Aušrinės Armonaitės kosmosas ir dugnas

Nebūkime naivūs. Niekas gerų daiktų neatiduos. Vertingiausi daiktai bus pardavinėjami aukcionuose, atiduodami kitoms valstybės įstaigoms. Dalį vertingesnių, bet valstybei jau nereikalingų daiktų parsibogins į savo namus, sodybas, sodus patys valstybinių įstaigų tarnautojai. O eiliniams, tai yra, antrarūšiams žmogeliams bus atiduodamos tik atliekos, kurias paprastai sudegina ar kitaip sunaikina.

A.Armonaitė siūlo, kad valstybei nereikalingi, menkos vertės daiktai, kurių dėl per mažos vertės negalima parduoti, būtų ne deginami, naikinami, bet paliekami specialiose dalinimosi daiktais stotelėse. Tokios stotelės „DĖK'ui" prie sąvartynų jau veikia nuo 2019 metų, tačiau jų tinklą būtų galima ir labiau išplėsti. Ekonomikos ir inovacijų ministrė pateikė ir pavyzdį. Jos vadovaujamai ministerijai po dokumentų suskaitmeninimo tapo nereikalingi 1000 segtuvų, į kuriuos anksčiau buvo segami dokumentai. Tuos ne naujus, bet tvarkingus segtuvus tenka sunaikinti, nors galbūt dar praverstų studentams, moksleiviams ar dar kam nors.

Lietuvoje taip dalijamasi perskaitytomis knygomis, veikia taip vadinami knygų nameliai, inkilai, specialios bibliotekų lentynos. Mamos dalijasi vaikų išaugtais rūbeliais, žaislais, vežimėliais, lovytėmis. Arba gyventojai tiesiog palieka jiems nereikalingus daiktus prie šiukšlių konteinerių. Netgi sofas bei čiužinius. Bet neteko girdėti, jog kas nors paliktų prie konteinerio dar veikiantį televizorių. Nes vertingesnius daiktus, iš kurių dar galima gauti pinigų, gyventojai bogina į taromatus, metalo supirktuves, dovanoja giminėms, kaimynams ir t.t.

Tad visi tikrai nereikalingi, todėl iš esmės išmesti daiktai yra skirti kam? Tik neapsimeskime, jog nesuprantame. Tie daiktai skirti benamiams, valkatėlėms, visiškiems skurdžiams. Tam gyventojų sluoksniui, kuris vadinamas užribiu, asocialais ar dar skaudesniais, liūdnesniais vardais. Todėl kyla klausimas - kas iš tikrųjų vyksta garbanotoje garbiosios ministrės galvelėje. Kai vienas pirmųjų ministrės ir jos komandos darbų buvo Lietuvos prisijungimas prie Europos kosmoso agentūros. Dar viena idėja - terorizuoti, rūšiuoti žmones, įvedus galimybių pasus. Valdyti kaip neprotingą, įnoringą, besispyriojančią kaimenę. O vienas iš paskutiniųjų garbanotosios ministrės darbų - Lietuvos gyventojų sutapatinimas su asocialais.

Okeanidė pasakytų „Fui!"

Tad toje pačioje galvoje du skirtingi pamintijimai. Ir kosmosas, ir visiškas dugnas - kažkokie kairiųjų partijų rinkėjai, bemoksliai, beturčiai, atsilikėliai, apsikrovę vaikais, kurie bus didžiai pamaloninti dykai gavę spalvotą dokumentų segtuvą. Viena aišku, kad toks niekam nereikalingas „turtelis" tikrai nesudomins estetiškų, išsilavinusių okeanidžių. Pasakytų - fui! Tad tie valstybei nereikalingi daiktai yra skirti kažkokiai nereikalingai, atsilikusiai miniai, kuri perka maistą su pasibaigusiu galiojimo terminu, ieško drabužių skudurynuose.

Panašiai mus prieš kelis dešimtmečius traktavo vakariečiai, kai atiduodavo mums savo nereikalingus skudurus, seną medicininę techniką ir t.t. Traktavo mus kaip amžinai badaujančią, amžinai „globojamą" Afriką.

