Ar šiandienos jaunimas kūrentų Sausio 13-osios laužus?

Dovilė BIKELYTĖ, Moksleivių sąjungos prezidentė:

Kaip ir dalyvavusiesiems Sausio 13-osios įvykiuose, mums, jaunajai kartai, ši diena yra išties svarbi. Žinoma, jausti to, ką išgyveno ten buvusieji, negalime, tačiau istorija gyva mūsų mokytojų, senelių, tėvų lūpose, apie tai mums byloja ir dabartinis jų atsidavimas savo šaliai, dėl kurios tądien kovojo. Negali to nejausti, negali kartu netikėti šviesia mūsų mažos, bet drąsios valstybės ateitimi. Tokios akimirkos kaip Sausio 13-oji mums suteikia drąsos ir ryžto toliau drauge žengti tvirtos, savarankiškos valstybės bei visuomenės link.

Visuomet susitinkame mieste vykstančiuose minėjimuose, patys buriame jaunąją kartą pagerbti ir pasidžiaugti šia skaudžia, bet didinga mažos šalies akimirka. Tad nesutikčiau su tuo, kad jauni žmonės nesupranta laisvės svarbos. Tai, kad mums nusišypsojo sėkmė nesusidurti su tais, kurie norėjo atimti iš mūsų laisvę ginklu, dar nereiškia, kad nemylime savo šalies ir laisvė mums nieko nereiškia. Laisva mūsų valstybė šiandien lygiai taip pat susiduria su sunkumais. Jie kitokie, bet egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad jaunoji karta, susidūrusi su jais, pasiduoda ir palieka savo valstybę, priešingai - mes visomis jėgomis, įvairiais darbais stengiamės ją kurti ir auginti. Taip, galbūt mes ją suvokiame kiek kitaip, galbūt parodome per mažai, o gal išvis neparodome, bet kiekvienas mylime Lietuvą, ir mylime ją laisvą.

Tikiu, kad ateityje pasieksime viską, kuo tikime ir svajojame, jei kiekvienas pradėsime nuo savęs, juk ne kas kitas, o mes esame Lietuva, už kurią tada kovojo, kiekvienas mes - moksleiviai, mokytojai, verslininkai, darbuotojai, pensininkai ir bet kas kitas, todėl tik mes patys ir galime nulemti, kokia ji bus, pirmiausia atsakingai žiūrėdami į savo veiksmus. O juk svarbiausia, kad čia gyventų laimingas žmogus, tai jaučiantis ir suprantantis.

Jei reikėtų atsakyti, ar šiandien jaunimas eitų ginti savo šalies laisvės, atsakymas vienas - žinoma. Ir net jei esame girdėję kitokių pasvarstymų, esu tikra, kad jei tik reikėtų, vieningai šalį gintume bei kovotume dėl savo laisvės.


Ieva LEIPUTĖ, Lietuvos skautijos vadovė:

1991 m. sausio 13-ąją buvau pirmokė ir iki šiol labai gerai atsimenu tų dienų įvykius. Įstrigę sausio 12 dieną mamos ištarti žodžiai: „Ne, šiandien ir rytoj tikrai nieko nebus, nes laisvė mums svarbiausia, karo mano vaikams nebus.“ Tuo metu tokie žodžiai kaip „karas“ man, mažam vaikui, dar buvo nesuprantami, kaip ir tėvų nerimas tomis dienomis. Prie laužų, kur rinkosi minios žmonių, tėvai pasiėmė ir mane, o mane tuomet nustebino ne žmonių, o žiguliukų gausa. Pagalvojau, kad į vieną vietą suvažiavo visi Lietuvos automobiliai.

