug. Bet kas šiandien yra Lietuva? Tos šalys, kurioms Lietuvos reikia, tokios kaip Ukraina ar Gruzija, vertina mus ne dėl gamtos ir ne dėl turizmo paslaugų. Jos nori Lietuvos kaip politinės veikėjos, ir mes čia galėtume daug nuveikti, jei daugiau investuotume į diplomatiją. Taip tikrai pritrauktume daugiau investicijų nei investuodami, nepykite, į nuotraukas.

Dažnai Lietuvos įvaizdį įsivaizduojame kaip fotografiją, kurioje įamžinta Kuršių nerija, Kryžių kalnas ar Trakų pilis ir nuo kurios visi pradėtų alpti. Vokietijoje tokių pilių yra kiekviename mieste. Tad siūlyčiau kalbant apie Lietuvos įvaizdį neapsiriboti vien tuo, kas čia gražu akiai, bet akcentuoti tai, kas patrauklu politikai, nacionaliniam saugumui. Vien gražiais vaizdeliais neišmokysime NATO, kad Lietuvą reikia ginti.

R.BUROKAS: Pirmiausia turime atsakyti į klausimą, ko siekiame kaip valstybė. Nuolat vyksta diskusija apie tai, kas mums yra prioritetas trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. Turime įvairių strategijų, kuriomis valdžia mėgino atsakyti į šį klausimą, ir visos jose numatytos priemonės yra mūsų ekonominės, socialinės, kultūros politikos tęsinys. Jei sakome, kad svarbu darbo vietos regionuose, kreipiame dėmesį, jog svarbu pritraukti užsienio investuotojus, kursiančius darbo vietas, statysiančius gamyklas, išnaudosiančius esamą infrastruktūrą. Arba mūsų valstybė pati kurtų papildomą infrastruktūrą, patrauklią užsienio investuotojams. Atsižvelgdami į tai turėtume skleisti ir mūsų įvaizdį - kad esame užsienio investicijoms patraukli valstybė. O jei sakome, kad prioritetas yra mokslas, atitinkamai stengsimės pateikti mūsų valstybę kaip patrauklią dėl mokslo. Bet mūsų problema ta, kad mes neturime aiškiai įvardytų prioritetų, o visos mūsų bėdos yra to pasekmė. Išteklius išskaidome skirtingoms sritims, o dėl to sunku pasiekti rezultatų bent vienoje iš jų.

G.JAKAVONIS: Kodėl mes išsibarstome? Jeigu reikia pasakyti apie save gerą žodį, kad mus žinotų kaip tautą, pirmiausia išsiskiriame savo kalba, kultūra. Mes gi įdomūs pasaulyje ne tuo, kuo esame panašūs į kitus, o tuo, kuo mes unikalūs ir už kitus geresni.

R.JANKAUSKAS: „Expo“ paroda tikrai nėra skiriama kuriai vienai sričiai ar vienos žinybos laimėjimams pristatyti. Tai valstybės pristatymas. Jei kalbame apie diplomatiją, nepraleisiu progos pasigirti svarbiu Lietuvos pasiekimu. Mes tik 1999 metais įstojome į Tarptautinį parodų biurą, vieną didžiausių pasaulio tarpvyriausybinių organizacijų, kuriai priklauso 169 šalys, o ką tik Astanoje vyko visų parodos dalyvių suvažiavimas, kuriame buvo renkama komisarų kolegija. Man yra tekę dirbti biuro komitete nariu, o šiemet ir Vakarų, ir Azijos šalys pasiūlė pirmininkauti būtent Lietuvai. Mane išrinko visų dalyvaujančių valstybių komisarų pirmininku ir mano pavaduotojai yra Prancūzijos komisaras, Japonijos komisaras, Angolos komisarė... Tai, sakyčiau, jau diplomatijos pasiekimas, kurį lėmė mūsų nuoseklus darbas.

Apie visų mūsų institucijų indėlį manau, kad ir VTD, ir Ūkio ministerija deda dideles pastangas populiarinant mūsų šalį. Kartais jiems tenkanti našta gal net per didelė ir susidaro įspūdis, jog greit niekas nebenorės šio darbo dirbti, nes ateinantieji visada greit suklysta, paslysta ant didesnės ar mažesnės žievelės. Be to, gal kartais turima ir per didelių ambicijų, norint per turizmą sukurti tą (tik neįsižeiskit, kolegos) valstybės ženklą, jos įvaizdį. Mano supratimu, valstybė nėra prekė ir ji negali turėti prekinio ženklo. Mes turime Vytį, Trispalvę, ir gana. Bet yra atskirų sričių, tarkim, „Expo“ paviljonas ar VTD, kurie, siūlydami savo prekę, turi išradingai ir laikydamiesi tradicijų valstybės įvaizdį teikti.

Tačiau vis tiek svarbiausia yra vaizdas, o įvaizdis ateina kartu. Jeigu mes - darbštūs, sąžiningi, patikimi partneriai, jeigu mes tikrai išsilavinę ir mokame kalbas, tai toks ir yra mūsų įvaizdis.