Okeanidė pasakytų „Puiku!"

Tiesa, pasaulinė praktika rodo, jog geriau įpakavus, mitologizavus galima brangiai parduoti bet kokį šlamštą. Pavyzdžiui, garsaus reperio sportbatį. Ar kino žvaigždės nesuvalgyto pyrago gabalėlį. Aukcione už tai galima gauti tūkstančius eurų. Tad ko pažangioji A.Armonaitė virkauja? Negi mitologizuoti nemoka? Juolab kai šneka apie kosmosą, o ir Laisvės partija mūsų žemdirbiškam mentalitetui yra visiška mistika.

Kiekvienoje valstybės įstaigoje rastume spintų ar bent stalčių, prigrūstų palikto ir užmiršto gėrio. Atsarginį ar interesanto užmirštą skėtį. Atsarginius lengvus batelius, kuriais tūla valstybės tarnautoja avėjo ministerijoje vietoje žieminių aulinukų, bet, išvažiavusi gyventi į užsienį, pamiršo pasiimti. Galima rasti paliktų šalikų, vieną pirštinę, gėlių vazonų, kelis kaklaryšius ar kliento akinius. Taip pat galima rasti lūpdažį, pudrinę, saldainį, krūvą neskoningų vazų, molinį medalį su kažkokio miesto herbu ir taurę už laimėtas krepšinio varžybas tarp giminingų miestų, kaimų ar parapijų. Galima rasti ir buvusių prezidentų įstiklintų portretų.

Valstybinių įstaigų stalčiuose taip pat rastume bent vieną apdulkėjusią tautinę juostą su kažkieno šimtmečiu ar penkiasdešimtmečiu ir krūvą įvairaus dydžio bei išmarginimo puodukų, lėkštučių. Iš tų indų būtų galima sudėlioti dešimtis šiek tiek meniškai kvaištelėjusių, eklektiškų servizų. Na, dar galima rasti nusibodusį fikusą, kaktusą, seną kompiuterio klaviatūrą, neveikiantį monitorių ir stalinę lempą

O kur dar šaukšteliai, žirklės, šluotos, seni chalatai, kibirai, sugedę dulkių siurbliai bei taipogi sugedę kavinukai ar šaldytuvai? Jei mūsų meistriukai sugeba pataisyti Vokietijoje jau netaisytiną folksvageną, tai pataisyti sugedusį virdulį - vieni niekai.

Čia sėdėjo pats X

Aišku, kiekviena valstybės įstaiga dar turės nurašytų kėdžių, stalų. O baldas yra toks daiktas, kuris gali tapti ir istoriniu. Net Valdovų rūmams tikti. Aišku, kažkokio ministerijos krėslo nepavadinsi barokiniu, rokokiniu ar sostu, kuriame sėdėjo Zigmantas Vaza, Liudvikas XIV ar Radvila Juodasis. Bet vis vien galima suintriguoti.

Pavyzdžiui, šita kėdė su klibančia ketvirta koja, yra iš kabineto, kuriame dirbo pats X. O kas tas X, naujasis kėdės naudotojas galės sugalvoti pats. Pagal savo skonį. Pavyzdžiui, parsinešti kėdę iš Energetikos ministerijos namo ir kerštaudamas išsukti dar vieną koją. Esą „štai tau, ministre Kreivy, už per brangią elektrą!".

Arba atvirkščiai. Pastatyti kėdę kampe, pačioje garbingiausioje vietoje, prie pianino. Nes ant jos Kultūros ministerijoje buvo prisėdęs koks nors labai gerbtinas maestro.

Štai visą šitą gėrį, lobį A.Armonaitė kilniaširdiškai nori įteikti antrarūšiams valstybės piliečiams. Kaip anksčiau - maistą su pasibaigusiu galiojimo terminu. Nors dalis piliečių tikrai neatsisakytų atitinkamoje „DĖK'ui" stotelėje rasti visą Laisvės partiją. Su pasibaigusiu galiojimo terminu. Ir žiūrėti, kas tas okeanides pasiims dykai.