Kitą dieną į mokyklą nėjau, pasisodinusi mama tuomet paaiškino, kas įvyko per naktį, ir baigdama pasakė: „Žinai, dukryte, labai noriu, kad tu ir sesė, kuri turi tuoj tuoj ateiti į šį pasaulį, gyventumėte laisvoje Lietuvoje, bet gali būti, kad taip ir nebus. Šiąnakt važiavo tankai, daug tankų. Jų garsą moku atskirti nuo tankečių garso. Skambinau naktį į Aukščiausiąją Tarybą informuoti, kad tankai juda Žirmūnų gatve, o po geros valandos girdėjau šūvius. Skambinau močiutei, juk ji gyvena prie pat Televizijos bokšto. Sakė, kad jai viskas gerai, tik labai baisu.“

Šiandien mano dukra yra tokia pati pirmokė, kokia tų įvykių metu buvau aš. Ir ji taip pat domisi šiais įvykiais, klausia, kodėl važiavo tankai, žuvo žmonės. Suprantu, gal tuos įvykius jauniems žmonėms, to nepatyrusiems, ne taip lengva suprasti, bet aš ir nelinkėčiau niekam patirti to, ką patyrė tėvai ir seneliai.

Nors kartais jaunimas kaltinamas, kad nėra patriotiškas, kad palieka savo šalį, man atrodo, kad jauni žmonės tikrai pilietiški ir tikrai suvokia meilės Tėvynei prasmę. O tų, kurie išvažiuoja, nereikia nurašyti. Man teko ne kartą bendrauti su užsienyje gyvenančiais lietuviais, kurių net ne tėvai, gal jau seneliai išvyko iš Lietuvos. Jie iki šiol saugoja savo papročius, atsimena lietuviškas tradicijas ir visuomet pamini tokias svarbias Lietuvos istorijai dienas kaip Sausio 13-oji.

Manau, po Sausio įvykių praėjus net 26 metams, visi linkime Lietuvai išlikti laisva valstybe. Jaunoji karta pati ir kuria Lietuvą tokią, kokią ją matysime po 10 ar 20 metų. Ant jų pečių krinta didžiulė atsakomybė puoselėti šalies tradicijas, išlaikyti jas ir perduoti ateities kartoms.

Pastaruosius metus, esant sudėtingai geopolitinei situacijai, dažnai diskutuojama ta tema, kaip reikėtų elgtis iškilus grėsmei. Skautai visam gyvenimui duoda įžadą tarnauti Tėvynei ir ginti ją, tad galiu drąsiai pasakyti, kad tiek aš, tiek visa skautija, kuri vienija daugiau nei 2500 narių, tikrai eitų ir gintų savo šalį. Ir tai ne iš pareigos priesaikai, o dėl vidinio patriotiškumo, nes mes neįsivaizduojame gyvenimo be Lietuvos ar ne joje.


Gasparas GENZBIGELIS, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos vadovas:

Net neabejoju, kad jaunoji karta, esant grėsmei, tikrai pasiruošusi ginti savo šalį. Gerbiu ir myliu tuos Lietuvos vaikus, kuriais šiandien galima tikrai džiaugtis. Tikrai malonu, kad įdėjome indėlį, kad ši karta galėtų gimti ir augti laisva. Manau, kad iškilus iššūkiams ši jaunoji karta priims juos lygiai taip pat, kaip mes tada, būdami jauni, juos priėmėme.

Suprantama, mūsų likimas buvo kitoks, nuo mūsų net tėvai slėpė tikrąją šalies istoriją, kad šeimos nebūtų ištremtos į Sibirą. Bet Sąjūdžio laikais atgimęs informacijos srautas užplūdo mus taip, kad visą nuslėptą informaciją mes skaitėme kaip Šventąjį Raštą. Turbūt tai padėjo mums atsistoti ant kojų ir priimti sprendimą - jei reikės, pasitikti ir mirtį.

Sausio 11-ąją, prieš priesaiką Seimo rūmuose, buvo duotas laikas apsispręsti. Tuomet prisiekė ir išpažinties ėjo ir seni, ir jauni, ir pagyvenę, nesvarbu, mokėjo poterius ar ne. Visi buvo atsidavę, žinodami, kad gali tekti mirti. Toks suaugusio žmogaus apsisprendimas nesubrendo per vieną naktį, tad manau, kad ne tik tos dienos, bet ir visas Lietuvos istorijos palikimas, partizanų kovos, gulagai nepraėjo šiaip sau. Tai kiekviename iš mūsų užkodavo geną, kad visais laikais mes turėjome, turime ir turėsime ginti savo valstybę.