Viena institucija, koordinuojanti valstybės įvaizdžio reikalus, būtų naudinga. Bet svarbu, kad būtų aprėpiami visi aspektai. Pavyzdžiui, dabar kalbame apie gynybai skiriamus 2 proc., bet ir likusieji 98 proc. formuoja gynybą. Jeigu valstybės žmonės sveiki, išsilavinę, patenkinti, turi darbus - jie yra stiprūs ir gynybine prasme. Jei ir bus tokia institucija, ji viena visko nenuveiks. Reikia, kad kiekvienas žmogus savo srityje stengtųsi nenuvilti. Kaip jau buvo sakyta, žmogus gali pamatyti parodoje labai gražių albumų ir filmų, bet jeigu jo atvykusio oro uoste niekas nepasitiks arba jam čia mėgins parduoti vakarienę keliskart brangiau, nei jis sumokėtų Japonijoje ar Vokietijoje, aišku, tai nuvils ir bus perduota kitiems žmonėms.

G.JAKAVONIS: Galėtume būti daug įdomesni savo kaimynams, bet dabar esame susipykę ir su baltarusiais, ir su rusais, ir su lenkais, ir su latviais mūsų santykiai ne patys geriausi. Kaip jūs įsivaizduojate, į kokias kryptis reikėtų orientuotis mūsų turizmui?

L.ŽABALIŪNAS: Vienareikšmiškai sunku atsakyti, kuri šalis mums prioritetinė. Kiekvienas turistas, atvežantis pinigų ir praleidžiantis laiką Lietuvoje, labai svarbus. Mūsų užduotis - pritraukti jų kuo daugiau ir kad jie kuo ilgiau leistų laiką mūsų gražioje šalyje. Dabar Europa eina per turbulencijos zoną - keičiasi geopolitinės situacijos, užsienio politika, atsiranda suvaržymų, sankcijų, tai daro įtaką ir mums. Tai matome stebėdami besikeičiančius Rusijos, Ukrainos turistų srautus, jaučiame Vokietijos rinkos augimą. Turizmo sektorius turi būti pasiruošęs reaguoti į kintančią situaciją, kai nuo nepriklausančių nuo mūsų aplinkybių užsidaro kelionių srautai. Bet mes vis tiek turime laukti atvykstančio žmogaus ir didžiuotis savo kraštu. Jei žmogus savo širdyje neturi meilės savo šaliai, jeigu jis jaučiasi užguitas, kaip jis gali pakviesti kitą žmogų ir padėti jam jaustis gerai?

Galima analizuoti priežastis, kodėl taip yra. Pažvelkite į istoriją. Mūsų valstybei tūkstantis metų. Iš pradžių vyko didžiulis kilimas ir XIV amžiuje buvome trečia pagal dydį šalis Europoje. O 1795-aisiais dingome iš žemėlapio. Mūsų visuomenė buvo engiama, o išsilavinusi jos dalis žudoma, tremiama, spaudžiama. Ir žmonės nulenkė galvas. Buvo pakirstas didžiavimasis savo valstybe. Dabar jau 27-ieji metai nepriklausomybės, bet dar yra gyvų ir tarpukario žmonių. Mano senelis vis prisimena, kaip kadaise klausydavosi „Amerikos balso“. Nesuprasdavau, kodėl jis jo klausėsi. Bet tai ir buvo tam, kad mes didžiuotumės savo kraštu ir kad tuo didžiavimusi dalintumės su kitais. Kaip mes patys mylime savo šalį, taip mokame ir pakviesti į ją kitus bei formuoti savo įvaizdį. Jei tu pats esi nusivylęs, kaip tu perduosi tai kitam? Tad reikia pradėti tvarkytis nuo savęs. Jei iš mūsų, belikusių kelių milijonų žmonių, visi bent kartą gatvėje pakelsime šiukšlę, tikrai pradėsime gyventi gražiau ir labiau džiaugsis čia atvykstantys žmonės, o šalies įvaizdis ims gerėti.

G.JAKAVONIS: Visada didžiavomės, kad buvome Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) nuo jūros iki jūros. Bet per pastaruosius 20 metų mūsų kaimynas Aleksandras Lukašenka jau priskyrė visą LDK šlovę baltarusiams. Jie atstatinėja pilis, o mes savo šalyje dėl ekonominių priežasčių negalime to sau leisti. Gedimino kalnas, net ir tas pas mus griūva. Tai, kuo mes didžiuojamės, kiti kažkaip geriau išnaudoja. Ir būtent tie baltarusiai, į kuriuos mes žiūrime iš aukšto.

