Dainius Žalimas neslepia, kad Laisvės partijos nariu taps tik tuo atveju, jei pateks į Europos Parlamentą.
Jei ne, tai velniop ir „laisviečius", ir politiką apskritai. Kad ir kiek žmogus kalbėtų apie vertybes, o yla iš maišo išlenda - paaiškėja, jog svarbiausias dalykas yra postai.
Ant Laisvės partijos arkliuko Žalimas jodinėja jau ne pirmuose rinkimuose.
Arkliukas gal ir nugeibęs, nuvarytas, bet agitacijoje vis tiek padeda. Prezidento rinkimuose, kaip ir tikėtasi, gavosi šnipštas, o dabar Žalimas siekia europarlamentaro mandato.
Po rinkimų spręs, ką daryti su tais pagalbininkais „laisviečiais". Sako, jei bus išrinktas, stos į partiją. Jei nebus išrinktas, apskritai trauksis iš politinio gyvenimo.
Ir taip kalba žmogus, nuolat suokiantis apie vertybes, žmogaus teises.
Juk ir neišrinktas į EP galėtų likti pas „laisviečius", kartu ginti tas įsivaizduojamas vertybes. Bet ne, europarlamentaro vieta, pasirodo, yra daug svarbesnė ir už vertybes, ir už žmogaus teises.
O kadangi su „laisviečiais" nujoti į EP vargu ar pavyks, turbūt teks sukti skirtingais keliais.
„Laisviečiai" - į šiukšliadėžę, Žalimas - kitų pelningų postų ieškoti.