Gediminas JAKAVONIS: Lietuvos valstybės degradacija

Ar pastebėjote, kad Lietuvoje žmonės ėmė vis mažiau rūpintis vieni kitais, pasidarė nejautresni pačių artimiausiųjų skausmui, nelaimėms? Užaugo nauja egoistiškesnė karta, kuri abejingesnė šeimos, bendruomenės, tautos vertybėms, o ir padorumas tarpusavio santykiuose, kai rūpiniesi tik pačiu savimi, jau nėra svarbus rodiklis.

Vartotojiška naujosios pasaulio tvarkos, kurią propaguoja įvairūs sorošai, švabai, ir ideologija, kur viską sprendžia tik pinigai, Lietuvoje ima viršų. Iš Vakarų slenkančios idėjos, kurių laikantis pasaulyje nelieka nei tautų, nei valstybių, o tik turtingiausiųjų elito ir dirbtinio intelekto valdomos žmogos.

Mes, lietuviai, šiame globalizacijos procese vieni iš lyderių visoje planetoje - pagal mažėjantį savo gyventojų skaičių iš visų tautų esame antroje vietoje. Latvius jau aplenkėme ir neabejoju, kad dabartinės savo valdžios vedami, aplenkę puertorikiečius, tapsime pasaulio čempionais. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.

1677 metais Kuršių Nerijoje mirė paskutinis žmogus, mokėjęs prūsų kalbą, kuri buvo dar archajiškesnė už mūsų lietuvių. Po dviejų šimtų metų Rusijos valdomoje Gardino gubernijoje per gyventojų surašymą žmonės, įsivardiję jotvingiais, savo kalba jau nekalbėjo. Ar greitai ateis eilė paskutiniam kalbančiam lietuviškai ir ar tikrai po mūsų neliks mūsų?

Nei paskutiniai prūsai, nei jotvingiai savo valstybės neturėjo, o mes, lietuviai, savąją sukūrėme 1918 m. vasario 16-ąją. Vėliau, po įvairių okupacijų ir aneksijų, 1990 metų kovo 11-ąją atkūrėme savo nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dabar, šių dviejų savo tėvynei datų tarpušvenčiu, gera proga palyginti tarpukario ir dabartinę mūsų valstybes.

Vartant knygas „Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918-1928", „Lietuva 1918-1938", negali atsistebėti, kaip per tą laikotarpį suklestėjo mūsų žemės ūkis, ekonomika, finansai. Bet svarbiausia, didėjo Lietuvos gyventojų skaičius, visame krašte augo naujos mokyklos.

Šalyje suklestėjo lietuvybė, švietimo sistema, kultūros įstaigos, įvairios savanoriškos draugijos ugdė ir išugdė Lietuvos valstybės patriotus. Žmonės patys visoje Lietuvoje, miesteliuose ir net kaimuose, statė paminklus kunigaikščiams, nepriklausomybės kovose kritusiems lietuvių kariams. Jie didžiavosi, kad yra lietuviai!

Tarpukario Lietuva išugdė kartą tų, kurie, net ir pasibaigus II pasauliniam karui, dar dešimtmetį miškuose kovojo partizaninį karą už savo šalies laisvę. Net ir sovietmečiu pasakymas „smetoniškas daktaras", „smetoniškas mokytojas", „smetoniška tvarka" ar net „smetoniškas sviestas" buvo ir dabar yra geros kokybės apibūdinimas. O dabar palyginkime: „landsbergiškas daktaras", „landsbergiškas mokytojas", „landsbergiška tvarka", „landsbergiškas sviestas"... Tik nesikeikiam, surimtėjam ir grįžtam prie temos.

Su 1988 m. susikūrusiu Sąjūdžiu atgimė lietuvių tautos viltys vėl gyventi savo nepriklausomoje valstybėje. Su Dievo pagalba tą pasiekėme - Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos. Negana to, iš buvusios Rusijos sukurptos imperijos paveldėjom ar išsinešėm (čia kaip norit) daug visko. Pirmiausia, per visą Lietuvos istoriją pirmą kartą Vilnius ir Klaipėda priklauso mūsų valstybei. Mums liko Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, Ignalinos atominė elektrinė, vienas didžiausių pasaulyje Baltijos jūros laivynas, daugybė milžiniškų pramonės įmonių ir t.t.

Priminsiu, praktiškai visko, ką čia išvardijau ir kas priklausė mums visiems, Lietuvos valstybė jau neturi. Išparceliavome! Ne rusai, mes patys.

Bet svarbiausia, po nepriklausomybės atgavimo ir pripažinimo mūsų rankose atsidūrė mūsų pačių sukurtas, visą Lietuvą apimantis švietimo įstaigų tinklas, visą šalį dengianti sveikatos, gydymo įstaigų sistema. Va, matot, kiek ta „prakeikta" Tarybų Lietuvos valdžia mums visokios velniavos čia pridirbo. Negana to, tai darė visuose buvusios mūsų sovietinės respublikos lygiuose.