Žinoma, turime ir prarastų žmonių, visais laikais buvo kolaborantų ar stribų, kurie niekina ir dergia mūsų istoriją. Bet ta dalis labai nedidelė ir džiugu matyti, kad jauni žmonės, kaip mąstanti karta, supranta ir geba nuo to atsiriboti.

Žinau, nedžiugina atsivėrusios Europos laisvės, išvažiavimas, numojus ranka į savo šalį, bet mes dėl to ir kovojome - kad žmogus būtų laisvas rinktis. Tik gavęs šią laisvę kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau supranta, kad jo gyvenimo prasmė yra sugebėti išlaikyti tai, ką prieš tai kartos iškovojo ar amžių amžius išlaikė.

Taip, jaunajai kartai ant pečių gula labai rimtas iššūkis - išsaugoti Lietuvos valdžią, juolab šiais laikais, kai nepaisoma tarptautinių susitarimų, kai aplink žvanginama ginklais ir vyksta karai kituose kraštuose. Ir jaunam žmogui reikia bandyti susivokti visoje šioje baisioje kovoje, kuri vyksta nejučia. Džiugu, kad kyla patriotiškumo idėjos, atsiranda daugiau patriotiškų žmonių, tačiau istorijos žinojimas, kaip ir pačios Sausio 13-osios įvykių prisiminimas, yra nepaprastai reikšmingas ir svarbus kiekvienai bręstančiai asmenybei.

Tikiu, kad mūsų jaunimas yra atsparus propagandoms ir informaciniams karams, tikiu šviesiais ir gražiais jaunais žmonėmis. Todėl Sausio 13-osios proga jiems palinkėčiau labiau pasitikėti savimi, kad mylėtų vienas kitą, savo valstybę ir negalvotų vien apie materiją. Gyvenime yra daug gražesnių ir didesnių dalykų ir be materijos.


Ignas RUSILAS, Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ vadovas:

Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau jauniems žmonėms Sausio 13-oji tampa vis svarbesne data. Tikriausiai dabar mes jau suprantame tikrąją tų įvykių reikšmę. Vyresniajai kartai šios dienos buvo išlikimo kova su aukomis. Todėl dažnai Sausio 13-oji minima liūdnų nuotaikų fone. Dabartinė jauna karta gal kiek kitaip vertina šią dieną. Tikrai ne lengvabūdiškai, tiesiog su pozityviu pasididžiavimu. Ir tos aukos tarp jaunimo laikomos ne aukomis, gal dažniau didvyriais. Jaunimas jais dabar didžiuojasi ir neretai sugretina save, bandydamas atsakyti į klausimą, ar patys šiandien drįstų būti iš tų žmonių, kurie tapo aukomis. Manau, kiekvienam jaunam žmogui ta diena yra susimąstymo metas.

Taip, dabartinis jaunimas kiek skiriasi nuo kitų kartų. Dažnai dėl to manoma, kad mes nieko nesuprantame, nes už laisvę nekovojome. Bet man atrodo, kad būtent tai yra vienas iš didžiųjų mūsų kartos iššūkių. Mūsų proseneliai turėjo išgyventi Pirmąjį pasaulinį karą, seneliai - Antrąjį pasaulinį karą. Mūsų tėvai išgyveno Nepriklausomybės kovas ir Sąjūdį, kovojo už mūsų laisvę. O mūsų kartai, nekovojusiai už laisvę, lieka atsakomybė toliau tą laisvę kurti. Man atrodo, tai yra labai rimta ir didelė užduotis. Tad negalime sakyti, kad mes nesuprantame laisvės, nes mes kiekvieną dieną su ta laisve gyvename ir galvojame, kaip toliau kurti valstybės ateitį.

