1 nuotr.Galimas daiktas, apie tai kalbėti beprasmiška, jei saulėlydį išgyvenanti Vakarų civilizacija, kurią kai kas pelnytai linkęs vadinti ištvirkusia, po kelių dešimtmečių išsikvėps ir jos vietoje, kaip prognozuojama, skleisis Rytų ar islamiškoji kultūra.
Galimas daiktas, įvykis, kurio niekas nepastebėjo, menkstančių ir menkinamų vertybių kontekste yra menkniekis, palyginti su mėginimais ilgaamžes tautos tradicijas aukoti dėl veidmainiškos demokratijos ir jos peršamos moralės. Bet vis dėlto ta aplinkybė, kad be idealizmo bet kokia, net labiausiai maisto ir daiktų pritukinta bendrija pasmerkta pūti, verčia grįžti į tą saulėtą balandžio vidurdienį Vilniuje, į Lvovo gatvę, kur tądien buvo atidengta memorialinė lenta legendiniam artistui Donatui Banioniui. Retas žmogus Lietuvoje nežino šitos pavardės.
Diena, apie kurią noriu papasakoti, buvo kaip ir kitos, - kas gimė, mirė, pjovėsi, dainavo, pluošė, tačiau, mano akimis, tai buvo istorinė diena - tądien valstybė kažką svarbaus pamiršo. Kažko išsigynė. Tartum žmogus, išsigynęs biografijos dalies. Balandžio 28 dieną prieš 92 metus buvo gimęs ir D.Banionis (mirė 2014 09 04). Gimė jis, žinoma, Kaune, dirbo Panevėžio dramos teatre, vaidino kine Lietuvoje, Rusijoje ir Europoje; Lvovo gatvėje praleido paskutinius gyvenimo metus.
Lvovo gatvėje skaisčiai šviečiant saulei, stoviniavo pulkelis, kurį tądien siejo legendos atminimas ir vidinė inteligencija, neleidusi ta proga likti namie. Net iškilusis aktorius Regimantas Adomaitis šypsojo pievelėje, nors ir priverstas dėl ligos ramsčiuotis lazdele. Stoviniavome po buto langais, kur dar prieš porą metų gyveno D.Banionis.
„Nežinau, - kalbėjo Kinematografijos sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas, - kiek metų stovės šitas namas, kiek jis atlaikys, bet visiškai neabejoju, aš net įsitikinęs, kad Donatas Banionis, jo atminimas gyvens kur kas ilgiau.“
Atidengtame bareljefe, kurį sukūrė skulptorius Romualdas Kvintas, ryškėjo gerai pažįstami jauno D.Banionio bruožai. Jo sūnus režisierius Raimundas Banionis, dėkodamas susirinkusiems, valstybei padėkoti neturėjo už ką - atminimo lentos tiek Vilniuje, tiek Panevėžyje buvo įrengtos ne už valstybės pinigus. Kultūros taryba, anot režisieriaus, nematė reikalo prisidėti, tačiau jo tėvas buvo tokia asmenybė, kuriai nestigo nei draugų, nei gerbėjų: „Kai gavome neigiamą atsakymą iš Kultūros tarybos, per dvi dienas gavome teigiamą atsakymą iš „Rokiškio sūrio“ - Antanas Trumpa sutiko finansuoti jų įrengimą.“
Toji žinia nuskambėjo skandalingai ir net įžeidžiai piliečių atžvilgiu,- vadinasi, jų valią reiškianti (idealiu požiūriu) valstybė atsisakė pagerbti asmenį, kurio nuopelnai ne tik įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija, bet ir visuotinai jų pačių pripažinti (gal tik kokiam vienam ministrui nesisekė prisiminti šitos pavardės). Vadinasi, jai nesvarbu, įženklinti istoriją ar neįženklinti, įduoti orientyrus augančioms kartoms ar neįduoti, kad ji žinotų, kas kultūros istorijoje yra vertinga ir verta atminimo? O gal pilietis turėtų džiaugtis, jei šita funkcija perleidžiama į privačias rankas, jei atsiranda tokiam kultūros veiksmui mecenatų, - daugiau lėšų lieka šiuolaikiniams, „nepaliekantiems pėdų“ projektams? Gal tai yra didėjančio pilietiškumo indekso žymė? Vargu.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis pripažino iš principo sveikinantis ir skatinantis mecenavimą, tačiau šiuo atveju buvo konkretus: faktas yra gėdingas. Na, vis dėlto ministras davė suprasti, kad jis niekuo dėtas - pinigus kaip skirstė, taip ir skirsto Kultūros taryba (niekinė kolektyvinė atsakomybė - dar skandalingesnis faktas, bet Lietuvoje jau susigyvenama, jei dar nesusigyventa, su šituo). Neabejoju, kad kada nors memorialinė lenta D.Banioniui atminti būtų atsiradusi, bet turbūt po daugelio prašymų, priminimų ir susitikimų. Neabejoju, kad kada nors kokio nors jubiliejaus proga rasis koks atminimo ženklas ir aktoriaus Vytauto Grigolio atžvilgiu; šių metų balandį teko dalyvauti jo mirties dešimtmečio paminėjime. Jis irgi buvo surengtas privačia iniciatyva - našlė Nijolė Grigolienė aiškino radusi progą sukviesti Vytauto draugus ir kolegas, norėdama įrodyti anūkams, koks pagarbos ir atminimo vertas jų senelis. Jie išgirdo: jis buvo puikus draugas, su kuriuo drąsiai galėjai eiti į žvalgybą, jis buvo talentingas, garsių režisierių pamėgtas aktorius; jis, anot teatro tyrinėtojos Daivos Šabasevičienės, yra vienas iš tų, kuris išeidamas išsinešė su savimi ir praeito amžiaus kultūros grožį.
Susidomėjimas laikrašty išspausdinta žinute apie šitą įvykį paliudijo, kad gerbėjų širdyse esančiam aktoriaus memorialui niekas negresia, bent jau kol gyva jį menanti žiūrovų karta, tačiau simptomiška, kad ne viename tokiame ir kitokiame renginyje dažnai apsieinama be valdžios atstovų. Tiesą sakant, niekas jų nepakviečia, tiesą sakant, niekas jų nepasigenda - vis aršiau jaučiamos skyrybos: valdžia - sau, žmogus - sau. Kai žmogus pamato, kad į jo teisėtus lūkesčius neatsižvelgiama, kai atvirai spjaunama į jo peticijas (prisiminkime vien surūdijusio „vamzdžio“ istoriją Vilniuje), jis praranda jausmą priklausąs kažkam daugiau nei jo asmeninis interesas.
Tiesa, vis dar neišmirė keistuoliai, kurie net ignoruojami nesiliauja kalbėję apie būtinybę įženklinti šiuo atveju valstybės istoriją, jos simbolius, vardus, nelaukiant progų, sukakčių ir panašiai. Kultūrinė atmintis nėra nei augalas, nei medis, sako jie, ji net ne vardų ir datų saugykla, nors joje esama ir to, ir kito, - ji kaip amžina tėkmė, kuri gaivina praeitį ir padeda išsaugoti vertybinius orientyrus laike ir erdvėje. Užtat ji esanti svarbesnė nei apžvalgos bokštai, kuriems europinių lėšų negaili Lietuva: net nuo aukščiausių bokštų žiūrėdamas jos nematysi, jei per visą akiplotį bus pradanginti svarbūs, svarbesni, svarbiausi Lietuvos vardai...