Žinodami, kad niekada neišvyks gyventi už „geležinės uždangos", smetoniško šeimininko jausmą paveldėję tarybinių ūkių vadovai sau ir savo vaikams gyvenimą kūrė čia, Lietuvoje. Jie tarpusavyje lenktyniavo, kas pas save pastatys geresnę mokyklą, gražesnius kultūros namus, kuris į savo „felčerinį" punktą pasikvies dirbti geresnį gydytoją.

Nesu sovietmečio advokatas, tik noriu priminti visiems mūsų naujųjų liberalų ideologams, kad būtent ta sovietmečio karta, kurią jie vadina „prarastąja", ir atkūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę. Atkūrė tam, kad nebūtų surusinti, kad kalbėtų savo kalba, laikytųsi savo papročių, tradicijų, kad turėtų išmintingą, padorią, sveiku protu besivadovaujančią, šalies ūkį šeimininkiškai valdančią ir šalyje gyvenančiais tautiečiais besirūpinančią valdžią.

Žiūrim, ką turim? Ogi turim Lietuvos valstybei vadovaujančią valdžią, kuri vis mažiau užsiima tiesioginėmis valstybės funkcijomis - užtikrinti bendrą viešųjų reikalų valdymą, rūpinantis visuomenės gerove. Visa tai neatsirado per vienerius metus, bet tai pasijuto paskutinių dviejų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijų, o ypač dabartinės konservatorių, liberalų, „laisviečių" daugumos valdymo metu.

Tad jeigu jie, pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstituciją, LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V.Landsbergį paskelbė faktiniu valstybės vadovu, tai tegul šis, su visa Lietuva susitapatinęs ponulis, prisiima atsakomybę ir už Lietuvos valstybės degradaciją.

Suprantu, kad marksizmo-leninizmo katedros dėstytojui apie ekonomiką kalbėti sunku. Bet tegul mums, kvailiems „runkeliams", pabando paaiškinti, kaip buvo galima „Mažeikių naftą" parduoti amerikiečiams už 1 dolerį. Mūsų kaime, nūnai, už 1 litą pardavusiam dedeklę vištą, tėvas būtų numovęs kelnes ir gerai su diržu įkrėtęs į sėdynę, o čia - nieko tokio. Išvada tokia, kad išpardavinėti ir privatizuoti mūsų visų Lietuvos turtą galima bet kam ir bet kaip. Tad vadinkime daiktus tikrais vardais - tai nusikaltimas prieš tautą, o mūsų valstybėje nusikaltėliai išvengia pasmerkimo.

Nebaudžiamumo užkratas susargdina sveiką visuomenės dalį, įsivyrauja nusivylimas, tauta supriešinama ir suskaldoma. Pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kurioje vyrautų šimtaprocentinė laisvoji rinka. Bet Lietuvoje neaišku, kaip ir iš kur atsiradęs Laisvos rinkos institutas, visiems politikoje ir valdžioje atsidūrusiems ekonomikos diletantams kala į galvą idėjas apie valstybinio turto privatizavimo būtinumą.

Ir jau visai nesvarbu, iš kairės ar iš dešinės prie valdžios lovio prišoko mūsų tautietis, jam vis tiek reikia atsirėžti savo pyrago dalį. Kas, kad po to šalyje katastrofiškai sumažėja darbo vietų skaičius, o kvalifikuoti savo srities specialistai iškeliauja į užsienius.

Per šį nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 1 milijonu. Kažkada, kai mūsų dar buvo 3,5 mln., prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas kalbėjo, kad valstybė turėtų problemų, jei atvykėlių į mūsų šalį skaičius pasiektų 100 tūkstančių. Dabar jų, nekalbančių lietuviškai, mūsuose jau daugiau kaip 200 tūkst.

Anot iš Briuselio mums vadovaujančių Europos Sąjungos ideologų, tai labai gerai. Ir tai, anot jų, rūpintis imigrantais yra vakarietiška vertybė. Tik pamirštame pasakyti, kad globalizacijos procesus tyrinėjantys mokslininkai tokius dalykus įvardija kaip grėsmę nacionalinei kultūrai ir nacionalinei valstybei. Ir kaip čia neprisiminti vieno iš buvusios sovietinės imperijos ideologų Michailo Suslovo žodžių, kad Lietuva bus, bet be lietuvių.

Pabaigai pacituosiu Kęstutį Trečiakauską: „Kada pagaliau iš esmės pradėsime rūpintis savo valstybe, o ne apgavikų, kišenvagių ir psichiatrų pacientų primestomis problemomis. Mus visus labai gudriai pjudo ir kiršina tie, kuriems Lietuva niekada nebuvo tėvynė. Jie šią „teritoriją" laiko sava žeme, o mes vėpsodami leidžiame jiems lipti ant sprando, kvailinti ir apgavinėti mus".

Geriau šiemet, artėjant prezidento ir Seimo rinkimams, ir nepasakysi.