Norėčiau, kad Lietuva nuolat būtų auganti valstybė. Suprantama, visais laikais buvo ir gerų, ir blogų žmonių. Taip, aš negyvenau Nepriklausomybės kovų laiku ir man sunku vertinti, ar už tokią Lietuvą buvo kovota. Bet man atrodo, kad Lietuva dabar yra nepaprastai patraukli šalis gyventi, kurti ir būti. Patys turime kurti Lietuvą ir norėti, kad ji nuolat augtų. Manau, kiekvieną dieną prisidedame prie šalies kūrimo. Mano vertybė - būti sąžiningu piliečiu. Turiu omenyje tai, kad reikia domėtis, kas vyksta valstybėje, galvoti, kuo aš galiu būti jai naudingas, kad ir nueidamas ir nukasdamas sniegą savo kieme, neužduodamas klausimo, kas tai turi padaryti. Manau, svarbiausia yra būti sąžiningu piliečiu. Tai labai svarbi atsakomybė. Viena iš užduočių mums, kaip visuomenei, yra būti bendruomene. Visur - savo kieme, valstybėje, savo klasėje, universitete ar biure. Turime neužsidaryti savyje. O jei Lietuvą ir vėl ištiktų panašus scenarijus, net neabejoju, kad jauni žmonės tikrai eitų ginti savo šalies ir laisvės. Vienareikšmiškai - dėl to negali kilti jokių klausimų ar abejonių.


Olesia KAZOIT, K.Simonavičiaus universiteto absolventė, VšĮ „Žalioji medija“ projektų vadovė:

Galbūt jauniems žmonėms Sausio 13-oji nereiškia tiek daug, kiek ji reiškia mūsų tėvams ir seneliams, kurie išgyveno šią dieną. Bet manau, kad tai data, kuri jauniems žmonėms yra labai reikalinga. Tai yra proga priminti, kaip viskas įvyko ir kaip žmonės kovojo už laisvę. Manau, šiandien tai labai svarbu, nes nemažai žmonių gyvena su mintimis, kad tai, kas vyksta kitose pasaulio šalyse, ir neramumai, kurie krečia kitų šalių gyventojus, niekuomet nepalies mūsų. Bet istorija rodo kitaip. Šiandien mes tai jau kiek primiršome ir stebėdami pasaulio įvykius nesitapatiname su jais. Bet reikia tai žinoti, būti tam pasiruošusiems.

Sausio 13-oji yra ta diena, kai Lietuvoje tiek jauni, tiek vyresni žmonės susivienijo ir todėl gimė laisvė. Tai priminimas, kad mes kažkada buvome vieningi, tad šios dienos minėjimas yra puikus paskatinimas apie tai pagalvoti. Manau, kad šiandien nesame tokie vieningi, kokie buvo lietuviai tą dieną. Ir aš nežinau, ar būtų daug jaunų žmonių, kurie šiandien, esant grėsmei, eitų kovoti už laisvę.

Žinote, kiek bendrauju su jaunais žmonėmis, pastebiu tai, kad mes linkę likti nuošalyje. Kasdien Lietuvoje ir pasaulyje vyksta daug dalykų, kuriuos mes galime pakeisti. Galime daryti bent jau tai, kas nuo mūsų priklauso: viešinti, kelti diskusijas, domėtis, rengti akcijas. Tačiau jeigu mes dabar nerodome vieningumo ir tik kaltiname valdžią blogais sprendimais, drįsčiau manyti, kad krizės akivaizdoje mes nesusivienytume. Labai norėčiau klysti.

Manau, tapome nutolę vieni nuo kitų todėl, kad esame pripratę nuolat kalbėti apie praeitį ir vėl save skaudinti negandomis, kurias praeityje patyrėme. Mes per daug diskutuojame tomis nuotaikomis, kaip mes visada blogai gyvenome, kai vietoj to galėtume drąsiai žiūrėti į ateitį ir klausti savęs, ką mes galime padaryti, kad ateityje būtų tik geriau, kad ateityje skaudi patirtis nepasikartotų.

Kiekvienas turime pradėti nuo savęs, žiūrėti į viską daug pozityviau ir kitus užkrėsti pozityvumu, viltimi ateičiai ir meile savo šaliai.

Parengta pagal  dienraštį „Vakaro žinios“