E.VAREIKIS: O kodėl sakoma, kad mes buvome LDK? Mes buvome Lietuva. Kodėl lietuvis nedrįsta pasakyti, kad gyvena Lietuvoje? Vytautas nebuvo LDK, Vytautas buvo Lietuva. Ir Abiejų Tautų Respublikoje buvo Lietuva. Kodėl mes vienas kitam peršame, kad LDK yra kažkas? Taip ir atsitinka, jog jei LDK jums yra ne Lietuva, tai Baltarusijai tai yra Baltarusija. Baikime kartą dalinti istoriją kitiems. Patys paverčiame save istorijos aukomis ir paskui verkiame, kad niekas mūsų nemyli. Patys savęs nemylime, jei nedrįstame savo šalies net vadinti tikru vardu. Šiandien, nors situacija gerėja, 90 proc. lietuvių, paklaustų gatvėje, kas valdė Lietuvą po Vytauto mirties, turbūt neatsakys.

Mes būsime laimingi ne tada, kai pasaulis susidarys apie mus kokį nors įvaizdį, bet pirmiausia pradėkime nuo to, ko mums reikia iki laimės. Kai visi pradeda teigti „kurkime įvaizdį“, esą kas nors juo susižavės, ateis ir padarys mus laimingus, aš atsakysiu, jog taip nebus. Juolab kai patys nežinome, ko mums reikia, o pradedam verkti, kad jei kažkas kažko neduos, tai aš emigruosiu ir pan. Savo laimės kalviai esame patys. O kokios gi valstybės mums reikia? Jeigu manome, kad Lietuva bus laiminga, kai lietuvis turės kišenėje tiek pinigų kiek švedas, tai tas tikrai bus labai negreit. Jei lietuvis ras laimę kitur, ne piniguose, jis gali būti laimingas ir nesakyti „atvažiuokit į Lietuvą, nes tai yra turtingiausia šalis“.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad Lietuva skambėtų iš gražiosios pusės, kad ji būtų patraukli šalis, kad pas mus investuotų ir iš čia nebėgtų mūsų žmonės?

R.BUROKAS: Lietuvoje yra nuostabios Dainų šventės, yra nuostabi „Dainų dainelė“. Tai nacionaliniai formatai. Juos privalu visokeriopai remti ir išlaikyti. Bet taip pat reikia paisyti tarptautinių formatų. Jei sugalvosime Romoje ar Niujorke pristatinėti cepelinus ir krepšinį, viskas bus gerai, bet tai kainuos daug, o matomumas bus labai epizodinis.

Paprastai vieni kažką daro, kiti kontroliuoja, o treti kritikuoja. Ir visada tų darančiųjų yra mažiau, kontroliuojančiųjų daugiau, o kritikuojančiųjų - aibė. Ir galų gale nepatenkinti liekame visi. Išties absurdas, kai dedamės skaistesni už Romos popiežių ir visur, net kai reikia parodyti geriausią produktą, vaizduojame viešuosius pirkimus. Ačiū Dievui, dėl kultūros produktų nereikia apklausti vienu metu Noreikos, Cicino ir Aliukų, bet dar svarstome, ką geriausio pagaminame Lietuvoje, kokie yra mus reprezentuojantys produktai. Tarsi niekam neaišku. Siūlau nueiti į oro uostą, kurio parduotuvėse užsieniečiai yra atrinkę, kas geriausia Lietuvoje. Ten tas pats „Stakliškių“ midus, „Rūtos“ šokoladas, daug kitų produktų, tegu neįsižeidžia nepaminėti, bet tikrai nereikia didelio meno ir mokslo galvoti, ką turime geriausio. Tiesiog reikia drąsiai tą rodyti.

L.ŽABALIŪNAS: Jei klausiate, kas yra svarbiausia, viskas yra svarbu. Pirmiausia mūsų istorija, mūsų šaknų žinojimas - kodėl mano šalis, kurios vardas Lietuva, yra būtent šioje geografinėje vietovėje, kodėl mes kepame blynus, deginame Morę ir lakstome su kaukėmis. Tai atsirado ne vakar, ne užvakar. Tai ilgo kultūrinio vystymosi padarinys, kuriuo mes ir skiriamės nuo kitų kraštų. Ir tuo esame skirtingi ir galbūt įdomūs. Pirmiausia reikia pradėti didžiuotis tuo, ką turime. Meilė pirmiausia atsiranda širdyje. O po to ja reikia mokėti dalintis.

Be to, gyvenimas nestovi vietoje. Turime šiuolaikinę Lietuvą, šiuolaikinį gyvenimą, šiuolaikinį ūkį ir šiuolaikinį maistą. Tuo irgi reikia džiaugtis. Nereikia sakyti, kad tie cepelinai, kuriuos gamindavome kadaise, tokie turi būti ir dabar. Ne, dabar mūsų ūkis irgi augina daržoves, iš jų kuria puikius produktus. Ir reikia pasakyti: atvažiuokite pas mus, čia yra tikrai mylintys savo kraštą žmonės, pažįstantys savo istoriją bei kultūrą ir gražiai jums paruošiantys maistą.

Plačiau apie tai skaitykite čia.   

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"